Jehova laimina ir apsaugo klusniuosius

„O manęs klausantieji gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė.“ (PATARLIŲ 1:33)

1, 2. Kodėl svarbu klausyti Dievo? Paaiškink.

PŪKUOTI gelsvi viščiukai neaukštoje žolėje ieškinėja maisto nė nenujausdami, kad aukštai sklando vanagas. Staiga višta garsiai perspėjamai sukudakuoja ir išskečia sparnus. Viščiukai akimirksniu subėga ir saugiai pasislepia po jos sparnais. Vanagas pasitraukia. * Kokia iš to pamoka? Klusnumas gelbsti gyvybę!

² Ši pamoka ypač svarbi krikščionims šiandien, nes Šėtonas visomis įmanomomis priemonėmis medžioja Dievo tarnus. (Apreiškimo 12:9, 12, 17) Jis siekia sužlugdyti mūsų dvasingumą, kad prarastume Kūrėjo palankumą ir galimybę gyventi amžinai. (1 Petro 5:8) Bet jeigu glaudžiamės prie Dievo ir nedelsdami vykdome nurodymus, gaunamus per jo Žodį ir organizaciją, galime būti tikri jo apsauga. „Savo sparnų plunksnomis jis uždengs tave, — po jo sparnais rasi prieglaudą“, — rašė psalmininkas. (Psalmyno 91:4)

Neklusni tauta tampa grobiu

3. Kokios buvo nuolatinio Izraelio neklusnumo pasekmės?

³ Kol Izraelio tauta buvo klusni Jehovai, jis nuolat budriai ją saugojo. Deja, izraelitai vis palikdavo Kūrėją ir kreipdavosi į medžio ir akmens dievus — „beverčius daiktus, nenešančius naudos ir negalinčius išgelbėti“. (1 Samuelio 12:21) Šimtmečius maištaudama tauta taip pasinėrė į atskalūnybę, kad nebebuvo pagydoma. Dėl to Jėzus aimanavo: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai jūsų namai bus jums palikti tušti.“ (Mato 23:37, 38)

4. Kaip 70 m. e. m. paaiškėjo, kad Jehova atmetė Jeruzalę?

⁴ Kad Jehova atmetė maištingąjį Izraelį, skaudžiai paaiškėjo 70 m. e. m. Tada romėnų armija, aukštai iškėlusi vėliavas su erelio simboliu, puolė Jeruzalę ir surengė baisias skerdynes. Miestas tuo metu buvo pilnas žmonių, atvykusių švęsti Paschos. Bet jų aukos nepadėjo permaldauti Dievo. Tas siaubingas įvykis priminė Samuelio žodžius neklusniajam karaliui Sauliui:  „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios aukos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui? Tikrai klusnumas geriau už kruviną auką, ir atsidavimas — už avinų taukus.“ (1 Samuelio 15:22)

5. Kokio klusnumo reikalauja Jehova ir kas rodo, kad taip paklusti įmanoma?

⁵ Nors Jehova reikalauja klusnumo, jis gerai žino netobulų žmonių galimybių ribas. (Psalmyno 130:3, 4, Jr) Jis nori, kad būtume nuoširdūs ir klausytume jo iš tikėjimo, meilės ir sveikos baimės jam neįtikti. (Pakartoto Įstatymo 10:12, 13; Patarlių 16:6; Izaijo 43:10; Michėjo 6:8; Romiečiams 6:17) Kad taip paklusti įmanoma, parodė ‘didelis debesis ikikrikščioniškųjų laikų liudytojų’, išlaikiusių ištikimybę per sunkiausius išbandymus, net gresiant mirčiai. (Hebrajams 11:36, 37; 12:1, Brb) Kaip jie džiugino Jehovos širdį! (Patarlių 27:11) Kiti, pradėję tarnauti ištikimai, vėliau išklydo iš klusnumo kelio. Vienas jų buvo senovės Judo karalius Jehoašas.

Karalių sužlugdo blogos draugijos

6, 7. Kaip elgėsi karalius Jehoašas, kol buvo gyvas Jehojada?

⁶ Karalius Jehoašas dar kūdikis tik per plauką išvengė mirties. Kai jam suėjo septyneri, vyriausiasis kunigas Jehojada drąsiai iškėlė jį į viešumą ir padarė karaliumi. Kadangi dievobaimingasis Jehojada Jehoašui buvo kaip tėvas ir patarėjas, jaunasis valdovas „darė, kas dora Viešpaties akyse per visas kunigo Jehojados dienas“. (2 Metraščių 22:10—23:1, 11; 24:1, 2)

⁷ Vienas Jehoašo geras darbas, ‘atėjęs jam į širdį’, buvo Jehovos šventyklos atnaujinimas. Karalius priminė vyriausiajam kunigui Jehojadai, jog remonto darbams padengti iš Judo ir Jeruzalės gyventojų būtina rinkti ‘Mozės uždėtą’ šventyklos mokestį. Matyt, Jehojada sugebėjo paskatinti jaunąjį karalių tyrinėti Dievo Įstatymą ir jo laikytis. Dėl to šventyklos atnaujinimo bei jos reikmenų gamybos darbai greit buvo baigti. (2 Metraščių 24:4, 6, 13, 14; Pakartoto Įstatymo 17:18)

8. a) Kas sužlugdė Jehoašo dvasingumą? b) Prie ko galiausiai privedė karaliaus neklusnumas?

