Nepaliaukime rinktis drauge

„Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, — sakoma Biblijoje, — bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną.“ (Hebrajams 10:25) Be abejo, tikrieji krikščionys turi rinktis tam tikrose garbinimo vietose, kad ‘vieni kitus skatintų mylėti ir daryti gerus darbus’. (Hebrajams 10:24)

KAI apaštalas Paulius pirmajame mūsų eros amžiuje rašė šiuos žodžius, žydai garbino Dievą didingoje Jeruzalės šventykloje. Mieste taip pat buvo sinagogų. Jėzus ‘mokė sinagogoje ir šventykloje, kur susirinkdavo visi žydai’. (Jono 18:20)

Kokias garbinimo vietas turėjo omenyje Paulius ragindamas rinktis drauge skatinti vieniems kitus? Ar krikščionijos šventovės kuo nors atitinka Jeruzalės šventyklos pavyzdį? Kada vadinamieji krikščionys pradėjo statyti didžiulius religinius statinius?

‘Namai Dievo vardui’

Pirmuosius nurodymus dėl vietos Dievui garbinti randame Išėjimo knygoje. Jehova Dievas liepė savo išrinktajai tautai, izraelitams, statyti „Padangtę“, arba „Susitikimo Palapinę“.  Joje turėjo būti laikoma sandoros skrynia ir visokie šventi reikmenys. „Viešpaties šlovė pripildė Padangtę“, kai ji buvo baigta statyti 1512 m. p. m. e. Ta surenkama palapinė daugiau kaip 400 metų buvo pagrindinė priemonė artintis prie Dievo. (Išėjimo 25—27 skyriai; 40:33-38) Biblijoje ta palapinė dar vadinama „Viešpaties šventykla“ ir „Viešpaties Namais“. (1 Samuelio 1:9, 24)

Vėliau Jeruzalėje karaliaujantis Dovydas išreiškė stiprų troškimą pastatyti Jehovos šlovei nuolatinius namus. Tačiau jis buvo karvedys, todėl Jehova pasakė: „Mano vardui Namų tu nestatysi.“ Ši užduotis buvo pavesta Dovydo sūnui Saliamonui. (1 Metraščių 22:6-10) Statyba truko septynerius su puse metų. Šventykla buvo iškilmingai atidaryta 1026 m. p. m. e. Jehova patvirtino, kad ją priima, žodžiais: „Pašventinau šiuos Namus, kuriuos tu pastatei, ir suteikiau jiems savo vardą amžinai. Visada ten bus mano akys ir mano širdis.“ (1 Karalių 9:3) Tai reiškė: kol izraelitai bus ištikimi, Jehova laimins tuos namus. Bet jeigu jie ims elgtis blogai, Jehova paniekins tą vietą ir „šie Namai taps griuvėsių krūva“. (1 Karalių 9:4-9; 2 Metraščių 7:16, 19, 20)

Bėgant laikui izraelitai nusigręžė nuo teisingo garbinimo. (2 Karalių 21:1-5) „Todėl [Jehova] užvedė ant jų chaldėjų karalių... Dievo Namai buvo sudeginti, Jeruzalės sienos nugriautos, visi jos rūmai ugnies suryti ir visi brangūs daiktai sunaikinti. Išlikusius nuo kalavijo [chaldėjų karalius] išvarė į tremtį Babilone. Ten jie tapo jo ir jo sūnų vergais.“ Pagal Bibliją, tai įvyko 607 m. p. m. e. (2 Metraščių 36:15-21; Jeremijo 52:12-14)

Pildantis Izaijo pranašystei, Dievas paskatino Persijos karalių Kyrą išlaisvinti žydus iš Babilono valdžios. (Izaijo 45:1) Po 70 metų tremties, 537 m. p. m. e., jie grįžo į Jeruzalę atstatyti šventyklos. (Ezros 1:1-6; 2:1, 2; Jeremijo 29:10) 515 m. p. m. e. su pertraukomis statyta šventykla buvo užbaigta ir tyras garbinimas atkurtas. Nors statinys savo didingumu neprilygo Saliamono šventyklai, jis išsilaikė apie 600 metų. Tačiau šis pastatas nebuvo remontuojamas, nes izraelitai apleido Jehovos garbinimą. Kai Jėzus Kristus buvo žemėje, šventyklą pamažu atstatinėjo karalius Erodas. Bet kas turėjo įvykti?

