Gyvenimo istorija

Ištikimai tarnavome, kur paskirti

PAPASAKOJO HERMANAS BRUDERIS

Turėjau pasirinkti: penkerius metus tarnauti Prancūzijos svetimšalių legione ar sėsti į Maroko kalėjimą. Bet kaip patekau į tokią padėtį? Papasakosiu, kaip viskas nutiko.

GIMIAU 1911-aisiais Openau mieste, Vokietijoje, kai iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios buvo likę vos treji metai. Mano tėvai Jozefas ir Frida Bruderiai turėjo 17 vaikų. Aš buvau tryliktas.

Patys pirmieji mano prisiminimai — kariuomenės orkestras, žygiuojantis pagrindine gimtojo miesto gatve. Sužavėtas pakilios maršo melodijos žingsniavau su muzikantais iki stoties, o ten pamačiau tėvą ir kitus kariškai apsirengusius vyrus, lipančius į traukinį. Traukiniui pajudėjus kai kurios moterys perone apsipylė ašaromis. Netrukus mūsų kunigas bažnyčioje pasakė ilgą pamokslą ir perskaitė keturių vyrų, žuvusių už tėvynę, vardus. „Dabar jie danguje“, — paaiškino jis. Moteris, stovinti greta manęs, nualpo.

Tėvas tarnaudamas Rusijos fronte susirgo vidurių šiltine. Jis grįžo smarkiai sublogęs ir nedelsiant buvo paguldytas į ligoninę. „Nueik į prie kapinių esančią koplyčią ir sukalbėk 50 ‘Tėve mūsų’ ir 50 ‘Sveika, Marija’, — patarė kunigas. — Tada tavo tėvas  pasveiks.“ Aš padariau kaip lieptas, bet kitą dieną tėvas mirė. Net mažam berniukui karas buvo baisus dalykas.

Randu tiesą

Pokario laikais Vokietijoje rasti darbą buvo labai sunku. Vis dėlto, 1928 metais baigęs mokyklą, sugebėjau įsidarbinti Šveicarijos mieste Bazelyje sodininku.

Kaip ir tėvas, buvau uolus katalikas. Ketinau tapti kapucinų vienuoliu Indijoje. Mano brolis Richardas, tuomet jau Jehovos liudytojas, išgirdęs apie šiuos planus specialiai atvyko į Šveicariją manęs atkalbėti. Jis perspėjo nepasitikėti žmonėmis, ypač dvasininkais, ragino skaityti Bibliją ir pasikliauti tik ja. Nors ir dvejodamas, įsigijau Naująjį Testamentą ir pradėjau skaityti. Pamažu aiškėjo, kad daug mano įsitikinimų nesiderino su Biblijos mokymais.

Vieną 1933-iųjų sekmadienį savo namuose Vokietijoje brolis Richardas supažindino mane su sutuoktinių pora, Jehovos liudytojais. Sužinoję, kad skaitau Bibliją, jie davė man brošiūrą Krizė. * Beveik iki vidurnakčio negalėjau jos padėti. Neabejojau radęs tiesą!

Iš Bazelio Jehovos liudytojų gavau du Šventraščio studijavimų tomus *, žurnalų bei kitų leidinių. Paveiktas to, ką sužinojau, paprašiau vietinį kunigą išbraukti mane iš bažnyčios sąrašų. Kunigas labai supyko ir įspėjo mane, kad nustosiu tikėti. Bet taip neatsitiko. Priešingai, pirmą kartą gyvenime ėmiau ugdytis tikrąjį tikėjimą.