⁸ Deja, Jehoašas nustojo klausyti Jehovos. Kodėl? Dievo Žodyje sakoma: „Jehojadai mirus, Judo didžiūnai atėjo pas karalių, žemai lenkdamiesi, ir karalius jų klausė. Viešpaties, jų protėvių Dievo, Namai buvo apleisti. Buvo tarnaujama šventiesiems stulpams ir stabams. Dėl šios kaltės Judą ir Jeruzalę ištiko Dievo pyktis.“ Judo didžiūnų neigiamai paveiktas karalius nebesiklausė ir Dievo pranašų. Vienas jų, Jehojados sūnus Zacharijas, drąsiai perspėjo Jehoašą ir tautą dėl neklusnumo. Bet, užuot atgailavęs, karalius liepė Zachariją užmušti akmenimis. Kaip Jehoašas pasikeitė! Kokį kietaširdį ir įžūlų jį padarė  blogos draugijos! (2 Metraščių 24:17-22; 1 Korintiečiams 15:33)

9. Kaip Jehoašo ir jo didžiūnų baigtis rodo, jog neklausyti kvaila?

⁹ Kas atsitiko Jehoašui ir jo bičiuliams nedoriems didžiūnams, kai jie atmetė Jehovą? Karinės sirų pajėgos — „nedaugelis vyrų“ užpuolė Judą ir „sunaikino visus žmonių didžiūnus“. Grobikai privertė karalių atiduoti savo turtus ir šventyklos auksą bei sidabrą. Nors Jehoašas išgyveno, jis liko paliegęs. Netrukus jo paties tarnai susitarę jį nužudė. (2 Metraščių 24:23-25; 2 Karalių 12:18, 19 [12:17, 18, Brb]) Pasitvirtino Jehovos žodžiai Izraeliui: „Jei neklausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir ištikimai nevykdysi visų jo įsakymų ir įstatų, ... tave pasieks ir užlies visi šie prakeikimai.“ (Pakartoto Įstatymo 28:15)

Raštininką išgelbsti klusnumas

10, 11. a) Kodėl naudinga apmąstyti Jehovos patarimą Baruchui? b) Ką Jehova Baruchui patarė?

¹⁰ Ar kartais nesijauti prislėgtas, kad iš visų krikščioniškoje tarnyboje sutiktų žmonių nedaug kas susidomi gerąja naujiena? Gal kartais lyg ir kyla pavydas dėl lengvo turtuolių gyvenimo? Jeigu taip, pamąstyk apie Jeremijo raštininką Baruchą ir apie meilingą Jehovos patarimą jam.

¹¹ Baruchui perrašinėjant pranašišką žinią, Jehova atkreipė į jį dėmesį. Kodėl? Todėl, kad Baruchas nebebuvo patenkintas ypatinga Dievo tarnyba ir troško kažko geresnio. Matydamas, kaip pasikeitė Barucho požiūris, Jehova jam aiškiai, bet švelniai patarė: „Tu lauki sau didelių dalykų? Nelauk jų! Žiūrėk, aš sukelsiu nelaimę viskam, kas mirtinga, bet tau paliksiu tavo gyvybę, kaip karo laimikį, kad ir kur tu eitum.“ (Jeremijo 36:4; 45:5)

12. Kodėl nedera tikėtis „didelių dalykų“ iš šios santvarkos?

¹² Argi Jehovos žodžiai Baruchui nerodo didelio Jo susirūpinimo šiuo puikiu vyru, taip ištikimai ir drąsiai tarnavusiu drauge su Jeremiju? Ir šiandien Jehova yra susirūpinęs tais, kurie šioje santvarkoje ieško neva šiltesnės vietos. Laimei, daugelis iš jų, kaip ir Baruchas, leidosi meilingai pataisomi dvasiškai brandžių brolių. (Luko 15:4-7) Taip, visi mes turime suprasti, kad tie, kurie tikisi „didelių dalykų“ iš šios sistemos, neturi ateities. Tokie žmonės ne tik neranda tikros laimės. Dar blogiau: jie greit pranyks su šiuo pasauliu ir visais jo savanaudiškais troškimais. (Mato 6:19, 20; 1 Jono 2:15-17)

