Vaikų auginimas svetimoje šalyje. Sunkumai ir džiaugsmai

DAUGYBĖ žmonių tikėdamiesi pradėti naują gyvenimą keliasi į kitas šalis. Europoje dabar glaudžiasi per 20 milijonų imigrantų, Jungtinės Valstijos tapo namais daugiau kaip 26 milijonams atvykėlių, o Australijoje apie 21 procentas gyventojų yra užsieniečiai. Atsikėlusioms šeimoms nelengva. Tenka išmokti naują kalbą ir prisitaikyti prie naujos kultūros.

Vaikai paprastai greit išmoksta naujos tėvynės kalbą ir pradeda ja mąstyti. Tėvai kalbos mokosi ilgiau. Kai vaikai auga šalyje, svetimoje jų tėvams, šeimoje dėl kalbos barjero kyla nemažų bendravimo sunkumų.

Vaikų mąstysenai turi įtakos ne tik nauja kalba. Juos veikia ir naujos šalies kultūra. Tėvams kartais gali būti sunku suprasti vaikų reakciją. Dėl to atsikėlėliai, norintys savo vaikus ‘drausminti ir mokyti Viešpaties vardu“, patiria neįprastų išbandymų. (Efeziečiams 6:4)

Nelengva pasiekti protą ir širdį

Krikščionys trokšta mokyti savo vaikus Biblijos tiesos „tyros kalbos“ ir yra už tai atsakingi. (Sofonijo 3:9, Brb) Bet jeigu vaikai menkai temoka tėvų kalbą ir jei tėvai negali gerai kalbėti vaikų išmokta nauja kalba, įdiegti Jehovos įstatymą į jų širdis bus sunku. (Pakartoto Įstatymo 6:7) Vaikai gali suprasti, ką sako tėvai, bet jei tie žodžiai nepaliečia širdies, vaikai bus svetimi savuose namuose.

Tokių sunkumų patyrė Pedras ir Sandra, su dviem paaugliais sūnumis persikėlę iš Pietų Amerikos į Australiją. Pedras * sako: „Mokant dvasinių dalykų būtina sužadinti širdį ir jausmus. Turi ieškoti gilesnių ir prasmingesnių minčių, o tam reikia daugiau žodžių.“ Sandra priduria: „Jei vaikai gerai nesupranta mūsų gimtosios kalbos, tikėtina, kad jų dvasingumas nukentės. Jiems tiesa ir jos principai gali būti sunkiai suvokiami. Tada dvasinė įžvalga bus menka, ryšiai su Jehova silpni.“

Njanapirakasamas ir Helen iš Šri Lankos atsikėlė į Vokietiją ir ten susilaukė dviejų vaikų. Pora teigia: „Mums svarbu, kad vaikai, mokydamiesi vokiečių kalbos, kalbėtų ir mūsų gimtąja kalba. Jie turi sugebėti  išsakyti mums savo jausmus nuoširdžiai ir atvirai.“

Migelis ir Karmen, imigravę iš Urugvajaus į Australiją, sako: „Tokiems tėvams, kaip mes, tenka dėti daug daugiau pastangų: arba išmokti naują kalbą taip gerai, kad suvoktų ir paaiškintų ja dvasinius dalykus, arba išmokyti vaikus savo gimtosios kalbos.“

Sprendžia šeima

Kad nenukentėtų atsikėlusios šeimos dvasinė gerovė, svarbiausia nuspręsti, kokia kalba šeima bus ‘Viešpaties mokoma’. (Izaijo 54:13) Jei arti yra susirinkimas, kalbantis šeimos gimtąja kalba, galima nuspręsti lankyti jį. Arba galima lankyti kitą, kalbantį pagrindine šalies kalba. Į ką reikėtų atsižvelgti?

