Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Krikščionių neutralumas paskutinėmis dienomis

Krikščionių neutralumas paskutinėmis dienomis

Krikščionių neutralumas paskutinėmis dienomis

„Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.“ (JONO 17:16)

1, 2. Ką Jėzus pasakė apie savo sekėjų ryšį su pasauliu ir kokie klausimai dėl to kyla?

PASKUTINĮ savo tobulo žmogiškojo gyvenimo vakarą Jėzus ilgai meldėsi girdint mokiniams. Maldoje jis paminėjo tai, kas apibūdina visų tikrųjų krikščionių gyvenimą. Apie savo sekėjus Jėzus pasakė: „Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.“ (Jono 17:14-16)

2 Jėzus dukart paminėjo, kad jo sekėjai nėra iš pasaulio. Be to, jis pasakė, kad toks atsiskyrimas kels įtampą — pasaulis jų nekęs. Tačiau krikščionims nėra ko baimintis: Jehova juos globoja. (Patarlių 18:10; Mato 24:9, 13) Turėdami omenyje Jėzaus žodžius, galime pamąstyti, kodėl tikrieji krikščionys nėra iš pasaulio? Ką reiškia nepriklausyti pasauliui? Jei pasaulis nekenčia krikščionių, kaip reikėtų į jį žiūrėti? Ypač svarbu, koks turėtų būti mūsų požiūris į pasaulio valdžias? Būtina žinoti Raštu pagrįstus atsakymus į šiuos klausimus, nes tai liečia kiekvieną iš mūsų.

„Esame iš Dievo“

3. a) Kuo mes išsiskiriame iš pasaulio? b) Kas rodo, kad šis pasaulis yra „piktojo pavergtas“?

3 Viena priežastis, dėl ko esame ne iš pasaulio, — mūsų glaudus ryšys su Jehova. Apaštalas Jonas rašė: „Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas.“ (1 Jono 5:19) Jono žodžiai apie pasaulį yra visiškai teisingi. Šiandien siaučiantys karai, nusikaltimai, žiaurumai, priespauda, nesąžiningumas bei amoralumas rodo ne Dievo, o Šėtono įtaką. (Jono 12:31; 2 Korintiečiams 4:4; Efeziečiams 6:12) Kai kas nors tampa Jehovos liudytoju, nebedaro tokių dalykų, nebepritaria jiems ir taip atsiskiria nuo šio pasaulio. (Romiečiams 12:2; 13:12-14; 1 Korintiečiams 6:9-11; 1 Jono 3:10-12)

4. Kaip mes parodome, kad priklausome Jehovai?

4 Jonas pasakė, kad mes, krikščionys, skirtingai nuo pasaulio, „esame iš Dievo“. Visi, kas pasiaukoja Jehovai, yra jo nuosavybė. Apaštalas Paulius pasakė: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties.“ (Romiečiams 14:8; Psalmyno 116:15) Kadangi priklausome Jehovai, jam ir rodome išimtinį atsidavimą. (Išėjimo 20:4-6) Todėl nė vienas tikras krikščionis nesiaukoja pasaulietiškiems tikslams. Pavyzdžiui, jis gerbia tautinius simbolius, bet jų negarbina nei veiksmais, nei širdimi. Jis negarbina sporto žvaigždžių bei kitų šiuolaikinių stabų. Krikščionis, žinoma, gerbia kitų teisę daryti, kas patinka, bet pats garbina tik Kūrėją. (Mato 4:10; Apreiškimo 19:10) Tuo jis irgi išsiskiria iš pasaulio.

„Mano Karalystė ne iš šio pasaulio“

5, 6. Kaip pavaldumu Dievo Karalystei atsiskiriame nuo pasaulio?

