Nepaliaukime tarnauti petys į petį

„Tada aš pakeisiu tautoms kalbą tyra kalba, kad jos visos galėtų šauktis Viešpaties vardo, petys į petį jam tarnauti.“ (SOFONIJO 3:9, Jr)

1. Kaip išsipildo pažadas iš Sofonijo 3:9?

ŽEMĖJE dabar kalbama maždaug 6000 kalbų. Be to, dar yra įvairių dialektų, arba tarmių. Kad ir kokios skirtingos būtų kalbos, pavyzdžiui, kaip arabų ir zulusų, Dievas padarė kai ką nepaprasta. Jis pasirūpino, kad visi žmonės galėtų išmokti vienintelę tyrą kalbą ir ja kalbėti. Taip išsipildo pažadas, duotas per pranašą Sofoniją: „Aš [Jehova Dievas] pakeisiu tautoms kalbą tyra kalba [pažodžiui „nuvalysiu tautų lūpas“, BD], kad jos visos galėtų šauktis Viešpaties vardo, petys į petį jam tarnauti.“ (Sofonijo 3:9, Jr)

2. Kas yra „tyra kalba“ ir ką ji leidžia daryti?

² „Tyra kalba“ yra tiesa apie Dievą, randama jo Žodyje, Biblijoje. Ypač tyra yra tiesa apie Dievo Karalystę, kuri pašventins Jehovos vardą, apgins jo visavaldystės teisę ir suteiks palaimų žmonijai. (Mato 6:9, 10) Šią vienintelę žemėje dvasiškai tyrą kalbą moka daug visų tautybių bei rasių žmonių. Ji leidžia jiems tarnauti Jehovai „petys į petį“. Taip jie gali garbinti jį vieningai, arba „sutartinai“ (BD).

 Jokio šališkumo

3. Kas leidžia mums tarnauti Jehovai vieningai?

³ Mes, krikščionys, esame dėkingi, kad skirtingos kalbos netrukdo mums bendradarbiauti. Nors gerąją naujieną apie Karalystę skelbiame daugeliu žemės kalbų, Dievui tarnaujame vieningai. (Psalmyno 133:1) Tai įmanoma dėl to, kad šloviname Jehovą viena tyra kalba, nesvarbu kur gyventume.

4. Kodėl Dievo tautos nariai neturi būti šališki?

⁴ Dievo tautos žmonės turi būti nešališki. Apaštalas Petras paaiškino tai skelbdamas šimtininko Kornelijaus, kuris buvo nežydas, namuose 36 m. e. m. Jis pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.“ (Apaštalų darbų 10:34, 35) Tai tiesa, todėl krikščionių susirinkime nėra vietos šališkumui, susiskaldymui, pataikavimui.

5. Kodėl blogai susirinkime skaidytis į grupes?

⁵ Apsilankiusi Karalystės salėje viena universiteto studentė pasakė: „Paprastai bažnyčios patraukia kurią nors vieną rasę ar etninę grupę... Jehovos liudytojai sėdi visi kartu, o ne atskiromis grupėmis.“ Tačiau kai kurie senovės Korinto susirinkimo nariai skaldėsi. Taip keldami nesantaiką jie neleido veikti Dievo šventajai dvasiai, kuri palaiko vienybę ir taiką. (Galatams 5:22) Kurdami susirinkime kokias nors grupes priešintumėmės tos dvasios vadovavimui. Tad atsiminkime apaštalo Pauliaus žodžius korintiečiams: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties.“  (1 Korintiečiams 1:10) Būtinybę būti vieningiems Paulius taip pat pabrėžė Laiške efeziečiams. (Efeziečiams 4:1-6, 16)

6, 7. Kokį patarimą Jokūbas davė dėl pataikavimo ir kaip mums taikyti jo žodžius?

