Gyvenimo istorija

Man teko garbė prisidėti prie pokario plėtros

PAPASAKOJO FILIPAS HOFMANAS

Buvo 1945-ųjų gegužė, ką tik pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas. Tų metų gruodį Natanas Noras, vadovaujantis Jehovos liudytojų pasauliniam skelbimo darbui, su savo sekretoriumi, 25 metų Miltonu Henšeliu, lankėsi Danijoje. Nekantriai laukėme to vizito, todėl išsinuomojome erdvią salę. Mums, jaunuoliams, brolio Henšelio kalba padarė ypač didelį įspūdį, nes jis buvo mūsų bendraamžis ir kalbėjo tema „Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis“. (Mokytojo 12:1)

PER tą vizitą išgirdome džiugių naujienų apie plečiamą pasaulinę skelbimo veiklą ir galimybę prie to prisidėti. (Mato 24:14) Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose atidaroma nauja mokykla ruošti jaunuolius ir merginas misionieriais. Brolis Noras pabrėžė, kad pakviestieji gaus bilietą tik į vieną pusę ir nežinos, kur bus paskirti. Kai kurie vis tiek parašė prašymus.

Prieš papasakodamas, ką veikiau po Antrojo pasaulinio karo, pradėsiu nuo pradžių. Gimiau 1919-aisiais. Prieš karą ir po jo buvo daug įvykių, padariusių didelę įtaką mano gyvenimui.

Biblijos tiesa iš keistuolio

Laukdamasi manęs, savo pirmojo vaiko, mama meldė Dievą, kad, jei gims berniukas, taptų misionieriumi. Jos brolis Tomas  buvo Biblijos tyrinėtojas (taip tuomet vadinosi Jehovos liudytojai), bet visa šeima laikė jį keistuoliu. Mes gyvenome netoli Kopenhagos, kur Biblijos tyrinėtojai kasmet rengdavo savo kongresus, tad mama kviesdavosi dėdę Tomą apsistoti pas mus. Jo puikus Rašto pažinimas ir logiški argumentai paskatino mamą 1930 metais tapti Biblijos tyrinėtoja.

Mama nepaprastai vertino Bibliją. Laikydamasi Pakartoto Įstatymo 6:7 nurodymo, ji mokė mudu su seseria ‘būdama namie, keliaudama, guldamasi ir keldamasi’. Ilgainiui ir aš pradėjau skelbti po namus. Mėgau aptarinėti su žmonėmis bažnytinius mokymus apie nemirtingą sielą ir pragaro ugnį. Iš Biblijos galėdavau aiškiai įrodyti, kad tokios dogmos klaidingos. (Psalmyno 146:3, 4; Mokytojo 9:5, 10; Ezechielio 18:4, Brb)

Vieninga šeima

Po 1937 metais Kopenhagoje vykusio kongreso kuriam laikui reikėjo pagalbininkų Jehovos liudytojų Danijos filialo literatūros sandėlyje. Buvau ką tik baigęs verslo studijas ir neturėjau jokių įsipareigojimų, tad mielai pasisiūliau. Kai darbai sandėlyje buvo baigti, manęs paprašė padėti biure. Netrukus palikau namus ir persikėliau į filialą Kopenhagoje, nors dar buvau nekrikštytas. Kasdien bendraudamas su brandžiais krikščionimis augau dvasiškai. Kitų, 1938-ųjų, metų sausio 1-ąją parodžiau pasiaukojimą Jehovai Dievui vandens krikštu.

Neilgai trukus, 1939-ųjų rugsėjį, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1940-ųjų balandžio 9-ąją Daniją užėmė vokiečių pajėgos. Kadangi danai turėjo tam tikrą asmens laisvę, mūsų skelbimo veikla nenutrūko.

Tada įvyko nuostabus dalykas. Tėvas tapo aktyviu, ištikimu liudytoju ir šeimos laimei nieko nebetrūko. Todėl, kai su keturiais kitais danais buvau pakviestas lankyti Gileado mokyklos aštuntąją klasę, visa  šeima mane palaikė. Penkių mėnesių mokyklos kursas, prasidėjęs 1946-ųjų rugsėjį, vyko puikioje vietoje — šiaurinėje Niujorko dalyje, Pietų Lansinge.