Broliai Bazelyje tą savaitgalį ruošėsi skelbti perėję Prancūzijos sieną. Vienas iš jų maloniai paaiškino, kad nebuvau pakviestas, nes tik neseniai bendrauju su susirinkimu. Tai manęs nesuglumino. Pasakiau, kad esu tvirtai pasiryžęs pradėti skelbti. Minėtas brolis, pasitaręs su kitu vyresniuoju, paskyrė man teritoriją Šveicarijoje. Ankstyvą sekmadienio rytą įsidėjęs į krepšį 4 knygas, 28 žurnalus ir 20 brošiūrų dviračiu iškeliavau į mažą kaimą netoli Bazelio. Kai atvykau, dauguma kaimo gyventojų buvo bažnyčioje. Nepaisant to, 11 valandą mano literatūros krepšys jau buvo tuščias.

Kai pasakiau broliams, jog noriu krikštytis, jie su manimi rimtai pasikalbėjo ir uždavė nelengvų klausimų apie Biblijos tiesą. Mane sužavėjo jų uolumas ir ištikimybė Jehovai bei jo organizacijai. Kadangi buvo žiema, brolis pakrikštijo mane vonioje vieno vyresniojo namuose. Atsimenu, pajutau neapsakomą džiaugsmą ir didelę vidinę stiprybę. Tai buvo 1934-ieji.

Dirbu Karalystės ūkyje

Vėliau, 1936-aisiais, išgirdau, kad Jehovos liudytojai Šveicarijoje įsigijo žemės sklypą. Pasisiūliau dirbti daržininku. Savo džiaugsmui, buvau pakviestas darbuotis Karalystės ūkyje Štefisburge, apie 30 kilometrų nuo Berno. Kai tik galėdavau, padėdavau kitiems ūkyje dirbantiems broliams. Betelyje supratau, kaip svarbu stengtis bendradarbiauti.

 Vienas svarbiausių mano tarnybos Betelyje momentų buvo brolio Rezerfordo apsilankymas ūkyje 1936-aisiais. Pamatęs, kokie dideli mūsų pomidorai ir kokie vešlūs pasėliai, jis nusišypsojo ir mus pagyrė. Koks gi brangus brolis jis buvo!

Ūkyje buvau ištarnavęs trejus metus, kai vieną rytą per pusryčius buvo perskaitytas laiškas iš Jehovos liudytojų pagrindinio biuro Jungtinėse Valstijose. Laiškas pabrėžė skelbimo darbo skubumą ir ragino visus, kas nori, tarnauti pionieriais užsienyje. Nesvyruodamas pasisiūliau. 1939-ųjų gegužę buvau paskirtas į Braziliją.

Tada lankiau susirinkimo sueigas Tūne, netoli Karalystės ūkio. Sekmadieniais sugaišę dviračiu porą valandų su grupele pasiekdavome Alpes ir ten skelbdavome. Tarp skelbėjų buvo Margarita Štainer. Man į galvą šovė netikėta mintis: argi Jėzus nesiuntė mokinių skelbti po du? Kai tarp kitko užsiminiau Margaritai esąs paskirtas į Braziliją, ji pasisakė norinti tarnauti, kur didesnis poreikis. 1939-ųjų liepos 31-ąją mudu susituokėme.

Nenumatyta pertrauka

Į Braziliją iš Prancūzijos uosto Havro išplaukėme 1939-ųjų rugpjūčio pabaigoje. Vykome į Santoso miestą. Visos dvivietės kajutės buvo užimtos, tad teko keliauti atskirose. Beplaukiant atėjo žinia, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai. Keleivių vokiečių grupė, 30 asmenų, atsiliepdami į tai užgiedojo Vokietijos himną. Jų poelgis taip suerzino kapitoną, kad jis pakeitė kursą ir sustojo Safyje, Maroke. Keleiviai su Vokietijos piliečių dokumentais turėjo per penkias minutes palikti laivą. Tarp jų buvome mes.

Visą dieną praleidę policijos nuovadoje buvome sugrūsti į išklerusį autobusą ir nugabenti į už 140 kilometrų esantį Marakešo kalėjimą. Slinko varginančios dienos. Kameros buvo perpildytos, tamsios. Bendras tualetas — skylė grindyse — nuolat užsikimšęs. Gulėjome ant purvinų maišų, o naktimis blauzdas grauždavo žiurkės. Maistą patiekdavo dukart per dieną surūdijusiame dubenėlyje.