„Neliks akmens ant akmens“

Rodydamas į Jeruzalės šventyklą Jėzus pasakė mokiniams: „Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta.“ (Mato 24:1, 2) Įvyko, kaip pasakyta. Statinys, šimtmečiais buvęs Dievo garbinimo centras, 70 m. e. m. buvo sunaikintas romėnų, atsiųstų malšinti žydų maišto. * Šventykla niekada nebebuvo atstatyta. Septintajame amžiuje jos vietoje iškilo musulmonų šventovė, vadinama Uolos katedra. Ten ji tebestovi iki šių dienų.

 Kaip turėjo garbinti Dievą Jėzaus sekėjai? Ar pirmieji krikščionys žydai privalėjo ir toliau garbinti Dievą šventykloje, kurios dienos jau buvo suskaičiuotos? O kur reikėjo melstis krikščionims nežydams? Ar buvusią šventyklą turėjo pakeisti krikščionijos bažnyčios? Atsakymus rasime aptarę Jėzaus pokalbį su viena samariete.

Šimtmečiais samariečiai garbino Dievą didelėje šventykloje ant Garizimo kalno Samarijoje. „Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, — pasakė samarietė Jėzui, — o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“ Į tai Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje.“ Šventykla Jehovai garbinti nebebuvo reikalinga, nes Jėzus paaiškino: „Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ (Jono 4:20, 21, 24) Apaštalas Paulius vėliau pasakė atėniečiams: „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose.“ (Apaštalų darbų 17:24)

Taigi ikikrikščioniškosios eros šventykla su krikščionijos religiniais statiniais neturi nieko bendra. Pirmojo amžiaus krikščionims jų statyti nebuvo pagrindo. Bet po apaštalų mirties ėmė plisti išpranašautoji atskalūnybė — nukrypimas nuo tikrojo mokymo. (Apaštalų darbų 20:29, 30) Vadinamieji krikščionys nuo Jėzaus mokymų pradėjo atsimesti dar iki Romos imperatoriaus Konstantino tariamo atsivertimo į krikščionybę 313 m. e. m.

Konstantinas padėjo sumaišyti krikščionybę su pagoniška Romos religija. Žinyne The Encyclopædia Britannica sakoma: „Pats Konstantinas nurodė Romoje pastatyti tris milžiniškas krikščionių bažnyčias: Šv. Petro baziliką, Šv. Pauliaus baziliką už sienų ir Šv. Jono baziliką Laterane. Jis... sukūrė kryžiaus formos statinio projektą, pagal kurį viduramžiais vakarų Europoje buvo statomos visos bažnyčios. Rekonstruota Šv. Petro bazilika Romoje tebėra laikoma Romos katalikų bažnyčios centru.

„Bažnyčia perėmė kai kuriuos ikikrikščioniškosios [pagonių] Romos garbinimo būdus bei papročius“, — sako istorikas Vilis Durantas, tarp jų — ir „bazilikų architektūros bruožus“. Ypač daug bažnyčių ir katedrų, didžiausią dėmesį skiriant jų architektūrai, buvo statoma X—XV amžiuje. Būtent tada ir iškilo didingiausi vadinamųjų krikščionių pastatai, dabar laikomi meno paminklais.

Ar visada žmonės bažnyčioje randa dvasinę atgaivą ir paguodą? „Garbinimas bažnyčioje man atrodė nuobodus ir varginantis, — sako Fransiskas iš Brazilijos. — Mišios būdavo beprasmė monotoniška ceremonija, visiškai nepatenkinanti mano tikrųjų poreikių. Joms pasibaigus lengviau atsidusdavau.“ Vis dėlto tikriesiems  garbintojams susieiti liepiama. Kur jie turėtų rinktis?

„Bendruomenė, susirenkanti jų namuose“

Pavyzdį, kur ir kaip rinktis drauge, krikščionys gali imti iš pirmojo amžiaus tikinčiųjų. Šventajame Rašte pasakojama, kad šie dažniausiai rinkdavosi privačiuose namuose. Apaštalas Paulius rašė: „Sveikinkite Priską ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje... Pasveikinkite ir bendruomenę, susirenkančią jų namuose.“ (Romiečiams 16:3, 5; Kolosiečiams 4:15; Filemonui 2) Čia žodžiu „bendruomenė“ A. Rubšys verčia graikišką terminą ekklesia, kuris daugelyje kitų vertimų verčiamas „bažnyčia“. Tačiau ekklesia reiškia ne pastatą, o grupę žmonių, susirenkančių bendram tikslui. (Apaštalų darbų 8:1, Jr; 13:1, Jr) Tikriesiems krikščionims nereikia puošnių religinių pastatų, kad galėtų garbinti Dievą.

