„Jis... veda mane prie tylių vandenų“

BIBLIJOS kraštuose, kur karšta, avis girdyti reikia kasdien. Todėl viena iš svarbiausių piemens pareigų yra aprūpinti savo kaimenę vandeniu. Kartais piemenys kaimenes girdo šulinio vandeniu, iš lovių. (Pradžios 29:1-3) Tačiau vietovės prie upelių ir upių, ypač lietingu metu, tampa ‘ganyklomis prie tylių vandenų’. (Psalmyno 23:2)

Prityręs piemuo turi žinoti, kur rasti vandens ir tinkamą ganyklą savo kaimenei. Gerai pažindamas vietovę jis yra tikras, kad kaimenė nepražus. Dovydas, daug metų ganęs avis Judėjos aukštumose, Dievo dvasinį vadovavimą palygino su tuo, kaip piemuo veda savo avis į geras ganyklas, prie gyvybę teikiančio vandens. „Jis... veda mane prie tylių vandenų“, — sakė Dovydas. (Psalmyno 23:1-3, Brb)

Vėliau panašią iliustraciją Jehova pateikė per pranašą Ezechielį. Jis pažadėjo surinkti po visas šalis išsklaidytą savo tautą, kaip piemuo surenka savo avis. „Aš surinksiu [juos], ... grąžinsiu į jų kraštą ir ganysiu Izraelio kalnuose prie upelių.“ (Ezechielio 34:13, Brb)

Jehova Dievas taip pat labai rūpinasi, kad nepritrūktų dvasinio vandens. Apreiškimo knygoje aprašoma „gyvybės vandens upė“, tekanti nuo Dievo sosto. (Apreiškimo 22:1) Gerti iš šios upės kviečiamas kiekvienas žmogus. „Kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens.“ (Apreiškimo 22:17)

Šis simbolinis gyvybės vanduo reiškia Dievo priemones amžinajam gyvenimui pasiekti. Gerti tokio vandens gali kiekvienas, semdamasis ‘pažinimo apie vienintelį tikrąjį Dievą ir jo siųstąjį Jėzų — Mesiją’. (Jono 17:3)