Vienas karininkas paaiškino, kad būsiu paleistas, jei sutiksiu tarnauti penkerius metus Prancūzijos svetimšalių legione. Kadangi atsisakiau, 24 valandas mane kankino. Visą tą laiką beveik be perstojo meldžiausi.

Po aštuonių dienų kalėjimo valdžia leido man susitikti su Margarita. Ji buvo baisiai sublogusi ir nenumaldomai verkė. Kiek galėdamas ją raminau. Mudu apklausė ir traukiniu išsiuntė į Kasablanką, kur Margaritą paleido. O mane perkėlė į už 180 kilometrų esantį Port Lijotės (dabar Kenitra) kalėjimą. Šveicarijos konsulas patarė Margaritai grįžti į Šveicariją, bet ji griežtai atsisakė vykti be manęs. Per tuos du mėnesius, kol buvau Port Lijotėje, ji kasdien iš Kasablankos atvažiuodavo manęs aplankyti ir atveždavo maisto.

Prieš metus Jehovos liudytojai buvo išleidę knygą Kreuzzug gegen das Christentum (Kampanija prieš krikščionybę), kuria norėjo atkreipti visuomenės dėmesį į liudytojų atsisakymą bendradarbiauti su naciais. Man esant kalėjime, Jehovos liudytojų filialas Berne raštu kreipėsi į Prancūzijos valdžią ir nusiuntė minėtą knygą, norėdamas įrodyti, jog mes ne naciai. Margarita irgi dėjo pastangas: lankė pareigūnus ir mėgino įtikinti juos mūsų nekaltumu. Pagaliau, 1939-ųjų pabaigoje, gavome leidimą išvykti iš Maroko.

 Vos sulipę į laivą plaukti Brazilijon išgirdome, kad vokiečių povandeniniai laivai blokuoja Atlante laivybos kelius ir kad mes esame jų pirmutinis taikinys. Nors mūsų laivas, Jamaique, buvo prekybinis, priekyje ir gale turėjo įtaisytų šaunamųjų ginklų. Tą dieną kapitonas vairavo laivą zigzagais ir nuolat leido sviedinius. Kad vokiečiai mūsų neaptiktų, naktį plaukėme be šviesų. 1940-ųjų vasario 6-ąją — praėjus daugiau kaip penkiems mėnesiams po išvykimo iš Europos — pagaliau pasiekėme Brazilijos uostą Santosą. Kaip mums palengvėjo!

Vėl į kalėjimą

Mūsų pirmoji skelbimo teritorija buvo Montenegras, miestas Rio Grande do Sulo valstijoje, pietinėje Brazilijoje. Bažnyčios vadovai, matyt, žinojo apie mūsų atvykimą. Vos dvi valandas skelbę buvome suimti. Policija konfiskavo mūsų gramofono plokšteles su bibliniais pamokslais, visą literatūrą ir net kupranugario odos skelbimo rankines, kurias nusipirkome Maroke. Policijos nuovadoje laukė kunigas ir vokiškai kalbantis pareigūnas. Jiedu klausėsi vienos brolio Rezerfordo kalbos, kurią nuovados viršininkas leido iš mūsų atimtu gramofonu. Brolis Rezerfordas, žinoma, nekalbėjo užuolankomis. Kai jis paminėjo Vatikaną, kunigas smarkiai išraudo ir perpykęs išlėkė.

Reikalaujant Santa Marijos vyskupui policija perkėlė mus į valstijos sostinę Porto Alegrę. Margarita greit buvo laisva ir kreipėsi pagalbos į Šveicarijos konsulatą. Konsulas patarė jai grįžti į Šveicariją. Bet ji ir vėl nesutiko manęs palikti. Margarita visada buvo labai ištikima draugė. Po trisdešimties dienų mane apklausė ir paleido. Policija liepė apsispręsti: per dešimt dienų išvykti iš valstijos arba „susilaukti pasekmių“. Pagrindinio biuro patarti persikėlėme į Rio de Žaneirą.

