Ko neužmiršo Jozuė

„MANO tarnas Mozė mirė, — pasakė Jehova Jozuei. — Tuoj pat pasiruošk pereiti Jordaną — tu ir visi šie žmonės — į kraštą, kurį duodu jiems.“ (Jozuės 1:2) Kokia sunki užduotis! Beveik 40 metų Jozuė buvo Mozės padėjėjas. Dabar jam liepiama stoti Mozės vieton ir vesti maištingus Izraelio vaikus į Pažadėtąją žemę.

Apmąstydamas, kas laukia, Jozuė tikriausiai atsiminė, kiek negandų teko patirti ir nugalėti. Tie atsiminimai, jam, be abejo, teikė stiprybės. Jie naudingi ir šių laikų krikščionims.

Iš vergo į vadus

Viena, ką prisimindavo Jozuė, buvo ilgametė vergija Egipte. (Išėjimo 1:13, 14; 2:23) Kadangi Biblijoje išsamių detalių nėra, ką jis patyrė tuo laikotarpiu, galime tik spėlioti. Egipte Jozuė galbūt įgijo organizatoriaus įgūdžių ir padėjo išvesti iš ten žydų pulkus bei „daug mišrių žmonių“. (Išėjimo 12:38, Jr)

Jozuės šeima priklausė Efraimo giminei. Jo senelis Elišama buvo tos giminės vadas ir, matyt, vadovavo vienam Izraelio trijų giminių daliniui — 108100 ginkluotų vyrų. (Skaičių 1:4, 10, 16; 2:18-24; 1 Metraščių 7:20, 26, 27) Tačiau kai išėjusius iš Egipto izraelitus netrukus puolė amalekiečiai, organizuoti gynybą Mozė įsakė Jozuei. (Išėjimo 17:8, 9a) Kodėl Jozuei, o ne jo seneliui ar tėvui? Viena prielaida tokia: „Kadangi [Jozuė], vienas iš žymios Efraimo giminės vyresniųjų,  buvo žinomas kaip gabus organizatorius, kuriuo žmonės visiškai pasitikėjo, Mozė nusprendė, kad pasirinkti ir sutelkti kovotojus jis galės geriausiai.“

Šiaip ar taip, Jozuė išrinktas padarė viską, ką Mozė liepė. Nors Izraelis visai nemokėjo kariauti, Jozuė neabejojo Dievo pagalba. Todėl kai Mozė pasakė jam: „Rytoj aš atsistosiu ant kalvos su Dievo lazda rankoje“, to užteko. Jozuė, be abejo, prisiminė, kad Jehova neseniai sunaikino didžiausią tų laikų karinę galybę. Kitą dieną, kai Mozė pakėlė rankas ir nenuleido jų iki saulėlydžio, priešai neatsilaikė prieš Izraelį. Amalekiečiai buvo nugalėti. Paskui Jehova liepė Mozei įrašyti tai į knygą ir ‘Jozuei girdint perskaityti’ Dievo nuosprendį: „Aš visiškai išnaikinsiu po dangumi Amaleko atminimą.“ (Išėjimo 17:9b-14) Taip, tą sprendimą Jehova įvykdė.

Mozės padėjėjas

Atsitikimas su Amaleku Jozuę ir Mozę tikriausiai dar labiau suartino. Jozuei teko garbė būti Mozės palydovu, arba „tarnu“, apie 40 metų — „nuo pat savo jaunystės“ iki Mozės mirties. (Skaičių 11:28, Jr)

Tos pareigos buvo atsakingos, bet teikė ypatingų galimybių. Pavyzdžiui, kai Mozė, Aaronas su sūnumis ir 70 Izraelio vyresniųjų užžengė ant Sinajaus kalno ir matė Jehovos didybę, Jozuė tikriausiai buvo tarp jų. Būdamas Mozės padėjėjas, jis lydėjo jį dar aukščiau ir, matyt, pasiliko netoliese, kai Mozė įžengė į debesį, simbolizuojantį Jehovos artumą. Tik pagalvokime — Jozuė ant kalno, matyt, išbuvo 40 dienų ir 40 naktų. Jis ištikimai laukė mokytojo, nes, kai šis pasirodė su Sandoros plokštėmis, Jozuė jį pasitiko. (Išėjimo 24:1, 2, 9-18; 32:15-17)

