„Išgelbėjimas priklauso nuo Jehovos“

KILUS nacionalinei krizei ar tarptautinei įtampai žmonės tikisi, jog jų saugumu pasirūpins vyriausybė. Tuo tarpu vyriausybės skubiai kuria programas, kaip sutelkti liaudį ir užsitikrinti jos paramą. Kuo labiau tokiomis programomis skatinamas patriotizmas, tuo entuziastingiau ir dažniau organizuojamos patriotinės ceremonijos.

Nacionalinės krizės metu patriotinis entuziazmas dažnai žmones suvienija, sužadina ryžtą, bendradarbiavimo bei pilietiškumo dvasią. Tačiau, kaip tvirtinama viename žurnalo The New York Times Magazine straipsnyje, „patriotizmas, kaip ir bet kurios kitos emocijos, yra nenuspėjamas“, nes „kartą paliktas laisvai reikštis jis gali pridaryti nemalonumų“. Tai gali pavirsti veiksmais, keliančiais grėsmę kai kurių šalies gyventojų pilietinei ar religinei laisvei. Ypač tikrieji krikščionys yra verčiami eiti į kompromisą dėl savo įsitikinimų. Kaip jie elgiasi tokiomis aplinkybėmis? Kokie bibliniai principai padeda jiems būti įžvalgiems ir likti ištikimiems Dievui?

„Nesilenksi jiems“

Kartais populiaria patriotinių jausmų išraiška tampa vėliavos pagerbimas. Bet vėliavose dažnai vaizduojama tai, kas yra danguje, pavyzdžiui, žvaigždės, ar tai, kas yra žemėje. Dievas izraelitų tautai išsakė savo požiūrį į lenkimąsi tokiems daiktams nurodydamas štai ką: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas [„reikalaujantis ypatingo atsidavimo ir ištikimybės“, išnaša].“ (Išėjimo 20:4, 5)

Ar norint būti išimtinai atsidavusiems Dievui Jehovai saliutuoti valstybės vėliavai arba klauptis prieš ją iš tiesų nepriimtina? Juk senovės izraelitai būdami dykumoje irgi turėjo „ženklus“, arba vėliavas, aplink kurias po tris gimines rinkdavosi Izraelio daliniai. (Skaičių 2:1, 2) Tačiau žodžių, verčiamų „ženklas“, reikšmė Maklintoko ir Strongo Cyclopedia aiškinama taip: „Nė vienas iš tų žodžių nereiškia to, ką mes galime pavadinti ‘ženklu’, tai yra vėliavos.“ Be to, Izraelyje tie ženklai nebuvo laikomi šventais ir su jais nebuvo siejamos jokios ceremonijos. Jie buvo reikalingi tiesiog praktiniam tikslui — sambūrio vietai ženklinti.

Kerubai, stovėję susitikimo padangtėje bei Saliamono šventykloje, visų pirma buvo tik dangaus kerubų atvaizdai. (Išėjimo 25:18; 26:1, 31, 33; 1 Karalių 6:23, 28, 29; Hebrajams 9:23, 24) Kad šie meno dirbiniai nebuvo garbinami, akivaizdu iš to, jog dauguma žmonių jų apskritai nematė, be to, angelai ir neturi būti garbinami. (Kolosiečiams 2:18; Apreiškimo 19:10; 22:8, 9)

 Taip pat pagalvokime apie varinę gyvatę, kurią izraelitams dykumoje padarė Mozė. Šis atvaizdas buvo kaip simbolis ir turėjo pranašišką reikšmę. (Skaičių 21:4-9, Brb; Jono 3:14, 15, Brb) Jis nebuvo nei naudojamas garbinimui, nei pats garbinamas. Tačiau praėjus šimtmečiams nuo Mozės laikų izraelitai ėmė elgtis nederamai — pradėjo tą gyvatės atvaizdą garbinti ir net degino jam smilkalus. Todėl Judo karalius Ezekijas sudaužė jį į gabalus. (2 Karalių 18:1-4)

Ar tautinės vėliavos tėra ženklai, turintys kokią nors praktinę paskirtį? Ką jos simbolizuoja? „Svarbiausias tautinės ištikimybės simbolis ir pagrindinis garbinimo objektas yra vėliava“, — tvirtina rašytojas J. Paulius Viljamsas. Enciklopedijoje The Encyclopedia Americana rašoma: „Vėliava, kaip ir kryžius, yra šventa.“ Vėliava yra valstybės simbolis. Todėl jai lenktis arba saliutuoti reiškia prisidėti prie religinės ceremonijos, kuria garbinama valstybė. Tokiais veiksmais parodoma, jog žmonių išgelbėjimas priklauso nuo valstybės; su Biblijos požiūriu į stabmeldystę tai nesuderinama.