⁶ Krikščionys visuomet turi elgtis nešališkai. (Romiečiams 2:11) Kai kurie pirmojo amžiaus susirinkime pataikaudavo turtingiems asmenims, todėl mokinys Jokūbas rašė: „Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis. Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs, ir sakote: ‘Atsisėsk čia patogiai’, o vargdieniui tariate: ‘Pastovėk ten’, arba: ‘Sėskis prie mano kojų.’ Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujančiais teisėjais?“ (Jokūbo 2:1-4)

⁷ Jeigu į krikščionių sueigą ateidavo netikintys turtuoliai auksiniais žiedais apsimaustę ir puošniai apsirengę ir įžengdavo netikintys vargdieniai nešvariais drabužiais, ypatingas dėmesys būdavo skiriamas turtuoliams. Juos pakviesdavo ‘atsisėsti patogiai’, o tuo tarpu vargšams liepdavo stovėti ar sėstis ant grindų prie kieno nors kojų. Bet juk Dievas elgėsi nešališkai: jis atidavė Jėzų kaip išpirką tiek už turtuolius, tiek už vargšus. (Jobo 34:19; 2 Korintiečiams 5:14) Tad jeigu norime įtikti Jehovai ir tarnauti jam petys į petį, neturime ‘pataikauti žmonėms dėl pelno’. (Judo 4, 16)

Nemurmėkime

8. Kas atsitiko murmantiems izraelitams?

⁸ Norėdami išsaugoti vienybę ir būti Dievui priimtini turime klausyti Pauliaus patarimo: „Visa darykite be murmėjimų.“ (Filipiečiams 2:14, 15) Neištikimi izraelitai, išlaisvinti iš Egipto vergijos, murmėjo prieš Mozę, Aaroną ir kartu prieš patį Jehovą Dievą. Dėl to visi 20 metų ir vyresni vyrai, išskyrus ištikimuosius Jozuę, Kalebą bei levitus, neįėjo į Pažadėtąją žemę, bet išmirė per 40 metų, klajodami dykumoje. (Skaičių 14:2, 3, 26-30; 1 Korintiečiams 10:10) Kokia bausmė už murmėjimą!

9. Kaip Mirjama buvo nubausta už murmėjimą?

⁹ Tai rodo, kas gali atsitikti visai murmančiai tautai. O kaip su kiekvienu murmėtoju? Mozės sesuo Mirjama kartu su broliu Aaronu reiškė nepasitenkinimą: „Argi Viešpats tik per Mozę kalbėjo? Argi jis nekalbėjo ir per mus?“ Toliau Biblijoje sakoma: „Viešpats tai išgirdo.“ (Skaičių 12:1, 2) O kuo viskas baigėsi? Mirjamą, kuri, atrodo, buvo labiausiai nepatenkinta, Dievas pažemino. Kaip? Ją ištiko raupsai ir, kol buvo apvalyta, septynias dienas turėjo pasilikti už stovyklos. (Skaičių 12:9-15)

10, 11. Kuo gali baigtis nuolatinis murmėjimas? Pateik pavyzdį.

¹⁰ Murmėjimas nėra vien skundas dėl kokios nors skriaudos. Nuolatiniai murmėtojai  teikia per daug reikšmės savo jausmams ar padėčiai norėdami atkreipti dėmesį į save, o ne į Dievą. Nevaldydami emocijų jie sukelia nesantaiką tarp bendratikių ir kliudo jiems tarnauti Jehovai petys į petį. Taip būna todėl, kad murmėtojai skundžiasi be paliovos, matyt, tikėdamiesi rasti pritarėjų.

¹¹ Pavyzdžiui, kas nors gali sakyti, kad kuris nors vyresnysis nekaip atlieka susirinkimo užduotis ar savo pareigas. Jei klausysime murmėtojo, galime pradėti mąstyti kaip jis. Kol nepasitenkinimo sėkla nebuvo pasėta mūsų prote, vyresniojo veikla tikriausiai mums nekėlė abejonių. Tačiau dabar ima kelti. Ilgainiui viskas, ką daro vyresnysis, atrodys blogai, ir mes, ko gero, irgi imsime juo skųstis. Jehovos tautos susirinkime taip elgtis nedera.

12. Kokios įtakos mūsų santykiams su Jehova gali turėti murmėjimas?

¹² Murmėdami ant vyrų, kurių pareiga ganyti Dievo kaimenę, galime imti jiems piktžodžiauti. Toks nepasitenkinimas ar piktos kalbos prieš juos labai pakenktų mūsų santykiams su Jehova. (Išėjimo 22:27 [22:28, Brb]) Neatgailaujantys keikūnai nepaveldės Dievo Karalystės. (1 Korintiečiams 5:11; 6:10) Mokinys Judas rašė apie murmėtojus, kurie ‘niekino Viešpatystę, piktžodžiavo šlovingiesiems’, tai yra atsakingiems susirinkimo vyrams. (Judo 8) Tie murmėtojai neturėjo Dievo pritarimo, ir mums išmintinga vengti panašaus elgesio.