5 Krikščionys iš šio pasaulio išsiskiria dar ir tuo, kad yra Jėzaus Kristaus sekėjai bei Dievo Karalystės pavaldiniai. Poncijaus Piloto teisiamas Jėzus pasakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia.“ (Jono 18:36) Karalystė — tai valdžia, per kurią Jehovos vardas bus pripažintas šventu, jo visavaldystė išteisinta ir jo valia įgyvendinta žemėje kaip danguje. (Mato 6:9, 10) Savo tarnystės metu Jėzus skelbė gerąją naujieną apie Karalystę ir paminėjo, kad jo sekėjai tą patį darys prieš šios santvarkos pabaigą. (Mato 4:23; 24:14) 1914 metais išsipildė pranašiški žodžiai iš Apreiškimo 11:15: „Pasaulio karalystė tapo mūsų Viešpaties ir jo Mesijo karalyste, ir jis karaliaus per amžių amžius!“ Greit ši dangiškoji Karalystė bus vienintelė žmonijos valdžia. (Danieliaus 2:44) Ateis toks metas, kai net pasaulietiniams valdovams teks ją pripažinti. (Psalmyno 2:6-12)

6 Tai žinodami, tikrieji krikščionys šiandien yra pavaldūs Dievo Karalystei ir klauso Jėzaus patarimo ‘pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir jo teisumo’. (Mato 6:33) Taip darydami, jie netampa nelojalūs šaliai, kurioje gyvena, tik dvasiniu požiūriu atsiriboja nuo pasaulio. Šiandien kaip ir pirmajame amžiuje pagrindinė krikščionių užduotis yra ‘liudyti apie Dievo Karalystę’. (Apaštalų darbų 28:23) Jokia žmonių vyriausybė neturi teisės kliudyti dirbti šį Dievo duotą darbą.

7. Kodėl tikrieji krikščionys yra neutralūs ir kaip jie tai parodo?

7 Dėl to, kad Jehovos liudytojai priklauso Jehovai, yra Jėzaus sekėjai ir Dievo Karalystės pavaldiniai, jie buvo ir tebėra neutralūs tautiniuose ir tarptautiniuose XX bei XXI amžiaus konfliktuose. Jie nepalaiko nė vienos pusės, neima ginklo ir nepropaguoja jokio pasaulietinio siekio. Nors priešininkai skaičiumi daug kartų viršija liudytojus, šie rodo nepaprastą tikėjimą laikydamiesi principų, pasakytų 1934 metais nacistinės Vokietijos valdovams: „Mes nesikišame į politiką ir esame visiškai pasiaukoję Dievo Karalystei, vadovaujamai jo paskirtojo Karaliaus Kristaus. Mes niekam nekenksime ir nė vieno nežalosime. Mums džiugu gyventi taikingai ir kiekviena proga daryti gera visiems žmonėms.“

Kristaus atstovai ir pasiuntiniai

8, 9. Kokia prasme Jehovos liudytojai šiandien yra atstovai ir pasiuntiniai ir kaip tai veikia jų santykius su tautomis?

8 Apie save bei kitus pateptuosius krikščionis Paulius kalbėjo kaip apie ‘atstovus, Kristaus vietoj einančius šias pareigas, tarsi pats Dievas prašytų per juos’. (2 Korintiečiams 5:20, NW; Efeziečiams 6:20) Nuo 1914 metų dvasia pateptuosius krikščionis visiškai tinka vadinti Dievo Karalystės, kurios „sūnumis“ jie yra, atstovais. (Mato 13:38, NW; Filipiečiams 3:20; Apreiškimo 5:9, 10) Be to, Jehova sušaukia iš tautų „milžinišką minią“ „kitų avių“ — krikščionis, puoselėjančius žemišką viltį ir prisidedančius prie pateptųjų sūnų — atstovų veiklos. (Apreiškimo 7:9; Jono 10:16) Šias „kitas avis“ galima pavadinti Dievo Karalystės pasiuntiniais.