Šventajame Rašte aiškiai sakoma: „Išgelbėjimas priklauso nuo Jehovos.“ (Psalmyno 3:8, NW) Išgelbėjimas neturi būti priskiriamas žmogaus institucijoms arba jų simboliams. Apaštalas Paulius perspėjo bendratikius: „Mano mylimieji, sergėkitės stabmeldystės!“ (1 Korintiečiams 10:14) Pirmieji krikščionys jokiais veiksmais neprisidėdavo prie valstybės garbinimo. Knygoje Those About to Die Danielius P. Meniksas pažymi: „Krikščionys nesutiko... aukoti [Romos] imperatoriaus globėjui, panašiai kaip šiais laikais atsisakoma pagerbti vėliavą.“ Šiandien tikrieji krikščionys elgiasi taip pat. Kad būtų išimtinai atsidavę Jehovai, jie nesveikina jokios tautos vėliavos. Taip elgdamiesi, krikščionys pirmąją vietą skiria Dievui, tačiau išlieka pagarbūs vyriausybėms ir jų vadovams. Iš tikrųjų jie pripažįsta savo pareigą paklusti vyriausybių „aukštesnėms valdžioms“. (Romiečiams 13:1-7, Brb) O koks yra Biblijos požiūris į patriotinių dainų, pavyzdžiui, himno giedojimą?

Kas yra nacionaliniai himnai?

„Nacionaliniais himnais išreiškiami patriotiniai jausmai; jais dažnai meldžiama Dievo vadovavimo ir apsaugos tautai arba jos valdovams“, — rašoma enciklopedijoje The Encyclopedia Americana. Galima sakyti, nacionalinis himnas yra giesmė, arba malda, už tautą. Juo paprastai tautai prašoma materialinės gerovės ir ilgo gyvavimo. Ar tikrieji krikščionys turėtų prisidėti prie tokių maldavimų?

Pranašas Jeremijas gyveno tarp žmonių, kurie tarėsi tarnaują Dievui. Tačiau Jehova jam įsakė: „Nesimelsk už šitą tautą, neužtark jų maldavimu! Neįtikinėk manęs, nes aš tavęs neišklausysiu.“ (Jeremijo 7:16; 11:14; 14:11) Kodėl Jeremijui buvo duotas toks įsakymas? Todėl, kad visuomenėje buvo paplitusios vagystės, žudynės, svetimavimas, melagingos priesaikos ir stabmeldystė. (Jeremijo 7:9)

Jėzus Kristus pareiškė: „Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius.“ (Jono 17:9) Biblijoje sakoma, jog „visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ ir „praeina“. (1 Jono 2:17; 5:19) Tad argi tikrieji krikščionys galėtų ramia sąžine melsti, kad tokia santvarka klestėtų ir ilgai gyvuotų?

Žinoma, ne kiekviename nacionaliniame himne Dievo ko nors prašoma. „Nacionaliniais himnais išreiškiamos įvairios nuotaikos, — rašoma enciklopedijoje Encyclopædia Britannica, — tai ir maldos už valdovą, ir užuominos apie svarbias tautos kovas ar maištus, ... ir patriotizmas.“ Bet ar tie, kurie  siekia įtikti Dievui, iš tikrųjų gali džiūgauti dėl kurios nors tautos karų ar revoliucijų? Apie tikruosius garbintojus Izaijas pranašavo: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius.“ (Izaijo 2:4) „Gyvendami kūne, — rašė apaštalas Paulius, — mes kovojame ne kūniškai. Mūsų kovos ginklai ne kūniški.“ (2 Korintiečiams 10:3, 4)

Nacionaliniais himnais sava tauta dažnai iškeliama arba pabrėžiamas jos pranašumas. Šis požiūris nėra pagrįstas Šventuoju Raštu. Areopage Paulius kalbėjo: „Iš vienos šaknies jis [Jehova Dievas] išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje.“ (Apaštalų darbų 17:26) „Dievas nėra šališkas, — tvirtino apaštalas Petras, — jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.“ (Apaštalų darbų 10:34, 35)

Įgiję Biblijos pažinimą daugelis nusprendžia nedalyvauti vėliavos pagerbimo ceremonijoje ir nedainuoti patriotinių dainų. Tačiau kaip jie elgiasi, jeigu mėginama jų ištikimybė savo apsisprendimui konkrečioje situacijoje?