Po Izraelio nusižengimo su auksiniu veršiu Jozuė ir toliau tarnavo Mozei už stovyklos prie Susitikimo Palapinės. Čia Jehova kalbėdavosi su Moze veidas į veidą. Bet kai Mozė sugrįždavo į stovyklą, Jozuė „nepajudėdavo iš Palapinės“. Jis tikriausiai turėdavo žiūrėti, kad į palapinę neįžengtų joks neapsivalęs izraelitas. Kaip atsakingai Jozuė ėjo savo pareigas! (Išėjimo 33:7, 11)

 Tarnystė su Moze, kuris, pasak istoriko Juozapo Flavijaus, buvo 35 metais vyresnis už Jozuę, turėjo labai sustiprinti Jozuės tikėjimą. Jų santykiai — tai „brandos ir jaunystės, mokytojo ir mokinio ryšys“, padėjęs Jozuei tapti „ryžtingu, patikimu vyru“. Mūsų tarpe šiandien nėra pranašų kaip Mozė, bet Jehovos tautos susirinkimuose gausu brandžių ir dvasingų pagyvenusių brolių, teikiančių tikrą stiprybę ir padrąsinimą. Ar vertini juos? Ar naudojiesi puikia proga susidraugauti su jais?

Žvalgas Kanaane

Vienas itin svarbus įvykis Jozuės gyvenime — tai, kas nutiko Izraeliui gavus Įstatymą. Išrinktas savo giminės atstovu, Jozuė turėjo kartu su kitais išžvalgyti Pažadėtąją žemę. Ši istorija gerai žinoma. Visi 12 žvalgų sutiko, kad ta žemė, kaip sakė Jehova, tikrai „pienu ir medumi teka“. Tačiau dešimt iš jų netikėdami nuogąstavo, kad Izraelis neįstengs išvaryti jos gyventojų. Tik Jozuė ir Kalebas ragino žmones nemaištauti iš baimės, nes Jehova tikrai bus su jais. Tuomet visa bendrija sukilo ir tarėsi užmušti juodu akmenimis. Galbūt taip jie ir būtų padarę, jeigu Jehova nebūtų įsikišęs ir parodęs savo šlovės. Dievas paskelbė, kad dėl netikėjimo visi surašyti dvidešimties metų bei vyresni izraelitai išmirs ir neįžengs į Kanaaną. Iš jų gyvi liko tik Jozuė, Kalebas ir levitai. (Skaičių 13:1-16, 25-29; 14:6-10, 26-30)

Argi visa tauta nematė Jehovos didingų darbų Egipte? Kas tad padėjo Jozuei pasitikėti Dievo pagalba, kai dauguma abejojo? Jozuė tikriausiai aiškiai atsiminė viską, ką Jehova pažadėjo ir įvykdė, ir apie tai mąstė. Po daugelio metų jis galėjo pasakyti, kad ‘visi gerieji dalykai, Viešpaties Izraeliui pažadėti, įvyko’. (Jozuės 23:14) Taigi Jozuė buvo tikras, kad visi Jehovos pažadai dėl ateities irgi patikimai išsipildys. (Hebrajams 11:6) Kiekvienas turėtume pagalvoti: „O kaip aš? Ar studijuodamas ir apmąstydamas Jehovos pažadus įsitikinau jų tikrumu? Ar tikiu, kad Dievas mane kartu su kitais savo tarnais gali apsaugoti per būsimą didį sielvartą?“

Jozuė parodė ne tik tikėjimą, bet ir drąsą. Jie su Kalebu laikėsi tvirtai, nors visa bendrija susimokė juos užmušti. O kaip tu būtum jautęsis? Gal būtum išsigandęs? Tik ne Jozuė. Jis ir Kalebas aiškiai pasakė, kuo tikį. Ištikimybė Jehovai gali pareikalauti ir mūsų elgtis panašiai.

Iš žvalgų istorijos dar sužinome, kad Jozuės vardas buvo pakeistas. Prie jo pirmesnio vardo Hošėa, reiškiančio „Išgelbėjimas“, Mozė pridėjo Dievo vardo skiemenį ir pakeitė jį į Jehošua — „Jehova yra Išgelbėjimas“. * Septuagintoje Jozuės vardas išverstas „Jėzus“. (Skaičių 13:8, 16) Pateisindamas šį didingą vardą, Jozuė drąsiai skelbė, kad Jehova yra išgelbėjimas. Jozuės vardas nebuvo pakeistas atsitiktinai. Tai atspindėjo Mozės pagarbą Jozuei ir atitiko tą garbingą vaidmenį, kurį jis turėjo atlikti įvesdamas naują kartą į Pažadėtąją žemę.