13. Kodėl ne kiekvienas skundas blogas?

¹³ Tiesa, ne kiekvienu skundu Dievas bodisi. Jis neignoravo „skundo šauksmo“ dėl Sodomos ir Gomoros, bet sunaikino šiuos blogus miestus. (Pradžios 18:20, 21; Jr; 19:24, 25) Jeruzalėje netrukus po 33 m. e. m. Sekminių „tarp graikiškai kalbančiųjų kilo nepasitenkinimas vietiniais hebrajais, esą kasdieniame aprūpinime būdavo aplenkiamos jų našlės“. Todėl „Dvylika“ ištaisė padėtį — „septynis vyrus, turinčius gerą vardą“, paskyrė rūpintis maistu. (Apaštalų darbų 6:1-6) Dabartiniai vyresnieji neturi ‘užsikimšti ausų’ pagrįstiems skundams. (Patarlių 21:13) Užuot kritikavę bendratikius, jie privalo guosti juos ir drąsinti. (1 Korintiečiams 8:1)

14. Kokia savybė ypač padėtų įveikti murmėjimo dvasią?

¹⁴ Visiems mums reikia vengti murmėti, nes murmėjimas žlugdo dvasingumą. Toks blogas įprotis ardytų vienybę. Tad užuot murmėję leiskimės šventosios dvasios vadovaujami ir ugdykimės meilę. (Galatams 5:22) Klausydami „karališkojo įstatymo“ galėsime be perstojo tarnauti Jehovai petys į petį. (Jokūbo 2:8; 1 Korintiečiams 13:4-8; 1 Petro 4:8)

Nešmeižkime

15. Kaip atskirtumėte paskalas nuo šmeižto?

¹⁵ Kadangi murmėjimas veda prie žalingų paskalų, turime galvoti, ką sakome. Paskalos yra tuščios kalbos apie žmones ir jų reikalus. Tačiau šmeižtas yra melagingi prasimanymai, kuriais siekiama sugadinti kito asmens reputaciją. Tai piktavališka ir bedieviška. Todėl Dievas pasakė izraelitams: „Tau nevalia skleisti šmeižtų tarp savo tautiečių.“ (Kunigų 19:16, Jr)

16. Ką Paulius pasakė apie kai kurias apkalbėtojas ir kaip mus turėtų paveikti jo patarimas?

¹⁶ Kadangi tuščios kalbos gali virsti šmeižtu, Paulius atvirai smerkė apkalbėtojus. Paminėjęs našles, vertas susirinkimo pagalbos, jis nurodė kitas, kurios „išmoksta  dykinėti bei landžioti po svetimus namus, ir ne tik dykinėti, bet plepėti bei užsiiminėti niekais, taukšti, kas nedera“. (1 Timotiejui 5:9-15) Jei krikščionė suvokia turinti silpnybę apkalbinėti, jai derėtų laikytis Pauliaus patarimo būti „garbingai, ne šmeižikei“. (1 Timotiejui 3:11) Žinoma, krikščionys vyrai irgi turi saugotis, kad neskleistų žalingų paskalų. (Patarlių 10:19)

Neteiskime!

17, 18. a) Ką Jėzus pasakė apie brolio teisimą? b) Kaip mums pritaikyti Jėzaus paraginimą neteisti?

¹⁷ Net jei nieko nešmeižiame, galbūt turime stengtis, kad nekritikuotume kitų. Jėzus pasmerkė kritikavimą sakydamas: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, — kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies.“ (Mato 7:1-5)

¹⁸ Nemanykime, kad padėsime broliui ištraukti „krislą“ iš jo akies, jeigu mūsų sugebėjimą teisingai spręsti prispaudęs „rąstas“. Jei tikrai suvokiame, koks Dievas gailestingas, nekritikuosime dvasinių brolių bei seserų. Argi galime suprasti juos geriau nei mūsų dangiškasis Tėvas? Nenuostabu, kad Jėzus perspėjo ‘neteisti, kad patys nebūtume teisiami’! Nuoširdžiai įvertindami savo pačių trūkumus, susilaikysime nuo išvadų, kurios, Dievo požiūriu, gali būti neteisingos.