Kaip vykdavo pirmųjų krikščionių susirinkimų sueigos? Jokūbas, nurodydamas krikščionių sueigą, vartoja tam tikrą graikiško žodžio synagoge formą. (Jokūbo 2:2) Šis graikiškas žodis reiškia „suburti“ ir vartojamas pramaišiui su ekklesia. Bet per laiką tas žodis įgavo kitokią reikšmę: juo imta vadinti vietą ar pastatą, kur vyksta sueiga. Pirmieji krikščionys žydai žinojo, kas daroma sinagogoje. *

Nors švęsti metinių švenčių žydai rinkdavosi Jeruzalės šventykloje, vietinėse sinagogose jie mokydavosi apie Jehovą ir studijavo Įstatymą. Atrodo, sinagogose būdavo meldžiamasi, skaitomas bei aiškinamas Raštas, susirinkusieji išgirsdavo paraginimų. Kai Paulius ir jo palydovai įėjo į Antiochijos sinagogą, „sinagogos vadovai kreipėsi į juos: ‘Broliai, jei turite paskatinimo žodį tautiečiams, tarkite!’“ (Apaštalų darbų 13:15) Rinkdamiesi privačiuose namuose pirmieji krikščionys  žydai, be abejo, irgi mokydavosi iš Rašto ir lavindavosi dvasiškai.

Susirinkimai skirti ugdyti

Kaip ir pirmieji krikščionys, Jehovos liudytojai šiandien renkasi paprastose garbinimo vietose, kad būtų mokomi Biblijos ir džiaugtųsi naudingu bendravimu. Daug metų jie rinkdavosi — ir kai kur tebesirenka — tik privačiuose namuose. Šiuo metu susirinkimų yra daugiau nei 90000 ir sueigos daugiausia vyksta salėse, vadinamose Karalystės salėmis. Šie pastatai niekuo neišsiskiria ir nėra panašūs į bažnyčias. Tai praktiški ir kuklūs statiniai, kuriuose gali susieiti nuo 100 iki 200 žmonių kas savaitę pasiklausyti ir pasimokyti Dievo Žodžio.

Dauguma Jehovos liudytojų susirinkimų rengia sueigas tris kartus per savaitę. Viena sueiga yra vieša paskaita kokiu nors aktualiu klausimu. Po jos nagrinėjama biblinė tema ar pranašystė, išdėstyta žurnale Sargybos bokštas. Kita sueiga yra mokykla, skirta mokyti, kaip pranešti Biblijos žinią kitiems žmonėms. Po jos vyksta praktinės pamokos, kur duodama patarimų dėl krikščioniškos tarnybos. Kartą per savaitę liudytojai renkasi ir privačiuose namuose studijuoti Biblijos mažomis grupėmis. Visos šios sueigos yra atviros visuomenei. Jokių rinkliavų nėra.

Minėtam Fransiskui sueigos Karalystės salėje pasirodė labai naudingos. Jis sako: „Pirmoji mano aplankyta sueigų vieta buvo patogus pastatas prekybiniame rajone. Man ten labai patiko. Visi dalyviai buvo draugiški ir aš pastebėjau meilingą jų tarpusavio elgesį. Labai laukiau kitos sueigos. Nuo tol nepraleidau nė vienos. Šios krikščionių sueigos įdomios ir patenkina mano dvasinius poreikius. Net kai jaučiuosi dėl ko nors prislėgtas, einu į Karalystės salę ir gerai žinau, kad grįšiu namo padrąsintas.“

Jehovos liudytojų sueigose jūs turite progą mokytis Biblijos, naudingai bendrauti ir šlovinti Dievą. Maloniai kviečiame apsilankyti artimiausioje Karalystės salėje. Tikrai patirsite džiaugsmą.

[Išnašos]

[Iliustracijos 4, 5 puslapiuose]

Padangtė, o vėliau šventyklos buvo tinkamos vietos Jehovai garbinti

[Iliustracija 6 puslapyje]

Šv. Petro bazilika Romoje

[Iliustracija 7 puslapyje]

Pirmieji krikščionys rinkdavosi privačiuose namuose

 [Iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

Jehovos liudytojai rengia krikščioniškas sueigas privačiuose namuose ir Karalystės salėse