Jaunuoliai, kurie myli tiesą

„KAIP gali jaunuolis savo kelią išlaikyti tyrą?“ — paklausė vienas hebrajų psalmininkas daugiau kaip prieš 2400 metų. (Psalmyno 119:9, Brb) Šis klausimas aktualus iki šiol, nes ir dabar jaunimui tenka įveikti nemažai sunkumų. Dėl palaido lytinio gyvenimo daug jaunų žmonių užsikrėtė AIDS, maždaug pusė jų yra 15—24 metų. Narkotikai irgi sukelia daugybę nelaimių, kartais net pirmalaikę mirtį. Nepadori muzika, smurtiniai ir amoralūs filmai, TV laidos, vaizdajuostės bei pornografija internete jaunuolius dvasiškai žlugdo. Todėl psalmininko užduotas klausimas šiandien opus tiek tėvams, tiek jaunimui.

Į savo klausimą psalmininkas pats atsakė: „Laikydamasis Tavo žodžių.“ Taip, Dievo Žodyje, Biblijoje, yra puikių nurodymų, kurių laikydamasis jaunimas galės gyventi laimingai. (Psalmyno 119:105) Pažiūrėkime, kaip kai kurie Dievą mylintys jaunuoliai sugeba išlikti dvasiškai stiprūs šiame malonumų ir turtų besivaikančiame pasaulyje.

Jie vertina tėvų vadovavimą

Prieš pakviečiamas tarnauti į Meksikos Jehovos liudytojų filialą Jakobas Emanuelis kelerius metus buvo pionierius. Jis su dėkingumu prisimena, kaip augo jo meilė Dievo tarnybai: „Žinoma, didžiausią įtaką man padarė tėvai, tačiau daug naudos davė ir draugystė su patyrusiais bei dvasiškai brandžiais broliais. Jie išmokė mane pamilti skelbimo darbą ir švelniai vedė teisingu keliu; niekada nejaučiau jų spaudimo.“

Deividas, jau kelerius metus triūsiantis visalaikėje tarnyboje, prisimena, kokį įspūdį jam paliko tėvų sprendimas tapti specialiaisiais pionieriais, kai jiedu su broliu dar buvo maži. Tėvui mirus, mama ir toliau tarnavo specialiąja pioniere. Ji rūpinosi jais ir skelbė gerąją naujieną. „Tėvai niekada nevertė manęs rinktis pionieriškos tarnybos, — sako Deividas, — bet mūsų šeimai ji teikė tiek džiaugsmo, jog draugystė bei palanki namų aplinka paskatino mane jos imtis.“ Koks svarbus geras tėvų vadovavimas ir dėmesys vaikams, liudija Deivido žodžiai: „Mama kas vakarą skaitydavo mums pasakojimus iš knygos ‘Nuo prarastojo iki sugrąžintojo Rojaus’. * Tai, kaip ji skaitydavo, padėjo pamėgti dvasinį maistą.“

Vertina sueigas

Kai kuriems jaunuoliams sunku pripažinti, kad krikščionių sueigos yra svarbios. Jie lanko jas, nes vedasi tėvai.  Vis dėlto neapleisdami sueigų jie ilgainiui jas pamėgs. Štai Alfredas, kuris nuo 11 metų pradėjo visalaikę tarnybą, prisipažįsta, kad būdamas penkerių stengdavosi kaip nors išsisukti nuo sueigų, nes jose suimdavo miegas, o tėvai neleisdavo snūduriuoti. Jis prisimena: „Augant susidomėjimas sueigomis po truputį didėjo, ypač tada, kai pramokau skaityti ir rašyti, nes tuomet pradėjau komentuoti savais žodžiais.“

Septyniolikmetė Sintija, tarnaujanti pioniere, teigia, kad pamilti Dievo tarnybą jai labiausiai padėjo geri draugai. Ji sako: „Draugystė su broliais ir sesėmis, reguliarus sueigų lankymas neleido ilgėtis pasauliečių draugijos bei jaunimo mėgstamų pasilinksminimų, pavyzdžiui, diskotekų. Sueigose klausydamasi komentarų ir įvairių atsitikimų panorau atiduoti Jehovai geriausia, ką turiu, — jaunystę. Tad nusprendžiau jam tarnauti.“

Tačiau Sintija prisipažįsta: „Kol dar nebuvau pasikrikštijusi, man buvo vieni niekai praleisti sueigas neva dėl namų darbų ar mokyklos renginių. Nenuėjusi į kelias sueigas pradėjau silpti dvasiškai. Ėmiau bendrauti su vaikinu, kuris nestudijavo Biblijos. Bet Jehovos padedama laiku išsprendžiau šią problemą.“