Silpni, bet verti pagarbos

19. Kaip turime žiūrėti į bendratikius?

¹⁹ Jei esame pasiryžę Dievui tarnauti petys į petį su kitais, stengsimės ne tik nekritikuoti bendratikių. Mes pirmi rodysime jiems pagarbą. (Romiečiams 12:10)  Ieškosime, kaip geriau jiems, o ne mums, ir džiugiai atliksime paprastas užduotis jų labui. (Jono 13:12-17; 1 Korintiečiams 10:24) Kaip galime išlaikyti tokį puikų požiūrį? Prisimindami, kad kiekvienas tikintysis Jehovai brangus ir kad mums, kaip ir kūno nariams, reikia vieniems kitų. (1 Korintiečiams 12:14-27)

20, 21. Kuo mums reikšmingi 2 Timotiejui 2:20, 21 žodžiai?

²⁰ Žinia, krikščionys yra trapūs „moliniai“ indai, kuriems patikėta šlovinga tarnyba. (2 Korintiečiams 4:7) Jei norime vykdyti šią šventą tarnystę Jehovos gyriui, turime būti pagarbūs jo ir jo Sūnaus akyse. Tik likdami moraliai ir dvasiškai tyri būsime garbingi indai, naudingi Dievui. Apie tai Paulius rašė: „Dideliuose namuose esti ne tik auksinių ir sidabrinių indų, bet ir medinių bei molinių. Pirmieji vartojami garbingiems reikalams, antrieji — negarbingiems. Kas apsivalys nuo tų ydų, tas bus indas, skirtas garbei, pašventintas, tinkamas Valdovui, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.“ (2 Timotiejui 2:20, 21)

²¹ Asmenys, nesilaikantys Dievo reikalavimų, yra ‘negarbingi indai’. Bet, jei einame Dievo keliu, būsime ‘indai, skirti garbei, pašventinti, arba paskirti, tarnauti Jehovai, pasiruošę kiekvienam geram darbui’. Tad verta pamąstyti: „Ar esu ‘garbingas indas’? Ar darau bendratikiams gerą įtaką? Ar tarnauju petys į petį su kitais susirinkimo nariais?“

Ir toliau tarnaukime petys į petį

22. Su kuo galima palyginti krikščionių susirinkimą?

²² Krikščionių susirinkimas yra tarsi šeima. Jei visi šeimos nariai garbina Jehovą, joje vyrauja meilinga, globėjiška, maloni atmosfera. Šeimoje gali būti įvairių charakterių žmonių, bet kiekvieno vieta garbinga. Taip ir susirinkime. Nors visi esame skirtingi — ir netobuli, — Dievas per Kristų patraukė mus prie savęs. (Jono 6:44; 14:6) Jehova ir Jėzus myli mus, ir kaip suvienyta šeima mes irgi turime parodyti meilę vieni kitiems. (1 Jono 4:7-11)

23. Ką turime atsiminti ir kam būti pasiryžę?

²³ Krikščionių susirinkime, kaip ir šeimoje, turėtume tikėtis ištikimybės. Apaštalas Paulius rašė: „Noriu, kad kiekvienoje vietoje vyrai melstųsi, pakeldami šventas [„ištikimas“, NW] rankas, be rūstybės ir nesutarimo.“ (1 Timotiejui 2:8, Jr) Taigi Paulius susieja ištikimybę su vieša malda „kiekvienoje vietoje“, kur krikščionys susieina kartu. Tik ištikimi vyrai gali viešai melstis susirinkimo vardu. Žinoma, Dievas tikisi, kad visi mes būsime ištikimi jam ir vienas kitam. (Mokytojo 12:13, 14) Tad būkime pasiryžę darniai darbuotis, taip kaip žmogaus kūno nariai. Vieningai tarnaukime kaip Jehovos garbintojų šeimos dalis. Ir atsiminkime, kad mums reikia vieniems kitų ir kad tarnaudami Jehovai petys į petį džiaugsimės jo pritarimu bei palaimomis.

Kaip atsakytum?

• Kodėl Jehovos tautos žmonės gali tarnauti jam petys į petį?

• Kodėl krikščionys vengia būti šališki?

• Kuo, tavo nuomone, bloga murmėti?

• Kodėl turime bendratikius gerbti?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Petras suprato, kad „Dievas nėra šališkas“

[Iliustracija 16 puslapyje]

Ar žinai, kodėl Dievas pažemino Mirjamą?

[Iliustracija 18 puslapyje]

Ištikimi krikščionys džiugiai tarnauja Jehovai petys į petį