Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Šėtonas: mitas ar realus piktadarys?

Šėtonas: mitas ar realus piktadarys?

Šėtonas: mitas ar realus piktadarys?

BLOGIO šaknys domina mąstytojus nuo seno. Džeimso Hastingso žodyne A Dictionary of the Bible rašoma: „Iš pat pradžių žmogus suvokė, jog egzistuoja jėgos — žalingos, griaunančios, — kurių jis negali valdyti.“ Tame pačiame žinyne dar sakoma: „Pirmieji žmonės instinktyviai ieškojo ištakų ir manė, kad tos jėgos bei kiti gamtos reiškiniai kyla iš asmens.“

Istorikų tvirtinimu, tikėjimas demoniškomis dievybėmis bei piktosiomis dvasiomis siekia pačią Mesopotamijos istorijos pradžią. Senovės babiloniečiai tikėjo, kad požemį, arba „žemę, iš kurios negrįžtama“, valdo Nergalis, žiaurus dievaitis, vadinamas „tuo, kuris degina“. Be to, jie bijojo demonų, kuriuos stengdavosi permaldauti magiškais užkeikimais. Egipto mitologijoje blogio dievas buvo Setas, „vaizduojamas fantastiniu žvėrimi su plonu išlenktu snukiu, stačiomis kvadratinėmis ausimis, nejudriu šakotu liemeniu“ (Larousse Encyclopedia of Mythology).

Nors graikų ir romėnų panteone buvo gerųjų ir blogųjų dievybių, vyriausiojo blogio dievo jie neturėjo. Jų filosofai mokė, kad yra dvi priešybės. Tai, pasak Empedoklio, meilė ir nesantaika. Platonas teigė, kad pasaulyje yra dvi „Dvasios“: viena sukelia gėrį, kita — blogį. Žoržas Mino knygoje Le Diable (Velnias) rašo, kad „klasikinės [graikų ir romėnų] religijos Velnio nepripažino“.

Irane zoroastrizmas mokė, kad aukščiausia dievybė Ahūra Mazda, arba Ormuzdas, sukūrė Angra Mainjų, arba Arimaną, sukeliantį blogį, tai yra tapusį Ardančiąja Dvasia, arba Griovėju.

Judaizme tai buvo paprastas mokymas apie Šėtoną — Dievo priešininką ir nuodėmės pradininką. Praėjus daugeliui šimtmečių į judaizmą prasiskverbė pagoniškos idėjos. Enciklopedijoje Encyclopaedia Judaica rašoma: „Dideli pokyčiai... įvyko paskutiniais šimtmečiais p. m. e. Tada [žydų] religijoje... atsirado daug dualistinės sampratos elementų: Dievas bei gėrio jėgos ir joms priešiškos blogio, suktybių jėgos danguje ir žemėje. Matyt, tai įvyko dėl persų religijos įtakos.“ Žinyne The Concise Encyclopaedia Judaica tvirtinama: „Nuo d[emonų] apsisaugoti buvo galima laikantis įsakymų bei naudojantis amuletais.“

Atskalūniškosios krikščionybės teologija

Kaip judaizmas perėmė nebiblinius mokymus apie Šėtoną bei demonus, taip Raštu nepagrįstos idėjos išsirutuliojo ir atskalūniškoje krikščionybėje. Žodyne The Anchor Bible Dictionary sakoma: „Viena iš kraštutinių senovės teologijos idėjų ta, kad Dievas išpirko žmones už šį išlaisvinimą užmokėdamas Šėtonui.“ Tai buvo Irenėjo (antrasis m. e. amžius) idėja. Toliau ją plėtojo Origenas (trečiasis m. e. amžius), skelbęs, kad „velnias buvo įgijęs teisę į žmoniją“ ir kad „Kristaus mirtis... yra velniui sumokėta išpirka“ (Adofas Harnakas. History of Dogma).

Leidinyje The Catholic Encyclopedia rašoma, kad „[idėja, jog išpirka buvo sumokėta Velniui] teologijos istorijoje vyravo apie tūkstantį metų“ ir buvo vienas iš bažnyčios mokymų. Šią idėją perėmė ir kiti Bažnyčios Tėvai, tarp jų Augustinas (ketvirtas—penktas m. e. amžius). Galiausiai 12 amžiuje katalikų teologai Anzelmas ir Abelaras priėjo išvadą, kad Kristaus auka buvo pateikta ne Šėtonui, bet Dievui.