Asmeninis sprendimas

Kada Pablo, kito visalaikio Jehovos tarno, kas nors paklausia, kas, jo manymu, labiausiai padeda pamilti Dievo Žodžio tiesą, jis atsako: „Manau, du dalykai: reguliarios asmeninės studijos ir uolus gerosios naujienos skelbimas. Esu dėkingas tėvams, kad išmokė mane tiesos apie Jehovą. Mano manymu, tai geriausia, ką jie galėjo man duoti. Tačiau turiu pats žinoti, kodėl myliu Jehovą. Todėl svarbu pažinti Biblijos tiesos ‘plotį ir gylį’. Tik taip galime trokšti Jehovos Žodžio, kuris sužadina norą skelbti apie tai kitiems. O uolumas skelbimo darbe neleidžia išblėsti dėkingumui už tiesą.“ (Efeziečiams 3:18; Jeremijo 20:9)

Anksčiau minėtas Jakobas Emanuelis irgi prisimena, kaip svarbu pačiam apsispręsti tarnauti Jehovai. Jis sako, kad tėvai niekada nevertė jo krikštytis. „Mano manymu, tai buvo mano labui, nes viskas išėjo į gera. Pavyzdžiui, kai kurie jaunuoliai, su kuriais daug bendravau, nusprendė krikštytis kartu. Ir nors buvo smagu, pastebėjau, jog kai kas krikštijosi emocijų pagauti, todėl netrukus jų uolumas krikščioniškai veiklai išblėso. Mano tėvai nevertė manęs pasiaukoti Jehovai. Apsisprendžiau pats.“

 Susirinkimo vaidmuo

Kai kurie jaunuoliai žinių apie Dievo Žodžio tiesą sėmėsi patys, be tėvų pagalbos. Žinoma, tokiomis aplinkybėmis sunku išmokti ir nepaliauti daryti tai, kas teisinga.

Nojė prisimena, kokia naudinga jam buvo tiesa. Nuo mažens jis buvo pikčiurna ir peštukas. Kai būdamas 14 metų jis pradėjo studijuoti Bibliją, jo elgesys pagerėjo. Tai labai nudžiugino jo tėvus, kurie tuo metu nesidomėjo Biblija. Augdamas dvasiškai, vaikinas panoro labiau atsidėti Dievo tarnybai. Dabar jis yra visalaikis tarnas.

Alechandras tiesa susidomėjo irgi nuo pačios jaunystės, nors jo tėvų ji netraukė. Dėkodamas už tiesą jis sako: „Užaugau tradicinėje katalikų šeimoje. Tačiau mane labiau viliojo komunistinis ateizmas, nes bažnyčia negalėjo atsakyti į klausimus, jaudinusius nuo jaunų metų. Pažinti Dievą man padėjo Jehovos organizacija. Ji tiesiog išgelbėjo mane, nes jei nebūčiau pradėjęs studijuoti Biblijos, tikriausiai būčiau pasinėręs į amoralumą, alkoholizmą ir narkomaniją. O gal net būčiau susidėjęs su kokia nors revoliucine grupe ir patyręs daug kančių.“

Kaip be tėvų paramos jaunuolis gali nepaliauti ieškoti tiesos ir tvirtai jos laikytis? Šiuo atveju labai svarbus vyresniųjų ir kitų susirinkimo narių vaidmuo. Nojė prisimena: „Niekad nesijaučiau vienišas, nes su manimi buvo Jehova. Be to, mane meilingai rėmė daug brolių ir seserų, tapusių mano dvasiniais tėvais, motinomis ir broliais.“ Dabar Nojė tarnauja Dievui Betelyje. Alechandras jam pritaria: „Aš visuomet būsiu dėkingas už tai, kad priklausiau susirinkimui, kuriame visi vyresnieji su meile rūpinosi manimi. Esu ypač už tai dėkingas, nes kai pradėjau studijuoti Bibliją būdamas 16 metų, jaunuoliams būdingas maištingumas buvo užvaldęs ir mane. Šeimos susirinkime niekada manęs nesišalino. Visuomet atsirasdavo žmogus, kuris svetingai priimdavo ir pasidalydavo ne tik savo namais, maistu, bet ir širdimi.“ Alechandras jau 13 metų yra visalaikis tarnas.

Kai kas mano, kad religija — senelių užsiėmimas. Tačiau daugelis jaunuolių sužinojo Biblijos tiesą jau vaikystėje, pamilo Jehovą ir yra jam ištikimi. Jiems tinka Dovydo žodžiai iš Psalmyno 110:3: „Savanoriškai Tavo tauta susirinks Tavo pergalės dieną šventumo grožyje. Jaunimas lyg aušros rasa Tave pasitiks“ (Brb).

Žinoma, jaunuoliams reikės daug pastangų ir ryžto sužinoti tiesą bei jos laikytis. Tačiau kaip džiugu, kad daugelis jų nesitraukia nuo Jehovos organizacijos, reguliariai lanko sueigas ir stropiai studijuoja Bibliją. Taip jie nuoširdžiai pamilsta Dievo Žodį bei jo tarnybą! (Psalmyno 119:15, 16)

[Išnaša]