Neprisidėkime, bet elkimės pagarbiai

Siekdamas sustiprinti imperijos vienybę senovės Babilono karalius Nebukadnecaras Dūros lygumoje pastatė didžiulę auksinę statulą. Paskui surengė jos pašventinimo iškilmes, į kurias sukvietė savo satrapus, valdytojus, patarėjus bei kitus aukštus pareigūnus. Pasigirdus muzikai visi susirinkusieji turėjo parpulti ir pagarbinti tą stabą. Iškilmėse turėjo dalyvauti ir trys jauni hebrajai: Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas. Kaip jie parodė, kad neprisideda prie šios religinės ceremonijos? Kai suskambus muzikai susirinkusieji puolė kniūbsti priešais statulą, tie trys jaunuoliai liko stovėti. (Danieliaus 3:1-12)

Šiais laikais vėliavos paprastai pagerbiamos ištiesta, pakelta prie smilkinio ar pridėta prie širdies ranka. Kartais užimama kokia nors ypatinga poza. Kai kurių šalių mokyklose iš vaikų reikalaujama, kad jie  priklauptų ir pabučiuotų vėliavą. Kai kiti saliutuoja vėliavai, stovėdami ramiai tikrieji krikščionys parodo esą pagarbūs stebėtojai.

O kaip, jei pats stovėjimas reiškia vėliavos pagerbimą? Pavyzdžiui, vienas moksleivis yra parenkamas atstovauti visai mokyklai ir jis pagarbą vėliavai atiduoda lauke prie jos stiebo, tuo tarpu kiti moksleiviai turi atsistoti ir ramiai stovėti klasėje. Tokiu savo veiksmu mokiniai parodo pripažįstą tą asmenį savo atstovu, jų vardu sveikinančiu vėliavą. Tuo būdu jie ir dalyvauja vėliavos pagerbimo ceremonijoje. Tie, kurie nori būti tik pagarbūs stebėtojai, tokiu atveju turėtų likti ramiai sėdėti. O kaip tada, jei klasė prieš prasidedant tokiai ceremonijai jau stovi? Jei taip ir liksime stovėti, tai nebus dalyvavimas ceremonijoje.

Tarkime, kas nors paprašomas ne sveikinti vėliavą, bet tik laikyti ją parado metu, klasėje, ar kitur, kad kiti galėtų jai atiduoti pagarbą. Užuot ‘sergėjęsi stabmeldystės’, kaip liepia Biblija, taip atsidurtume pačiame ceremonijos centre. Niekuo nesiskiria ir dalyvavimas patriotiniuose paraduose. Tokiu atveju palaikytume tai, kieno garbei surengtos eitynės, todėl tikriesiems krikščionims sąžinė neleidžia to daryti.

Kai suskamba valstybinis himnas, tereikia tik atsistoti ir tuo parodomas pritarimas himne išreikštoms mintims. Tokiais atvejais krikščionys lieka sėdėti. Tačiau jei valstybinis himnas pradedamas groti jiems jau stovint, atsisėsti nereikia, nes tai nereiškia, jog jie nusprendė atsistoti specialiai dėl himno. Jei grupė turi atsistoti ir giedoti, atsistoję vien iš pagarbos, bet negiedodami neparodytume pritarimo himno tekstui.

‘Turėkite tyrą sąžinę’

Pavaizdavęs, kokie bejėgiai yra žmonių padaryti garbinimo objektai, psalmininkas  pasakė: „Panašūs į juos bus ir tie, kas juos dirba ir kas jais pasitiki.“ (Psalmyno 115:4-8) Aišku, jog bet kokia veikla, tiesiogiai susijusi su garbinimo objektų, pavyzdžiui, tautinių vėliavų gamyba, Jehovos garbintojams yra nepriimtina. (1 Jono 5:21) Darbe gali susiklostyti ir kitokių aplinkybių, kai krikščionys turi pagarbiai parodyti, jog negarbina nei vėliavos, nei to, ką ji simbolizuoja, o tiktai Jehovą.