9 Valstybės atstovas bei jo bendradarbiai nesikiša į šalies, kurioje tarnauja, reikalus. Krikščionys irgi laikosi neutraliai ir nedalyvauja politiniame pasaulio tautų gyvenime. Jie neremia jokios tautinės, rasinės, socialinės arba ekonominės grupuotės. (Apaštalų darbų 10:34, 35) Liudytojai verčiau ‘daro gera visiems’. (Galatams 6:10) Kadangi Jehovos liudytojai yra neutralūs, nei vienas žmogus negali teisėtai priekaištauti, jog jie priklauso priešiškai nei jo rasei, tautai ar genčiai, ir todėl atmesti jų skelbiamą žinią.

Atpažįstami iš meilės

10. Kiek svarbus krikščionies bruožas yra meilė?

10 Nesikišti į pasaulio reikalus krikščionis taip pat skatina jų santykiai su bendratikiais. Savo sekėjams Jėzus pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jono 13:35) Krikščioniui būtina mylėti tikėjimo brolius. (1 Jono 3:14) Jis ugdosi labai glaudžius santykius ne tik su Jehova bei Jėzumi, bet ir su kitais bendratikiais. Jis myli ne vien savojo susirinkimo narius, bet ir „brolius visame pasaulyje“. (1 Petro 5:9)

11. Kaip Jehovos liudytojų tarpusavio meilė veikia jų elgesį?

11 Šiandien Jehovos liudytojai rodo savo brolišką meilę įgyvendindami pranašystę iš Izaijo 2:4: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti.“ Jehovos mokomi tikrieji krikščionys gyvena taikoje su Dievu ir vienas su kitu. (Izaijo 54:13) Kadangi jie myli Dievą ir savo brolius, nė neįsivaizduoja, jog galėtų pakelti ginklą prieš svetimų šalių bendratikius bei kitus žmones. Taikos ir vienybės laikymasis yra neatsiejamas nuo Dievo garbinimo, taip pat įrodymas, kad liudytojai tikrai turi Dievo dvasią. (Psalmyno 133:1; Michėjo 2:12; Mato 22:37-39; Kolosiečiams 3:14) Jie ‘ieško taikos ir siekia jos’ žinodami, jog „Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius“. (Psalmyno 34:14, 15, Brb)

Koks yra krikščionių požiūris į pasaulį

12. Kokio požiūrio į pasaulio žmones laikosi Jehovos liudytojai sekdami Jehovos pavyzdžiu?

12 Jehova paskelbė smerkiamą nuosprendį šiam pasauliui apskritai, bet atskirų žmonių jis dar nenuteisė. Tai jis padarys per Jėzų savo nustatytu metu. (Psalmyno 67:4, 5 [67:3, 4, Brb]; Mato 25:31-46; 2 Petro 3:10) Jehova dabar rodo didelę meilę žmonijai. Jis net atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas turėtų galimybę gauti amžinąjį gyvenimą. (Jono 3:16) Mes, krikščionys, sekame Dievo meilės pavyzdžiu ir pasakojame kitiems, per ką Dievas numatė išgelbėjimą, net jeigu dauguma žmonių tą žinią atmeta.

13. Kaip turime žiūrėti į pasaulietinius valdovus?

13 Kaip turėtume žiūrėti į pasaulietinius valdovus? Paulius laiške atsakė į šį klausimą: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos [„Dievo pastatytos į santykinę padėtį“, NW].“ (Romiečiams 13:1, 2) Valdžios žmonių padėtis yra „santykinė“ (aukštesnė arba žemesnė vienas kito atžvilgiu, bet visada žemesnė už Jehovos), nes Visagalis leidžia ją užimti. Krikščionys paklūsta pasaulietinėms valdžioms todėl, kad to reikalauja paklusnumas Jehovai. Tačiau kaip elgtis, jeigu Dievo ir žmonių valdžios reikalavimai susikerta?