Viduramžių prietarai

Nors dauguma Katalikų bažnyčios pasitarimų nutylėdavo klausimą apie Šėtoną, 1215 m. e. m. IV Laterano susirinkimas paskelbė tai, ką New Catholic Encyclopedia vadina „svarbiu tikėjimo išpažinimu“. Pirmajame jo kanone sakoma: „Velnią bei kitus demonus Dievas iš pradžių sukūrė gerus, bet jie patys virto blogomis būtybėmis.“ Toliau priduriama, kad jie visomis išgalėmis gundo žmoniją. Ši mintis viduramžiais nedavė ramybės daugeliui. Viską, kas tik atrodydavo neįprasta, pavyzdžiui, nepaaiškinamą ligą, netikėtą mirtį, nederlių, žmonės laikydavo Šėtono darbu. 1233 m. e. m. popiežius Grigalius IX išleido keletą dekretų prieš eretikus, tarp jų vieną prieš liuciferistus, tariamus Velnio garbintojus.

Tikėjimas, kad žmonės gali būti apsėsti Velnio bei jo demonų, netrukus virto visuotine paranoja — liguista burtininkų ir raganų baime. XIII—XVII amžiais raganų baimė išplito visoje Europoje ir su jos kolonistais pasiekė Šiaurės Ameriką. Net protestantai reformatoriai Martynas Liuteris ir Jonas Kalvinas pritarė raganų medžioklei. Europoje vyko tiek inkvizicijos, tiek pasaulietiniai raganų teismai remiantis vien gandais ar piktavališkais įskundimais. Teisiamieji, kad prisipažintų esą kalti, būdavo kankinami.

Kaltu pripažintą žmogų nuteisdavo sudeginti, o Anglijoje ir Škotijoje — pakarti. Leidinyje The World Book Encyclopedia rašoma, kad „kai kurių istorikų manymu, nuo 1484 iki 1782 metų krikščionių bažnyčia nubaudė mirti už raganavimą apie 300000 moterų“. Jei šios viduramžių tragedijos kaltininkas yra Šėtonas, kas buvo jo padėjėjai — pačios aukos ar jas persekioję religiniai fanatikai?

Kuo tikima ir netikima dabar

XVIII amžius, kuriame įsigalėjo racionalistinis mąstymas, buvo pavadintas Šviečiamuoju. Encyclopædia Britannica rašoma: „Šviečiamojo amžiaus filosofija bei teologija stengėsi pašalinti velnią iš krikščioniško mąstymo kaip viduramžių mitologinių fantazijų vaisių.“ O Katalikų bažnyčia I Vatikano susirinkime (1869—1870) iš naujo patvirtino savo tikėjimą Šėtonu Velniu ir tą patį nedrąsiai pakartojo II Vatikano susirinkime (1962—1965).

Enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia oficialiai pripažįstama, kad „Bažnyčia turi tikėti angelais ir demonais“. Tačiau prancūzų katalikiškame žodyne Théo priduriama, kad „dabar daugelis krikščionių nemano, jog pasaulio blogis yra velnio padarinys“. Pastaruoju laiku katalikų teologai elgiasi apdairiai: stengiasi palaikyti oficialų savo bažnyčios mokymą ir sykiu neatmeta šiuolaikinio mąstymo. „Liberalieji krikščionių teologai, — rašo Encyclopædia Britannica, — į Biblijos eilutes apie Šėtoną linkę žiūrėti ne pažodžiui, o kaip į mitologinį vaizdingą pasakojimą, liudijantį visatoje viešpataujančio blogio tikrumą ir mastą.“ Pasak to paties leidinio autorių, „šiuolaikinis liberalusis protestantizmas nebemoko, jog būtina tikėti, kad yra toks asmuo kaip velnias“. O tikrieji krikščionys ar irgi turi laikyti Biblijos informaciją apie Šėtoną vien „vaizdingu pasakojimu“?

Ko moko Raštas

Nei filosofai, nei teologai nepateikė geresnio paaiškinimo apie blogio šaknis negu Biblija. Rašto informacija apie Šėtoną yra pagrindas norint suprasti, iš kur prasidėjo blogis bei žmonijos kančios ir kodėl tokia bloga, kokią tik galima įsivaizduoti, padėtis dar prastėja.