13. Kaip Barucho pavyzdys mus moko nuolankumo?

¹³ Barucho pavyzdys mus moko ir nuolankumo. Atkreipk dėmesį: Jehova patarė Baruchui ne pats, bet per Jeremiją, kurio ydos ir trūkumai Baruchui tikriausiai buvo gerai žinomi. (Jeremijo 45:1, 2) Tačiau Baruchas nepasididžiavo; jis nuolankiai pripažino tikrąjį patarimo šaltinį — Jehovą. (2 Metraščių 26:3, 4, 16; Patarlių 18:12; 19:20) Tad jeigu ‘netikėtai patektume į kokią nuodėmę’ ir gautume reikiamą patarimą iš Dievo Žodžio, elkimės kaip Baruchas: rodykime dvasinę brandą, įžvalgą ir nuolankumą. (Galatams 6:1, Vl, BD)

14. Kodėl naudinga paklusti tiems, kurie vadovauja?

¹⁴ Duodantiems patarimą irgi lengviau, jei esame nuolankūs. Hebrajams 13:17 sakoma: „Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tada jie tai darys su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes  tai nebūtų jums naudinga.“ Kaip dažnai vyresnieji maldauja Jehovos suteikti drąsos, išminties ir tinkamų žodžių — to, ko reikia šiame nelengvame ganytojo darbo bare! ‘Branginkime tokius žmones!’ (1 Korintiečiams 16:18)

15. a) Kaip Jeremijas parodė pasitikėjimą Baruchu? b) Kaip Baruchui buvo atlyginta už nuolankų klusnumą?

¹⁵ Baruchas ėmė kitaip mąstyti, ir tai akivaizdu, nes Jeremijas paskui davė jam itin sunkią užduotį — nueiti į šventyklą ir garsiai perskaityti tą nuosprendį, kurį pats buvo užrašęs Jeremijui padiktavus. Ar Baruchas pakluso? Taip, jis „padarė visa, kaip jam buvo liepęs pranašas Jeremijas“. Tą pačią žinią jis netgi perskaitė Jeruzalės didžiūnams, o tam tikrai reikėjo didelės drąsos. (Jeremijo 36:1-6, 8, 14, 15) Maždaug po 18 metų babiloniečiai sugriovė miestą, tad koks dėkingas turėjo būti Baruchas, kad liko gyvas, nes klausė Jehovos perspėjimo ir nebesiekė „didelių dalykų“! (Jeremijo 39:1, 2, 11, 12; 43:6)

Klusnumas laidavo gyvybę per apsiaustį

16. Kaip Jehova parodė gailestį žydams 607 m. p. m. e. babiloniečiams apsupus Jeruzalę?

¹⁶ Kai 607 m. p. m. e. priartėjo Jeruzalės galas, Dievas vėl aiškiai parodė gailestį klusniesiems. Apsiausties įkarštyje Jehova pasakė žydams: „Žiūrėkite! Duodu jums pasirinkti arba gyvenimo kelią, arba mirties kelią. Kas tik pasiliks šiame mieste, tas mirs nuo kardo, bado ir maro. Bet kas išeis pasiduoti chaldėjams, kurie jus supa, tas išliks gyvas ir išgelbės bent savo gyvybę.“ (Jeremijo 21:8, 9) Nors Jeruzalės gyventojai buvo verti sunaikinimo, Jehova pasigailėjo tų, kurie nusprendė jam paklusti net tuo lemiamu paskutiniu momentu. *

17. a) Kaip dvejopai buvo išbandytas Jeremijo klusnumas, kai Jehova nurodė jam liepti apsuptiems žydams ‘perbėgti pas chaldėjus’? b) Kuo mums naudingas Jeremijo bebaimio klusnumo pavyzdys?

¹⁷ Jeremijo klusnumas irgi buvo išbandytas: liepti žydams pasiduoti nebuvo lengva. Viena, pranašas buvo uolus dėl Dievo vardo ir nenorėjo, kad priešai niekintų tą vardą priskirdami savo pergalę bedvasiams stabams. (Jeremijo 50:2, 11; Raudų 2:16) Antra, Jeremijas žinojo, kad liepdamas žmonėms pasiduoti rizikuoja gyvybe, nes daugelis jį gali apkaltinti maišto kurstymu. Vis dėlto pranašas nepabūgo ir  klusniai perdavė Jehovos nutarimus. (Jeremijo 38:4, 17, 18) Mes, kaip ir Jeremijas, skelbiame žinią, kuri žmones piktina. Tai ta pati žinia, už kurią buvo niekinamas Jėzus. (Izaijo 53:3; Mato 24:9) Tad ‘nebijokime žmonių’, bet kaip Jeremijas visiškai pasitikėdami Jehova drąsiai jam pakluskime. (Patarlių 29:25)