Dimitrijas ir Patrula, emigravę iš Kipro į Angliją ir išauginę ten penkis vaikus, aiškina, kas lėmė jų pasirinkimą: „Iš pradžių mūsų šeima lankė sueigas, rengiamas graikų kalba. Mums, tėvams, tai buvo labai naudinga, bet vaikai dvasiškai neaugo. Nors graikiškai jie neblogai suprato, perprasti gilesnių minčių nepajėgė. Tai rodė jų lėtokas dvasinis tobulėjimas. Visa šeima perėjome į anglakalbių susirinkimą ir tuoj sulaukėme rezultatų. Vaikai dvasiškai sutvirtėjo. Pereiti buvo nelengva, bet toks sprendimas pasirodė išmintingas.“

Tačiau ta šeima neapleido gimtosios kalbos ir buvo gausiai palaiminta. Jų vaikai pasakoja: „Mokėti keletą kalbų labai naudinga. Nors daugiausia kalbame angliškai, graikų kalba padėjo ugdytis tvirtus ir artimus šeimos ryšius, ypač su mūsų seneliais. Mokėdami graikiškai labiau suprantame imigrantus. Be to, tai suteikė pasitikėjimo, kad galime išmokti dar vieną kalbą. Todėl kai ūgtelėjome, mūsų šeima persikėlė padėti vienam albanų susirinkimui.“

Kristoferis ir Margarita irgi persikėlė iš Kipro į Angliją ir užaugino ten tris vaikus. Jie nusprendė padėti graikiškai kalbančiųjų susirinkimui. Jų sūnus Nikosas, dabar tarnaujantis vyresniuoju viename iš tokių susirinkimų, prisimena: „Mus paragino prisidėti prie neseniai įkurto graikiškojo susirinkimo. Mūsų šeima tai laikė teokratiniu paskyrimu.“

Margarita pasakoja: „Abu berniukai, būdami septynerių ir aštuonerių, įsirašė į Teokratinės tarnybos mokyklą. Mudu su  vyru šiek tiek nerimavome, nes graikiškai jie suprasdavo ne viską. Bet kiekviena užduotis buvo šeimos reikalas ir mes skirdavome daug laiko padėti jiems paruošti kalbas.“

Jų dukra Džoana sako: „Prisimenu, kaip tėtis mokė mus graikiškai. Jis surašė abėcėlę ant lentos ir mes turėjome ją gerai išmokti. Daugelis kalbos mokosi ne vienerius metus, bet mes mamos ir tėčio padedami graikiškai išmokome gana greitai.“

Kai kurios šeimos nusprendžia lankyti kitakalbių susirinkimą, nes tėvai mano, kad išsiugdyti „dvasinį supratimą“ ir daryti pažangą lengviau gimtąja kalba. (Kolosiečiams 1:9, 10; 1 Timotiejui 4:13, 15) Be to, šeima gali galvoti, kad geri kalbiniai įgūdžiai leis jiems padėti pažinti tiesą kitiems imigrantams.

Kita vertus, jei taip atrodo geriausia, šeima gali apsispręsti lankyti susirinkimą, kuriame kalbama tos šalies, į kurią jie atvyko, kalba. (Filipiečiams 2:4; 1 Timotiejui 3:5) Aptaręs padėtį su šeima ir paprašęs Dievą vadovavimo, šeimos galva turi priimti sprendimą. (Romiečiams 14:4; 1 Korintiečiams 11:3; Filipiečiams 4:6, 7) Kokie patarimai būtų naudingi tokioms šeimoms?

 Naudingi patarimai

Anksčiau paminėtieji Pedras ir Sandra sako: „Kad neužmirštume gimtosios kalbos, namuose stengiamės bendrauti tik ispaniškai. Tai nėra lengva, nes vaikai žino, jog suprantame angliškai. Bet jei to nedarytume, ispanų kalbos įgūdžius jie greit prarastų.“

Jau minėti Migelis ir Karmen pataria: „Jeigu tėvai gimtąja kalba veda šeimos studijas ir aptaria kasdienę citatą, vaikai ne tik gerai išmoks tėvų kalbą, bet ir sugebės ta kalba reikšti biblines mintis.“

Migelis priduria: „Stenkitės, kad liudyti būtų smagu. Mūsų teritorijai priklauso nemaža didmiesčio dalis ir, kol surandame mūsiškai kalbančius žmones, tenka daug važinėti automobiliu. Per tą laiką žaidžiame Biblijos žaidimus ir kalbamės svarbiomis temomis. Tokias skelbimo išvykas planuoju iš anksto ir numatau keletą vaisingų pakartotinių aplankymų. Taigi vaikai kasdien įsitraukia į prasmingą pokalbį.“

Kultūrų įvairovė — ne kliūtis

Dievo Žodis ragina jaunuolius: „Klausyk, mano sūnau, savo tėvo drausmės ir neatmesk savo motinos pamokymo.“ (Patarlių 1:8, Jr) Jeigu tėvas drausmina ir motina moko taip, kaip įprasta jų gimtojoje šalyje, o ne visuomenėje, kurioje vaikai auga, gali kilti sunkumų.