Kai kas gali paklausti: jei Dievas yra geras, mylintis Kūrėjas, kaip jis galėjo sukurti tokią piktą dvasią — Šėtoną? Pagal Biblijos principą visi Jehovos Dievo darbai yra tobuli, o visi jo protingi kūriniai yra apdovanoti laisva valia. (Pakartoto Įstatymo 30:19; 32:4; Jozuės 24:15; 1 Karalių 18:21) Taigi ir dvasinis asmuo, vėliau tapęs Šėtonu, buvo sukurtas tobulas, tačiau pats iškrypo iš tiesos ir teisumo kelio. (Jono 8:44; Jokūbo 1:14, 15)

Maištingą Šėtono kelią daug kuo galima sutapatinti su „Tyro karaliaus“ elgsena; poetiškais žodžiais pasakyta, kad jis buvo „tobulo grožio“, ‘be dėmės savo keliuose nuo pat sukūrimo dienos, ligi buvo nustatyta jo kaltė’. (Ezechielio 28:11-19) Šėtonas nesiginčijo dėl Jehovos viršenybės bei jo kaip Kūrėjo galios. Juk Jehova jį patį sukūrė. Tačiau Šėtonas užginčijo tai, kokiu būdu Dievas rodo savo visuotinę valdžią. Edeno sode Šėtono pasakyta užuomina reiškė, esą Dievas nuslėpęs nuo pirmos poros tai, į ką jie turėjo teisę ir nuo ko priklausė jų gerovė. (Pradžios 3:1-5) Jam pavyko prikalbėti Adomą ir Ievą sukilti prieš teisėtą Jehovos visavaldystę ir užtraukti jiems bei jų palikuoniams nuodėmę bei mirtį. (Pradžios 3:6-19; Romiečiams 5:12) Tad Biblija moko, kad žmonijos kančių pradininkas yra Šėtonas.

Prieš Tvaną paskui Šėtoną maišto keliu pasuko ir kiti angelai. Jie pasivertė vyrais, kad patenkintų savo seksualinių malonumų su žmonių dukterimis troškimą. (Pradžios 6:1-4) Per Tvaną šie neištikimi angelai sugrįžo į dvasių sritį, bet nebe į savo „pradinę vietą“, tai yra ne pas Dievą danguje. (Judo 6, NW) Jie buvo nublokšti į tirščiausią dvasinę tamsą. (1 Petro 3:19, 20; 2 Petro 2:4) Tapę demonais, jie daugiau nebepalaiko Jehovos visavaldystės, o yra Šėtono valdžioje. Matyt, jie nebegali materializuotis, bet daro didelį poveikį žmogaus mąstymui bei elgsenai ir, be abejo, yra kalti už daugelį šiandieninių smurto veiksmų. (Mato 12:43-45; Luko 8:27-33)

Šėtono valdymo pabaiga jau arti

Visiškai aišku, kad mūsų dienų pasaulyje veikia blogio jėgos. Apaštalas Jonas rašė: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas.“ (1 Jono 5:19)

Tačiau išsipildžiusios Biblijos pranašystės liudija, kad Velnias didina žemės vargus žinodamas „mažai beturįs laiko“ siautėti, kol bus įkalintas. (Apreiškimo 12:7-12; 20:1-3) Pašalinus Šėtono valdžią, bus įkurtas naujas pasaulis, kuriame nebeliks ašarų, mirties, skausmo nei sielvarto. Tuomet Dievo valia bus „kaip danguje, taip ir žemėje“. (Apreiškimo 21:1-4; Mato 6:10)

[Iliustracijos 4 puslapyje]

Babiloniečiai tikėjo žiaurią dievybę Nergalį (kairėje toliau); Platonas (kairėje) teigė, kad yra dvi priešingos „Dvasios“

[Šaltinių nuorodos]

Cilindras: Musée du Louvre, Paris; Platonas: National Archaeological Museum, Athens, Greece

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Irenėjas, Origenas ir Augustinas mokė, kad išpirka buvo sumokėta Velniui

[Šaltinių nuorodos]

Origenas: Culver Pictures; Augustinas: From the book Great Men and Famous Women

[Iliustracija 6 puslapyje]

Dėl raganų baimės buvo nužudyta šimtai tūkstančių žmonių

[Šaltinio nuoroda]

From the book Bildersaal deutscher Geschichte