Skaitytojų klausimai

Ar visada privalu ištesėti Dievui duotus įžadus?

Pasak Rašto, įžadas yra rimtas Dievui duotas žodis ką nors padaryti, paaukoti, imtis tam tikros tarnybos ar pareigų arba susilaikyti nuo ko nors, kas paprastai nedraudžiama. Biblijoje yra rašoma ir apie pažadus padaryti ką nors su sąlyga, jei Dievas įvykdys prašymą. Štai Ona, pranašo Samuelio motina, „davė įžadą: ‘Kareivijų Viešpatie, jei Tu... nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos’“. (1 Samuelio 1:11, Brb) Biblijoje paminėti įžadai buvo savanoriški. Kiek Dievui duoti pažadai žmogų įpareigoja?

„Kai duodi įžadą Dievui, — sako senovės Izraelio karalius Saliamonas, — nedelsk jo vykdyti.“ Jis priduria: „Geriau įžado visai neduoti, negu duoti ir nevykdyti.“ (Mokytojo 5:3, 4) Izraeliui per Mozę duotame Įstatyme buvo liepiama: „Kai padarai įžadą Viešpačiui, savo Dievui, nedelsk jį įvykdyti, nes Viešpats, tavo Dievas, tikrai iš tavęs jo pareikalaus, ir tu užsitrauksi kaltę.“ (Pakartoto Įstatymo 23:22 [23:21, Brb]) Vadinasi, duoti įžadą Dievui — svarbus dalykas. Tai daryti turi skatinti deramas motyvas ir įsitikinimas, kad galėsi įvykdyti pažadą. Antraip geriau nieko nežadėti. Tačiau ar visus duotus įžadus būtina tesėti?

Pavyzdžiui, kaip pasielgti, jei vėliau paaiškėja, kad buvo pažadėta tai, kas nesiderina su Dievo valia? Kaip elgtis, jeigu, tarkim, būtų duotas įžadas, kuris suteptų teisingą garbinimą kokiu nors amoralumu? (Pakartoto Įstatymo 23:19 [23:18, Brb]) Aišku, tokio įžado vykdyti nedera. Netgi Mozės įstatymas moters duotą įžadą leido anuliuoti jos tėvui arba vyrui. (Skaičių 30:4-16)

Arba štai kas nors pasižadėjo Dievui likti nesusituokęs, bet dabar viskas krypsta kita linkme. Asmuo mato, kad dėl savo įžado jis gali pažeisti Dievo nustatytas moralės normas. Ar jam ir toliau laikytis įžado? Kad būtų galima apsisaugoti nuo amoralaus poelgio, gal geriau atsisakyti įžado ir melsti Dievą gailestingumo, prašyti atleisti? Tokiais atvejais žmogus pats apsisprendžia, nes niekas kitas negali už jį to nutarti.

O kaip tada, jei kas nors davė įžadą, bet paskui suprato, kad paskubėjo? Ar jis vis tiek turi laikytis savo žodžio? Iftachui nelengva buvo išpildyti Dievui duotą pažadą, bet šis vyras sąžiningai jį tesėjo. (Teisėjų 11:30-40) Nenoras vykdyti pasižadėjimą gali užrūstinti Dievą ir jis gali „sunaikinti [žmogaus] rankų darbus“. (Mokytojo 5:6, NW)  Lengvabūdiškai žiūrėdamas į pažado išpildymą, žmogus gali netekti Dievo palankumo.

Jėzus Kristus pasakė: „Tiesiog jūsų ‘taip’ tebus ‘taip’, o ‘ne’ tebus ‘ne’, nes kas viršaus, tai iš piktojo.“ (Mato 5:37, NW) Krikščionis turi tesėti ne tik įžadą Dievui, bet ir visus savo žodžius — pasakytus tiek Dievui, tiek žmonėms. Tačiau ką daryti, kai kyla klausimas dėl kam nors duoto pažado, kuris iš pradžių tarsi buvo geras, o atidžiau apsvarsčius pasirodė esąs netikęs? Krikščioniui nevalia numoti ranka į tokius dalykus. Verta kruopščiai viską aptarti su antruoju asmeniu, kuris galbūt atleis jį nuo įsipareigojimo. (Psalmyno 15:4; Patarlių 6:2, 3)

Kas yra svarbiausia sprendžiant įžado ar bet kokius kitus klausimus? Visada stenkimės išsaugoti gerus santykius su Jehova Dievu.

[Iliustracijos 30, 31 puslapiuose]

Ona nedvejodama įvykdė savo įžadą

[Iliustracijos 31, 31 puslapiuose]

Iftachas noriai tesėjo duotą žodį, nors tai jam buvo nelengva