Žinoma, šeimos galva pats turi nuspręsti, kaip vadovaus šeimynai, ir kitoms šeimoms nedera jo spausti. (Galatams 6:4, 5) Tačiau artimai bendraudami su vaikais tėvai lengviau prisitaiko prie naujų papročių.

Vis dėlto daug papročių ir tradicijų turtingose šalyse krikščionių dvasinei sveikatai žalingi. Populiari muzika ir  pramogos dažnai skatina amoralų elgesį, godumą ir maišto dvasią. (Romiečiams 1:26-32) Krikščionys negali pro pirštus žiūrėti į tai, kokią muziką ir kokias pramogas renkasi jų vaikai. Net jei gerai nesupranta kalbos, jie turi nustatyti griežtas normas. Tiesa, tai gali būti nelengva.

Karmen sako: „Dainų, kurių klausosi mūsų vaikai, teksto mes dažnai nesuprantame. Melodija gali skambėti gražiai, bet nežinia, kokie žodžiai, — gal dviprasmiai ir nepadorūs.“ Kaip jie išsprendė šią problemą? Migelis sako: „Mes daug laiko praleidžiame aiškindami vaikams apie amoralios muzikos pavojų. Stengiamės padėti jiems pasirinkti muziką, kuri patiktų Jehovai.“ Taip, tokioje kultūrų įvairovėje reikia būti akyliems ir supratingiems. (Pakartoto Įstatymo 11:18, 19; Filipiečiams 4:5, NW)

Gausus atlygis

Užauginti vaikus svetimoje šalyje reikia daugiau laiko ir pastangų. Tai tiesa. Bet ir tėvai, ir vaikai už savo triūsą gali būti labai palaiminti.

Azamas su žmona Sara iš Turkijos atsikėlė į Vokietiją ir ten užaugino tris vaikus. Jų vyriausias sūnus dabar tarnauja Vokietijos Jehovos liudytojų filiale Selterse. Azamas sako: „Vaikams labai naudinga ugdytis savybes, vertinamas ir čia, ir tėvynėje.“

Antonijas ir Liutonadijo iš Angolos atvyko į Vokietiją ir augina devynis vaikus. Šeima kalba lingala, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Antonijas sako: „Mokėdami keletą kalbų galime liudyti įvairių šalių žmonėms. Tai didelis malonumas.“

Du vienos į Angliją persikėlusios japonų šeimos vaikai mano, kad mokėti japoniškai ir angliškai jiems didelis pranašumas. Jaunuoliai sako: „Mokėdami dvi kalbas nesunkiai susiradome darbą. Galime klausytis didelių kongresų programos anglų kalba. Tai labai naudinga. Be to, turime galimybę tarnauti japoniškajame susirinkime, kur didelis skelbėjų poreikis.“

Tikslas pasiekiamas

Dievo tarnai, augindami vaikus visuomenėje, kurios kultūrinis paveldas kitoks, patiria sunkumų jau nuo biblinių laikų. Mozės tėvams pavyko gerai išauklėti Mozę, nors jis užaugo Egipte. (Išėjimo 2:9, 10) Daugelis ištremtų žydų vaikus augino Babilone, bet šie noriai grįžo į Jeruzalę atkurti tyro garbinimo. (Ezros 2:1, 2, 64-70)

Šiandien tėvų pastangos irgi gali atnešti sėkmę. Jiems atpildas, kai išgirsta savo atžalas kalbant tai, ką viena pora girdėjo iš savo vaikų: „Esame labai vieninga šeima, nes tėtis ir mama mus meilingai globoja. Su tėvais visada artimai bendravome. Džiaugiamės priklausydami pasaulinei šeimai, kuri su atsidavimu tarnauja Jehovai.“

[Išnaša]

[Iliustracija 24 puslapyje]

Jei namuose kalbama tik gimtąja kalba, ja kalbėti vaikai išmoksta greičiau

[Iliustracija 24 puslapyje]

Bendra kalba padeda išlaikyti ryšį tarp senelių ir vaikaičių

[Iliustracija 25 puslapyje]

Studijuodami Bibliją su savo vaikais ugdysite jų „dvasinį supratimą“