Po Gileado lavinuosi toliau

Gileade buvo proga įgyti puikių naujų draugų. Vieną vakarą vaikštinėdami po teritoriją su Haroldu Kingu iš Anglijos kalbėjomės, kur galėtume būti išsiųsti, kai baigsime mokyklą. „Nemanau, kad baltas Doverio uolas matau paskutinį kartą“, — pasakė Haroldas. Jis buvo teisus, bet kol vėl tas uolas išvydo, praėjo 17 metų, ir ketverius su puse iš jų jis praleido Kinijos kalėjimo vienutėje! *

Baigęs Gileadą buvau išsiųstas į Teksaso valstiją (JAV) tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju — lankyti Jehovos liudytojų susirinkimus ir stiprinti juos dvasiškai. Mane pasitiko išskėstomis rankomis. Teksaso broliams buvo malonu bendrauti su jaunu bendratikiu iš Europos, ką tik baigusiu Gileado mokyklą. Bet jau po septynių mėnesių turėjau išvykti į Jehovos liudytojų pagrindinį biurą Brukline, Niujorke. Čia brolis Noras paskyrė mane dirbti biure ir susipažinti su visų skyrių darbu. Grįžęs į Daniją turėjau pritaikyti, ko išmokęs, pagal Bruklino pavyzdį. Tuo buvo siekiama suvienodinti pasaulio filialų darbą ir padaryti jį našesnį. Vėliau brolis Noras perkėlė mane į Vokietiją.

Taikau pamokymus filialuose

Kai 1949-ųjų liepą atvykau į Vysbadeną (Vokietija), daug tos šalies miestų tebegulėjo griuvėsiuose. Skelbimo darbui vadovavo broliai, kentę persekiojimus nuo Hitlerio atėjimo į valdžią 1933-iaisiais. Kai kurie iš jų kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose išbuvo aštuonerius, dešimt ar daugiau metų. Su tokiais Jehovos tarnais darbavausi trejus su puse metų. Jų unikalus pavyzdys primena man vokiečių istorikės Gabrielės Jonan žodžius: „Jei ne šių nepalaužiamų krikščionių pavyzdys nacių diktatūros metu, kiltų abejonių, ar tie, kurie kentėjo Osvencimą ir holokaustą, išvis galėjo laikytis Jėzaus mokymų.“

Mano užduotis Vokietijos filiale buvo tokia pat kaip Danijoje: įvesti naują vienodą organizacinę tvarką. Kai Vokietijos broliai pamatė, jog tais pokyčiais nesiekiama kritikuoti jų darbo, bet kad atėjo laikas filialams ir biurams glaudžiau bendradarbiauti, jie džiaugėsi ir parodė puikią bendradarbiavimo dvasią.

Vėliau, 1952-aisiais, iš brolio Noro gavau laišką, kuriuo buvau siunčiamas į Šveicarijos filialą Berne. Ten nuo 1953-iųjų sausio 1-osios mane paskyrė tarnauti filialo prižiūrėtoju.

 Nauji džiaugsmai Šveicarijoje

Atvykęs į Šveicariją kongrese sutikau Esterą ir mudu praėjus kuriam laikui susižadėjome. 1954-ųjų rugpjūtį brolis Noras pakvietė mane į Brukliną, kur informavo apie naują įdomų darbą. Kadangi buvo įkurta daug naujų ir didesnių filialų, įvedama nauja priemonė. Pasaulis suskirstomas į zonas, kuriomis turės rūpintis zonų prižiūrėtojai. Man pavedė rūpintis dviem zonomis: Europa ir Viduržemio sritimi.

Po trumpo apsilankymo Brukline grįžau į Šveicariją ir ruošiausi zonos vizitams. Jau buvau vedęs Esterą ir ji su manimi pradėjo tarnauti Šveicarijos filiale. Per pirmą savo kelionę aplankiau misionierių namus ir filialus Italijoje, Graikijoje, Kipre, Vidurio Rytų šalyse ir Šiaurės Afrikos pakrantėje, taip pat Ispanijoje ir Portugalijoje: iš viso 13 šalių. Trumpai sustojęs Berne, lankiau kitas Europos šalis į vakarus nuo Geležinės uždangos. Pirmais vedybiniais metais tarnaudamas broliams krikščionims namuose nebuvau šešis mėnesius.

Aplinkybės pasikeičia

1957 metais Estera pasijuto besilaukianti, o kadangi filialas neskirtas šeimoms su vaikais, mudu nusprendėme persikelti į Daniją, kur tėvas mielai mus priėmė. Estera rūpinosi mūsų dukra Rachele ir mano tėvu, o aš padėjau organizuoti darbą naujai pastatytame filiale. Dėsčiau susirinkimų prižiūrėtojams Karalystės tarnybos mokykloje ir toliau tarnavau zonos prižiūrėtoju.

Lankant zonas reikėdavo daug keliauti, todėl dukra manęs ilgai nematydavo. Tai turėjo pasekmių. Kartą ilgėliau užtrukau Paryžiuje, kur steigėme mažą spaustuvę. Estera ir Rachelė traukiniu atvyko manęs aplankyti. Jos išlipo Gare du Nord stotyje, o aš su Leopoldu Žontesu iš filialo atvažiavau jų pasitikti. Rachelė stovėdama ant traukinio vagono laiptelių pažvelgė į Leopoldą, paskui į mane, vėl į Leopoldą ir rankutėmis apkabino Leopoldą!

