Paguodą teikia tikslus Dievo pažinimas

KAI KURIEMS žmonėms Biblijos mintys apie Dievo meilę ir gailestingumą kelia nerimą. Jie svarsto: „Jeigu Dievas nori pašalinti blogį, žino, kaip tai padaryti, ir pajėgia įgyvendinti savo sumanymą, kodėl blogis ir toliau klesti?“ Jiems sunku suderinti tris teiginius: 1) Dievas yra visagalis; 2) Dievas yra mylintis ir geras; 3) bėdos nesiliauja. Jiems atrodo, jog jeigu paskutinis teiginys yra visiškai teisingas, vadinasi, bent vienas iš dviejų pirmųjų yra klaidingas, tai yra arba Dievas negali sustabdyti blogio, arba tai jam paprasčiausiai nerūpi.

Praėjus kelioms dienoms po Pasaulio prekybos centro Niujorke sunaikinimo, vienas žymus Jungtinių Valstijų religininkas pasakė: „Manęs dažnai klausia, kodėl Dievas neužkerta kelio tragedijoms ir kančioms. Prisipažįstu, jog atsakymo — net tokio, kuris patenkintų mane patį, — nežinau.“

Turėdamas omeny šiuos žodžius vienas teologijos profesorius rašė, kad jam padarė įspūdį tokia minėto religininko skelbiama „logiška teologija“. Jis taip pat pritarė vieno mokslininko požiūriui: „Kančių priežastys tokios pat nesuvokiamos, kaip ir pats Dievas.“ Bet ar iš tiesų neįmanoma sužinoti, kodėl Dievas leidžia blogį?

Kaip blogis atsirado

Kad ir ką kalbėtų religiniai vadovai, Biblija nesako, jog neįmanoma sužinoti, kodėl Dievas leidžia blogį. Norint suprasti, iš kur blogis atsirado, svarbu suvokti, kad Jehovos sukurtas pasaulis nebuvo sugedęs. Pirmąją žmonių porą jis sukūrė tobulą, be nuodėmės. Jehova apžvelgė savo kūrybą ir matė, kad ji yra ‘labai gera’. (Pradžios 1:26, 31) Jis įpareigojo Adomą ir Ievą Edeno sodu paversti visą žemę, apgyvendinti ją laimingais žmonėmis, kuriuos jis, visavaldis Dievas, būtų globojęs. (Izaijo 45:18)

O blogį pasėjo vienas dvasinis asmuo, iš pradžių buvęs ištikimas Dievui, bet ilgainiui išsiugdęs troškimą būti garbinamas. (Jokūbo 1:14, 15) Žemėje maištingą dvasią jis parodė paskatindamas pirmąją žmonių porą prisidėti prie maišto prieš Dievą. Adomas ir Ieva nepakluso aiškiam Dievo nurodymui neliesti gėrio ir blogio pažinimo medžio ir nuo jo nevalgyti — jie skynė to medžio vaisius ir valgė. (Pradžios 3:1-6) Taip jie ne tik nepakluso Dievui, bet ir parodė norį būti nuo jo nepriklausomi.

 Iškeltas dorovinis klausimas

Dėl maišto Edene iškilo dorovinis klausimas, reikšmingas visai visatai. Maištininkai suabejojo, ar savo kūrinius Jehova valdo deramai. Ar Kūrėjas turi teisę reikalauti iš žmonių visiško klusnumo? O gal žmonėms būtų kur kas geriau tvarkytis patiems?

Jehovos reakcija į tų maištininkų priešiškumą rodo, kaip tobulai suderintos yra jo savybės: meilė, teisingumas, išmintis ir galia. Jeigu jis būtų sunaikinęs maištininkus iškart, tai, rodos, būtų buvę teisinga, nes Dievas turi teisę taip pasielgti. Bet tuomet be atsako būtų likę maištininkų iškelti klausimai. Dar Dievas galėjo paprasčiausiai nepaisyti nuodėmės. Toks elgesys kai kam šiandien būtų galėjęs atrodyti meilingas. Tačiau tada nebūtų atsakyta į Šėtono tvirtinimą, kad žmonėms geriau tvarkytis patiems. Be to, ar toks Dievo elgesys nebūtų paskatinęs ir kitus nukrypti nuo jo kelio? O tai būtų atnešę begalines kančias.

Jehova pasielgė išmintingai leisdamas žmonėms kurį laiką būti nepriklausomiems. Ir nors tai reiškė, kad teks leisti laikinai egzistuoti blogiui, žmonės gavo progą parodyti, ar sugebės sėkmingai savarankiškai tvarkytis, vadovaudamiesi savo pačių nustatytomis gėrio ir blogio normomis. Kaip jiems sekasi? Visa žmonijos istorija tėra karai, neteisybė, priespauda ir kančios. Visiškas maišto prieš Jehovą žlugimas visiems laikams atsakys į visus Edene kilusius klausimus.

Tuo tarpu Dievas žmonėms parodė savo meilę atsiųsdamas Sūnų, Jėzų Kristų, kuris už mus paaukojo savo gyvybę. Jis išpirko nuolankius žmones nuo pasmerkimo, kurį užtraukė neklusnaus Adomo  nuodėmė. Išpirka atvėrė kelią į amžinąjį gyvenimą visiems, kurie tiki Jėzų. (Jono 3:16)

Jehova guodžia mus teigdamas, kad žmonijos kančios laikinos. „Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus, — rašė psalmininkas. — Žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs. O romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove.“ (Psalmyno 37:10, 11)

Saugi ir laiminga ateitis

Besipildančios Biblijos pranašystės rodo, kad laikas, kada Dievas pašalins ligas, liūdesį ir mirtį, yra čia pat. Atkreipkite dėmesį, kokios nuostabios ateities viziją matė Jonas. Jis rašė: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko... Pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ Šių pažadų patikimumą Jonui laidavo tokie Dievo žodžiai: „Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri.“ (Apreiškimo 21:1-5)

O kaip milijardai nekaltų žmonių, mirusių po maišto Edene? Jehova pažadėjo juos prikelti. Apaštalas Paulius pasakė: „Turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių.“ (Apaštalų darbų 24:15) Jiems bus suteikta galimybė gyventi pasaulyje, ‘kuriame gyvena teisumas’. (2 Petro 3:13)

Kaip mylintis tėvas sutinka, kad vaikui būtų atlikta skausminga operacija, jeigu žino, kad ji teiks ilgalaikę naudą, taip ir Jehova leido žmonėms kurį laiką kęsti blogį žemėje. Tačiau visų, kurie trokšta vykdyti Dievo valią, laukia amžinos palaimos. Paulius paaiškino: „Kūrinija buvo pajungta tuštybei — ne savo noru, bet pavergėjo valia — su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę.“ (Romiečiams 8:20, 21)

Tai tikra naujiena — ne tokia, kokias girdime per televiziją ar skaitome laikraštyje. Tai yra gera naujiena, — geriausia žinia iš „visokios paguodos Dievo“, kuris iš tiesų rūpinasi mumis. (2 Korintiečiams 1:3)

[Iliustracijos 6 puslapyje]

Laikas parodė, kad žmonija negali sėkmingai savarankiškai tvarkytis be Dievo vadovavimo

[Šaltinių nuorodos]

Somalių šeima: UN PHOTO 159849/M. GRANT; atominė bomba: USAF photo; koncentracijos stovykla: U.S. National Archives photo