Pavyzdžiui, darbdavys gali paprašyti darbininko iškelti arba nuleisti vėliavą prie pastato. Ar asmuo sutiks tai padaryti, priklauso nuo jo požiūrio į konkrečias aplinkybes. Jei vėliavos pakėlimas ar nuleidimas yra kokių nors iškilmių dalis, kai žmonės ramiai stovėdami stebi tai arba atiduoda vėliavai pagarbą, toks veiksmas būtų dalyvavimas ceremonijoje.

Kita vertus, jei pakeliant ar nuleidžiant vėliavą neatliekama jokia ceremonija, tada šie veiksmai yra tas pat, kas, pavyzdžiui, paruošti pastatą naudoti, užrakinti ar atrakinti duris, atidaryti ar uždaryti langus. Tokiais atvejais vėliava yra tik valstybės simbolis ir dėl jos pakėlimo arba nuleidimo, kaip ir dėl kitų įprastų užduočių, paliekama apsispręsti pačiam asmeniui, vadovaujantis Biblijos išlavinta sąžine. (Galatams 6:5) Vieno asmens sąžinė gali jį paskatinti prašyti savo prižiūrėtoją, kad šis pavestų kitam darbuotojui pakelti ir nuleisti vėliavą. Kitas krikščionis galbūt mano, jog jo sąžinė leidžia jam daryti tą darbą, jeigu jis nesusijęs su jokia ceremonija. Kad ir kaip tikrieji garbintojai apsispręstų, jiems privalu ‘turėti tyrą sąžinę’ prieš Dievą. (1 Petro 3:16, Brb)

Šventajame Rašte nėra principo, draudžiančio dirbti ar būti visuomeniniuose pastatuose, prie kurių kabo valstybinė vėliava, pavyzdžiui, savivaldybės įstaigose ar mokyklose. Vėliava taip pat gali būti pavaizduota pašto ženkluose, ant automobilio numerių lentelės ar kitokiuose valstybinės paskirties ženkluose. Naudodamiesi jais žmonės prie religinių veiksmų neprisideda. Svarbu ne tai, kad iškelta ar pavaizduota vėliava, bet tai, kaip asmuo dėl to elgiasi.

Vėliavos dažnai būna pavaizduotos ant langų, durų, automobilių, stalų ar kitų objektų. Parduodami ir drabužiai su vėliavos motyvais. Kai kuriose šalyse turėti tokius ženklus ar vilkėti jais paženklintus drabužius draudžiama. Tačiau net jeigu tuo nepažeistume įstatymo, kokią poziciją pasaulio atžvilgiu parodytume? Apie savo sekėjus Jėzus pasakė: „Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.“ (Jono 17:16) Nepamirškime, kaip tokie veiksmai gali paveikti mūsų bendratikius. Gal tai pakenktų kieno nors sąžinei? Galbūt susilpnėtų jų ryžtas likti tvirtiems? Paulius krikščionims patarė: ‘Mokėkite pasirinkti, kas vertingiau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną.’ (Filipiečiams 1:10)

‘Su visais elkitės maloniai’

Šiais „sunkiais laikais“ pasaulio sąlygoms blogėjant patriotiniai jausmai tikriausiai dar labiau stiprės. (2 Timotiejui 3:1) Tegul tie, kurie myli Dievą, niekada nepamiršta, jog išgelbėjimas priklauso tiktai nuo Jehovos. Jis vertas išimtinio atsidavimo. Kai Jėzaus apaštalų buvo pareikalauta kai ką daryti ne pagal Jehovos valią, jie atsakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ (Apaštalų darbų 5:29)

„Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, — rašė apaštalas Paulius, — bet reikia su visais elgtis maloniai.“ (2 Timotiejui 2:24) Todėl krikščionys, pasikliaudami Biblijos išlavinta sąžine, patys apsisprendžia, kaip elgtis, kai pagerbiama vėliava ar giedamas valstybinis himnas, ir stengiasi būti taikūs, pagarbūs ir malonūs.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Tvirtai nusistatę, bet pagarbūs trys hebrajai apsisprendė įtikti Dievui

[Iliustracija 24 puslapyje]

Kaip krikščionis turėtų elgtis patriotinės ceremonijos metu?