 Kitas jaudinantis pokytis įvyko, kai būdamas 45 metų palikau visalaikę tarnybą, kad galėčiau uždirbti šeimos išlaikymui. Kaip Jehovos liudytojų tarnas turėjau patirties, tad vienoje bendrovėje įsidarbinau eksporto vadybininku. Ten išdirbau beveik devynerius metus. Per tą laiką Rachelė baigė mokyklą ir mes nusprendėme atsiliepti į raginimą persikelti ten, kur didesnis Karalystės skelbėjų poreikis.

Ieškodamas galimybių tarnauti Norvegijoje kreipiausi į įdarbinimo agentūrą dėl darbo. Atsakymas nuvylė. Man, 55-erių vyrui, vilčių buvo mažai. Vis dėlto susisiekiau su filialu Osle ir išsinuomojau namą netoli Drobako tikėdamasis, kad darbo savaime atsiras. Taip ir buvo. Pradėjome džiugiai tarnauti Norvegijoje.

Maloniausia būdavo su būreliu susirinkimo narių skelbti nepaskirtoje teritorijoje šiaurėje. Stovyklavietėje išsinuomodavome vasarnamį ir didinguose kalnuose kasdien lankydavome išsibarsčiusias ūkininkų sodybas. Kalbėti tiems draugiškiems žmonėms apie Dievo Karalystę buvo tikras malonumas. Išplatindavome daug literatūros, bet pakartotinai apsilankyti galėdavome tik po metų. Tačiau žmonės mūsų nepamiršdavo! Estera ir Rachelė vis atsimena, kaip atvykę būdavome sutinkami lyg seniai laukti šeimos nariai. Po trejų metų tarnybos Norvegijoje grįžome į Daniją.

Šeimyniniai džiaugsmai

Rachelė netrukus susižiedavo su uoliu visalaikiu pionieriumi Nilsu Hojeriu. Susituokę Nilsas ir Rachelė toliau tarnavo pionieriais, kol gimė vaikai. Nilsas buvo geras vyras ir puikus tėvas, stropiai besirūpinantis šeima. Vieną ankstyvą rytą užsisodinęs sūnų ant dviračio jis nuvažiavo prie jūros stebėti saulėtekio. Kaimynas paklausė berniuko, ką jiedu ten darė. Šis atsakė: „Meldėmės Jehovai.“

Po kelerių metų mudu su Estera buvome mūsų dviejų vyriausių vaikaičių, Benjamino ir Nadios, krikšto liudininkai. Tarp stebėtojų buvo Nilsas. Vienu momentu jis atsisuko į mane ir pasakė: „Tikri vyrai neverkia.“ Bet tą pačią minutę apsikabinę abu apsipylėme ašaromis. Kokia laimė turėti žentą, su kuriuo gali ir juoktis, ir verkti!

Taikomės prie aplinkybių

Mudviejų su Estera laukė kita palaima — mus pakvietė vėl tarnauti Danijos filiale. Tuomet buvo ruošiamasi statyti daug didesnes filialo patalpas Holbeke. Man teko laimė vadovauti statybos darbams, kuriuos atliko vien savanoriai talkininkai. Nors 1982-ųjų žiema buvo šalta, metų gale viskas buvo baigta ir visi džiaugėmės galėdami persikelti į erdvesnes, geresnes patalpas!

Vėliau darbavausi biure ir labai mėgau savo darbą, o Estera budėdavo prie telefono komutatoriaus. Ilgainiui jai teko protezuoti klubo sąnarį, o dar po pusantrų metų operuoti tulžies pūslę. Nors filialo broliai mumis nuoširdžiai rūpinosi, nusprendėme, jog visiems bus geriau, jei paliksime Betelį. Persikėlėme į susirinkimą, kuriam priklauso mūsų duktė su šeima.

Dabar Esteros sveikata silpna. Bet tikrai galiu pasakyti, kad per visus bendros tarnybos metus, keičiantis sąlygoms ir aplinkybėms, ji buvo nuostabi draugė ir padėjėja. Nors nebesame stiprūs, abu dalyvaujame skelbimo tarnyboje. Mąstydamas apie savo gyvenimą su dėkingumu prisimenu psalmininko žodžius: „Dieve, tu mokei mane nuo jaunystės.“ (Psalmyno 71:17)

[Išnaša]

[Iliustracija 24 puslapyje]

Iškrauname literatūros siuntą statomame Vokietijos filiale 1949-aisiais

[Iliustracija 25 puslapyje]

Šie liudytojai, su kuriais tarnavau, buvo kalėję koncentracijos stovyklose

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Su Estera šiandien ir mūsų vestuvių dieną Betelyje Berne 1955-ųjų spalį