Kai reikia atiduoti paskutinį kąsnį

„GALITE vadinti mane elgeta, man nesvarbu. Aš prašau išmaldos Jėzui.“ Šie iškalbingi protestantų pastoriaus žodžiai rodo, jog dėl religijos finansavimo kyla nesutarimų. Atrodo, kad religinėms organizacijoms išsilaikyti būtinos gan didelės lėšos. Reikia mokėti atlyginimus, statyti ir išlaikyti maldos namus, finansuoti evangelizacijos darbą. Iš kur gauti tam pinigų?

Daugelis bažnyčių randa išeitį: ima dešimtinę. * „Dešimtinė yra Dievo nustatyta priemonė jo Karalystei žemėje remti, — sako evangelistas Normanas Robertsonas. — Tai Jo ekonominė sistema, leidžianti skleisti Evangeliją.“ Nesidrovėdamas priminti savo sekėjams pareigą aukoti, jis be užuolankų sako: „Dešimtinė nereiškia, kad duodate, jei įstengiate. Ji rodo jūsų klusnumą. Neatiduodami dešimtinės aiškiai pažeidžiate Dievo įsakymus. Tai — svetimo turto pasisavinimas“ (Tithing—God’s Financial Plan).

Tikriausiai sutiksite, kad aukos yra neatsiejama krikščioniško garbinimo dalis. Tačiau argi nuolatinis pinigų prašymas netrikdo, nežemina? Brazilijos teologas Inasijus Strideris kaltina bažnyčias už dešimtinės ėmimą „savoms problemoms spręsti“ ir vadina tokią veiklą „neteisėta, nesąžininga, teologiniu nukrypimu“. Dėl to, pasak jo, „bedarbiai, našlės, lūšnų gyventojai ir logiškai nemąstantys žmonės mano, kad Dievas juos paliko ir kad jie priversti mokėti ‘dvasininkui’, nors patys turėtų alkti“.

Galbūt ir jūs svarstote: ar bažnyčios, reikalaudamos dešimtinės, remiasi Šventuoju Raštu? o gal jos tik gąsdina Dievo bausme, kad galėtų plėšti kaimenę? ar iš tikrųjų Dievas nori, kad atiduotume paskutinį kąsnį?

[Išnaša]