Dievo ir ciesoriaus įstatymai

14, 15. a) Kaip Danieliui pavyko išvengti konflikto dėl paklusnumo? b) Kokią poziciją pasirinko trys hebrajai, kai konflikto dėl paklusnumo buvo neįmanoma išvengti?

14 Danielius ir trys jo draugai davė puikų pavyzdį, kaip suderinti klusnumą žmonių vyriausybėms ir Dievo valdžiai. Atsidūrę Babilono nelaisvėje, šie keturi jauni hebrajai pakluso tos šalies įstatymams ir netrukus buvo išrinkti mokytis pagal specialią lavinimo programą. Matydamas, kad mokantis tikriausiai reikės pažeisti Jehovos įstatymą, Danielius pasikalbėjo su atsakingu pareigūnu. Visiems keturiems buvo leista elgtis, kaip liepia jų sąžinė. (Danieliaus 1:8-17) Jehovos liudytojai seka Danieliaus pavyzdžiu: taktiškai paaiškina savo poziciją pareigūnams, kad nekiltų nereikalingų problemų.

15 Tačiau vėliau susidarė tokios aplinkybės, kad konflikto nebebuvo įmanoma išvengti. Dūros lygumoje Babilono karalius pastatė didžiulį stabą ir liepė pareigūnams, tarp jų ir pavaldžių sričių valdytojams, atvykti į statulos dedikacijos iškilmes. Tuo metu trys Danieliaus draugai jau buvo paskirti tokiais valdytojais, taigi šis įsakymas buvo taikomas ir jiems. Nurodytu momentu visi susirinkusieji turėjo parpulti priešais statulą. Hebrajai žinojo, kad taip darydami nusižengs Dievo įstatymui. (Pakartoto Įstatymo 5:8-10) Todėl kai visi parpuolė, tie jaunuoliai liko stovėti. Nepaklusdami karaliaus nurodymui, jie užsitraukė siaubingą mirties bausmę ir tik per stebuklą buvo išgelbėti; vis dėlto jie sutiko geriau rizikuoti gyvybe, negu nepaklusti Jehovai. (Danieliaus 2:49—3:29)

16, 17. Kaip elgėsi apaštalai verčiami nebeskelbti žinios ir kodėl?

16 Pirmajame amžiuje žydų vadovai iškvietė Jėzaus Kristaus apaštalus į Jeruzalę ir liepė nustoti skelbti Jėzaus vardu. Kaipgi jie reagavo? Jėzus jiems buvo įsakęs ruošti mokinius iš visų tautų, taigi ir iš Judėjos gyventojų. Be to, jis ragino mokinius būti liudytojais Jeruzalėje bei visoje žemėje. (Mato 28:19, 20; Apaštalų darbų 1:8) Apaštalai žinojo, kad Jėzaus įsakymas — tai Dievo valia. (Jono 5:30; 8:28) Todėl jie pasakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ (Apaštalų darbų 4:19, 20; 5:29)

17 Apaštalai nebuvo maištininkai. (Patarlių 24:21) Tačiau valdovams draudžiant vykdyti Dievo valią, jie tiesiai tarė: ‘Mes privalome paklusti ne žmogui, o Dievui.’ Jėzus pasakė, kad turime ‘kas ciesoriaus, atiduoti ciesoriui, o kas Dievo — Dievui’. (Morkaus 12:17) Jei žmonių liepiami nepaklūstame Dievo įsakymui, vadinasi, žmogui atiduodame tai, kas priklauso Dievui. Verčiau atiduodame visa, ką skolingi, ciesoriui, bet sykiu pripažįstame aukščiausiąją Jehovos valdžią. Jis — visatos Valdovas, Kūrėjas, valdžios Šaltinis. (Apreiškimo 4:11)

Būsime tvirti

18, 19. Kokia yra daugelio mūsų brolių pozicija ir kaip galime sekti jų pavyzdžiu?