„Prašom perskaityti šią kortelę“

Nors Brazilija mus pasitiko ne itin maloniai, buvome džiugūs. Šiaip ar taip, mes gyvi, mūsų krepšiai vėl pilni literatūros ir  galime skelbti visame Rio de Žaneire. Bet kaip skelbsime menkai mokėdami portugališkai? Mums padėjo liudijimo kortelės. „Por favor, leia este cartão“ [tariama por favor leja este kartaun, tai yra „Prašom perskaityti šią kortelę“] — buvo pirmas išmoktas portugališkas sakinys, kuriuo kreipdavomės į žmones skelbdami. Kortelė buvo labai naudinga. Per vieną mėnesį išplatinome 1000 knygų. Daugelis priėmusiųjų literatūrą vėliau pažino tiesą. Iš tikrųjų mūsų spaudiniai liudijo daug veiksmingiau nei mes patys. Viena supratau, kaip svarbu, kad susidomėjusieji gautų mūsų leidinius.

Tuo metu Rio de Žaneiras buvo Brazilijos sostinė, ir mūsų žinią mielai priėmė vyriausybinių įstaigų darbuotojai. Turėjau garbės liudyti finansų ir ginkluotųjų pajėgų ministrams. Tokiais atvejais aiškiai mačiau veikiant Jehovos dvasią.

Kartą skelbdamas aikštėje sostinės centre užėjau į Teisingumo rūmus ir nežinia kaip atsidūriau kambaryje tarp juodai apsirengusių vyrų. Pamaniau, kad tai laidotuvių ceremonija. Priėjęs prie vieno skirtinga apranga vyro, padaviau jam savo liudijimo kortelę. Tai nebuvo laidotuvės. Pasirodo, pertraukiau teismo procesą. Tas vyras buvo teisėjas. Juokdamasis jis nurodė sargybiniams likti savo vietose. Paskui mielai paėmė knygą „Vaikai“ * ir paaukojo. Man išeinant vienas iš sargybinių parodė į aiškų užrašą ant durų: Proibida a entrada de pessoas estranhas [tariama proibida a entrada de pesoas estranjas] — „Pašaliniams įeiti draudžiama“.

Kitas vaisingas laukas buvo uostas. Kartą sutikau jūreivį, kuris prieš išplaukdamas paėmė leidinių. Vėliau pamatėme jį vienoje asamblėjoje. Visa jo šeima priėmė tiesą, o jis pats darė puikią pažangą. Tai mus labai pradžiugino.

Tačiau ne viskas ėjosi sklandžiai. Šešių mėnesių viza baigėsi ir mus galėjo ištremti iš šalies. Apie savo padėtį parašėme į pagrindinį biurą. Brolis Rezerfordas atsiuntė malonų laišką, kuriame drąsino laikytis ištvermingai ir patarė, kaip elgtis. Norėjome likti Brazilijoje. Vieno teisininko padedami 1945-aisiais pagaliau gavome nuolatines vizas.

Ilgalaikis paskyrimas

Tuo metu jau turėjome tris vaikus: 1941-aisiais gimė Jonatanas, 1943-iaisiais — Rūt, 1945-aisiais — Ester. Kad aprūpinčiau augančią šeimą, turėjau imtis pasaulietinio darbo. Margarita nenutraukė visalaikės tarnybos iki pat antrosios dukters gimimo.

Nuo pat pradžių visa šeima skelbdavome miesto aikštėse, geležinkelio stotyse, gatvėse ir verslo rajonuose. Šeštadienio vakarais kartu platindavome žurnalus Sargybos bokštas bei Atsibuskite! ir tai mums teikė daug malonumo.

