Kiekvienas nori būti pagirtas

MAŽA MERGYTĖ dieną praleido linksmai. Nors kartais ją reikėdavo pabarti, tądien ji elgėsi pavyzdingai. Bet vakare, paguldyta į lovą, mažylė pravirko. Mamai paklausus, kas atsitiko, ji sukūkčiojo: „Juk šiandien aš buvau gera, ar ne?“

Tas klausimas smigo mamai į širdį. Ji nuolat drausmindavo dukterį. Ir tą dieną, nors matė mergytės pastangas elgtis gražiai, neištarė nė vieno pagyrimo žodžio.

Ne vien mažoms mergaitėms reikia pagyrimo ir padrąsinimo. To reikia mums visiems — taip pat kaip patarimo ir pataisymo.

Kaip jaučiamės, kai mus nuoširdžiai pagiria? Ar tai nesušildo širdies ir nepakelia nuotaikos? Turbūt galvojame: kažkas mus pastebėjo, kažkas rūpinasi. Pagyrimas reiškia, jog stengėmės ne veltui, ir tai skatina nenuleisti rankų. Nenuostabu, kad tas asmuo, kuris randa laiko pasakyti kažką malonaus, traukia mus. (Patarlių 15:23)

Jėzus Kristus suprato pagyrimo svarbą. Parabolėje apie talentus šeimininkas (vaizduojantis patį Jėzų) nuoširdžiai pagiria abu ištikimus vergus žodžiais: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“ Kaip tai padrąsina! Nors jų sugebėjimai ir darbo vaisiai labai skirtingi, abu pagiriami vienodai. (Mato 25:19-23)

Prisiminkime jau paminėtos mažos mergytės mamą. Turime pagirti kitus ne tik tuomet, kai jie apsipila ašaromis. Geriau ieškoti progų pagirti. Tikrai, turime svarių priežasčių išsakyti pagyrimo žodžius bet kada.