18 Dabar dauguma pasaulietinių valdžių pripažįsta Jehovos liudytojų neutralią poziciją ir mes už tai esame dėkingi. Tačiau kai kuriose šalyse liudytojai patiria žiaurų priešiškumą. Tiek XX amžiuje, tiek dabar nemažai mūsų brolių bei seserų turėjo grumtis dvasine prasme „gerojoje tikėjimo kovoje“. (1 Timotiejui 6:12)

19 Kaip galime tvirtai laikytis? Pirmiausia reikia nepamiršti, jog turime tikėtis priešiškumo. Todėl nėra ko apstulbti, netgi stebėtis, jei jį patiriame. Paulius perspėjo Timotiejų: „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.“ (2 Timotiejui 3:12; 1 Petro 4:12) Argi galime išvengti spaudimo pasaulyje, kurį valdo Šėtonas? (Apreiškimo 12:17) Kol esame ištikimi Dievui, visada bus žmonių, ‘besistebinčių mumis ir piktžodžiaujančių mums’. (1 Petro 4:4)

20. Kokias stiprinančias tiesas mums primena Raštas?

20 Antra, esame tikri, kad mus rems Jehova ir angelai, kaip senovės laikais yra pasakęs Eliziejus, jog „mūsų pusėje yra daugiau negu jų pusėje“. (2 Karalių 6:16; Psalmyno 34:8 [34:7, Brb]) Leisdamas trumpą tarpsnį priešininkams mus toliau mėginti, Jehova tikriausiai turi gerą tikslą. Tačiau jis visada suteikia jėgų spaudimui ištverti. (Izaijo 41:9, 10) Kai kurie atidavė savo gyvybę, bet tai mūsų neatbaido. Jėzus pasakė: „Nebijokite tų, kurie užmuša kūną, bet sielos negali užmušti. Verčiau bijokite to, kuris gali ir sielą, ir kūną pražudyti gehenoje.“ (Mato 10:16-23, 28, Jr, išnaša) Šioje santvarkoje mes esame tik „svečiai“. Savo laiką čia naudojame vien tam, kad ‘pasiektume tikrąjį gyvenimą’ — amžinybę naujajame Dievo pasaulyje. (1 Petro 2:11; 1 Timotiejui 6:19) Jei esame ištikimi Dievui, joks žmogus negali atimti iš mūsų tokios dovanos.

21. Ko niekada neturime pamiršti?

21 Tad nepamirškime turį brangų ryšį su Jehova Dievu. Visada vertinkime palaimą būti Kristaus sekėjais ir Karalystės pavaldiniais. Iš širdies mylėkime tikėjimo brolius ir nuolat džiaukimės jų meile. Svarbiausia, klausykime psalmininko žodžių: „Pasitikėk Viešpačiu ir būk stiprus! Turėk drąsos ir pasitikėk Viešpačiu!“ (Psalmyno 27:14; Izaijo 54:17) Tuomet mes, kaip ir daugybė krikščionių iki mūsų, puoselėdami savo tikrą viltį tvirtai laikysimės ir būsime neutralūs, šiam pasauliui nepriklausantys krikščionys.

Ar gali paaiškinti?

• Kaip dėl savo santykių su Jehova atsiskiriame nuo šio pasaulio?

• Kaip, būdami Dievo Karalystės pavaldiniai, laikomės neutraliai šio pasaulio atžvilgiu?

• Kaip tikėjimo brolių meilė skatina mus laikytis neutraliai, skyrium nuo pasaulio?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Kaip pavaldumas Dievo Karalystei veikia mūsų santykius su pasauliu?

[Iliustracija 16 puslapyje]

Hutai ir tutsiai laimingi darbuojasi drauge

[Iliustracija 17 puslapyje]

Žydai ir arabai — broliai krikščionys

[Iliustracija 17 puslapyje]

Krikščionys serbai, bosniai ir kroatai džiaugiasi vieni kitais

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kaip dera elgtis, kai valdovai liepia mums sulaužyti Dievo įstatymą?