 Namuose kiekvienas vaikas turėjo savo pareigas. Jonatanas buvo atsakingas už viryklės ir virtuvės švarą. Mergaitės valydavo šaldytuvą, šluodavo kiemą ir blizgindavo mūsų batus. Taip jie mokėsi būti organizuoti bei ugdytis iniciatyvą. Mūsų vaikai išaugo darbštūs ir šiandieną uoliai rūpinasi savo namais ir daiktais, dėl ko mudu su Margarita labai džiaugiamės.

Mes reikalaudavome, kad vaikai gerai elgtųsi per sueigas. Prieš prasidedant programai jie išgerdavo po stiklinę vandens ir suvaikščiodavo į tualetą. Sueigose Jonatanas sėdėdavo man iš kairės, Rūt iš dešinės, toliau Margarita, jai iš dešinės Ester. Tai padėdavo jiems susikaupti ir priimti dvasinį maistą nuo vaikystės.

Jehova palaimino mūsų pastangas. Visi vaikai ištikimai tarnauja Jehovai ir su džiaugsmu dalyvauja skelbimo tarnyboje. Jonatanas dabar yra Rio de Žaneiro Novu Mejero susirinkimo vyresnysis.

1970-aisiais visi vaikai jau buvo sukūrę šeimas ir palikę namus, tad su Margarita nusprendėme persikelti ten, kur didesnis poreikis. Pirmiausia apsistojome Posos de Kaldo mieste, Minas Žerajo valstijoje, kur tuo metu buvo maža 19 Karalystės skelbėjų grupė. Pirmą kartą išvydęs jų sueigų vietą nusiminiau. Tai buvo rūsys be langų, kurį skubiai reikėjo remontuoti. Nedelsdami ėmėme ieškoti tinkamesnės Karalystės salės ir netrukus radome gražų pastatą puikioje vietoje. Pokyčių ilgai laukti neteko. Po ketverių ir pusės metų skelbėjų skaičius padidėjo iki 155. 1989 metais persikėlėme į Araruamą Rio de Žaneiro valstijoje, kur tarnavome devynerius metus. Mums ten esant buvo įkurti du nauji susirinkimai.

Laimingi tarnaudami, kur paskirti

Pablogėjusi sveikata ir noras gyventi arčiau vaikų paskatino mus 1998-aisiais persikelti į San Gonsalą Rio de Žaneiro valstijoje. Čia iki šiol tarnauju vyresniuoju. Kiek galėdami stengiamės reguliariai skelbti. Margaritai patinka liudyti šalia esančiame prekybos centre. Be to, susirinkimas mums mielai paskyrė teritoriją arti namų, kad galėtume darbuotis pagal savo jėgas.

Mudu su Margarita atsidavusiai tarnaujame Jehovai jau daugiau kaip 60 metų. Patys patyrėme, kad ‘nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje’. (Romiečiams 8:38, 39) O koks malonumas matyti, kaip surenkamos „kitos avys“, turinčios nuostabią viltį amžinai gyventi atkurtoje žemėje, pilnoje puikių Dievo kūrinių! (Jono 10:16) Kai 1940 metais atvykome į Rio de Žaneirą, jame tebuvo vienas susirinkimas su 28 skelbėjais. Šiandien čia yra apie 250 susirinkimų, o Karalystės skelbėjų — per 20000.

Buvo progų, kai galėjome grįžti pas savo šeimas Europoje. Bet mūsų paskyrimas nuo Jehovos — Brazilija. Kaip džiaugiamės, kad likome, kur paskirti!

[Išnašos]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Karalystės ūkyje Štefinburge, Šveicarijoje, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje (aš pirmas iš kairės)

[Iliustracija 23 puslapyje]

Prieš pat mūsų vestuves 1939-aisiais

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kasablanka penktajame dešimtmetyje

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mūsų šeima skelbia

[Iliustracija 24 puslapyje]

Reguliariai skelbiame ir šiandien