Klusnumas laukiant Gogo antpuolio

18. Su kokiais išbandymais ateityje susidurs Jehovos tarnai?

¹⁸ Netrukus visa Šėtono blogio santvarka bus sunaikinta per neregėto masto „didelį suspaudimą“. (Mato 24:21) Nėra abejonių, kad tuo laiku ir prieš tai Dievo tautos tikėjimas ir klusnumas bus smarkiai išbandyti. Štai Biblijoje sakoma, jog Šėtonas — ‘Gogas iš Magogo krašto’ visomis jėgomis puls Jehovos tarnus su gausiomis pajėgomis — „didžiule kariauna ir galinga kariuomene, ... kaip debesis, uždengiantis žemę“. (Ezechielio 38:2, 14-16) Maža ir beginklė Dievo tauta ieškos apsaugos po Jehovos „sparnais“, kuriais jis pridengia klusniuosius.

19, 20. a) Kodėl prie Raudonosios jūros Izraeliui buvo itin svarbu paklusti? b) Kodėl mums šiandieną naudinga su malda apmąstyti įvykius prie Raudonosios jūros?

¹⁹ Šios aplinkybės mums primena Izraelio išėjimą iš Egipto. Nubaudęs Egiptą dešimčia niokojančių bausmių, savo tautą į Pažadėtąją žemę Jehova vedė ne trumpiausiu keliu, bet link Raudonosios jūros, kur priešai galėjo lengvai ją apsupti ir pulti. Taigi karinės strategijos požiūriu, tai turėjo būti pražūtinga. Jeigu būtum ten buvęs, ar būtum paklusęs Jehovos žodžiui, duotam per Mozę? Ar visiškai pasitikėdamas būtum traukęsis link Raudonosios jūros, žinodamas, kad į Pažadėtąją žemę veda kitas kelias? (Išėjimo 14:1-4)

²⁰ Skaitydami Išėjimo 14 skyrių matome, kaip Jehova išgelbėjo savo tautą parodydamas stulbinamą galią. Tokie pasakojimai, jeigu juos tyrinėjame ir apmąstome, labai stiprina tikėjimą. (2 Petro 2:9) O tvirtas tikėjimas skatina mus paklusti Jehovai, net jei jo reikalavimai pasirodytų neišmintingi vertinant žmogaus protu. Todėl pagalvok, ar stengiesi ugdytis tikėjimą stropiai studijuodamas Bibliją, melsdamasis ir viską apmąstydamas? (Hebrajams 10:24, 25; 12:1-3)

Klusnumas suteikia viltį

21. Kokių palaimų dabar ir ateityje susilauks klausantieji Jehovos?

²¹ Tie, kurie stengiasi klausyti Jehovos, jau dabar patiria Patarlių 1:33 žodžių išsipildymą: „O manęs [nuolankiai] klausantieji gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė.“ Kaip nuostabiai šie paguodžiantys  žodžiai pasitvirtins artėjančią Jehovos keršto dieną! Jėzus netgi pasakė savo mokiniams: „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“ (Luko 21:28) Aišku, tik klusnūs Dievui žmonės nestokos pasitikėjimo taip elgtis. (Mato 7:21)

22. a) Kodėl Jehovos tauta turi pagrindą pasitikėti? b) Ką apsvarstysime kitame straipsnyje?

²² Kita priežastis pasitikėti ta, kad „Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams“. (Amoso 3:7) Šiandien Jehova nebeįkvepia pranašų, kaip darė praeityje; dabar jis įgaliojo ištikimą vergą laiku aprūpinti Jo šeimyną dvasiniu maistu. (Mato 24:45-47; Jr) Tad kaip svarbu klausyti to „vergo“! Kaip bus paaiškinta kitame straipsnyje, toks klusnumas parodo ir mūsų požiūrį į Jėzų, „vergo“ šeimininką. Jis yra tas, kuriam ‘paklūsta tautos’. (Pradžios 49:10)

[Išnašos]

Ar prisimeni?

• Kokios buvo Izraelio nuolatinio neklusnumo pasekmės?

• Kokią įtaką Jehoašui jaunystėje ir vėliau padarė jo bičiuliai?

• Ko galime pasimokyti iš Barucho?

• Kodėl Jehovai klusnūs žmonės neturi pagrindo baimintis dabartinės santvarkos galo?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Jehojados vadovaujamas jaunasis Jehoašas buvo klusnus Jehovai

[Iliustracija 15 puslapyje]

Blogi draugai paskatino Jehoašą nužudyti Dievo pranašą

[Iliustracija 16 puslapyje]

Ar būtum paklusęs Jehovai ir patyręs jo stulbinamą gelbstinčią galią?