Izraelitai 40 metų klajojo dykumoje, kol išmirė jų tėvai. Kaip tuo laikotarpiu buvo su Jozue, nieko nežinome. Bet jis turėjo daug ko pasimokyti. Jis tikriausiai pats matė, kaip Dievas nubaudė maištininkus Korachą, Dataną, Abiramą ir jų bendrus bei tuos, kurie įsitraukė į gėdingą Baal Peoro garbinimą. Jozuė, be abejo, labai  nusiminė, kai Mozė, nepašlovinęs Jehovos prie Meribos vandenų, irgi neteko teisės įeiti į pažado žemę. (Skaičių 16:1-50 [16:1-35; 17:1-15]; 20:9-13; 25:1-9)

Mozės įpėdinis

Prieš savo mirtį Mozė prašė Dievo paskirti įpėdinį, kad Izraelis neliktų „kaip avys be piemens“. Ką Jehova atsakė? Visos bendrijos akivaizdoje turėjo būti paskirtas „dvasios vyras“, Jozuė. Visi privalėjo jo klausyti. Kokia rekomendacija! Jehova matė Jozuės tikėjimą ir sugebėjimus. Patikimesnio už jį vadovo Izraelio tautai nebuvo! (Skaičių 27:15-20) Bet Mozė žinojo, kad Jozuės laukia didžiuliai išbandymai. Todėl ragino savo įpėdinį būti „stiprų ir ryžtingą“, nes Jehova ir toliau jį palaikys. (Pakartoto Įstatymo 31:7, 8)

Dievas pats panašiai padrąsino Jozuę ir pridūrė: ‘Ištikimai elkis pagal visą Įstatymą, kurį mano tarnas Mozė tau davė. Nenutolk nuo jo nei į dešinę, nei į kairę, idant tau sektųsi, kad ir kur eitumei! Neleisi šiai Įstatymo knygai pasitraukti tau nuo lūpų, bet kartosi ją dieną naktį, kad ištikimai laikytumeisi visko, kas joje parašyta. Tik tada padarysi savo kelią sėkmingą, tik tada tau seksis. Argi tau neįsakiau: „Būk stiprus ir ryžtingas“? Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes Viešpats, tavo Dievas, su tavimi, kad ir kur eitumei!’ (Jozuės 1:7-9)

Įgijęs tiek daug patirties ir girdėdamas šiuos Jehovos žodžius, argi galėjo Jozuė abejoti? Jis tikrai užkariaus šalį. Sunkumų, žinoma, iškils, ir pats pirmasis, ne lengviausias, buvo perėjimas per patvinusius Jordano vandenis. Tačiau Jehova pats įsakė: „Pasiruošk pereiti Jordaną.“ Tad ar galėjo kas sutrukdyti? (Jozuės 1:2)

Paskesni Jozuės gyvenimo įvykiai — Jericho paėmimas, laipsniškas priešų pavergimas ir krašto padalijimas — rodo, jog jis niekada neužmiršo Dievo pažadų. Baigiantis jo dienoms, kai Jehova davė Izraeliui atilsį nuo visų priešų, Jozuė surinko tautą, kad primintų jai Dievo darbus ir paragintų tarnauti Jam visa širdimi. Taip Izraelis iškilmingai atnaujino sandorą su Jehova ir savo vadovo pavyzdžio įkvėptas „tarnavo Viešpačiui per visą Jozuės gyvenimą“. (Jozuės 24:16, 31)

Jozuė mums yra puikus pavyzdys. Šiandien krikščionys patiria daugybę tikėjimo išbandymų. Juos sėkmingai ištverti yra labai svarbu, nes tik taip išlaikysime Jehovos palankumą ir gausime, ką jis pažadėjo. Jozuės sėkmė priklausė nuo tvirto tikėjimo. Tiesa, mes nematėme tokių didingų Dievo darbų, kokius matė Jozuė, bet jei kas nors jais abejotų, teskaito biblinę Jozuės knygą. Tai savo akimis mačiusio liudytojo pasakojimas, koks patikimas Jehovos pasakytas žodis. Galime būti tikri kaip Jozuė, kad skaitydami Dievo Žodį kasdien ir jį taikydami įgysime išminties ir patirsime sėkmę.

Ar buvai kada nors įskaudintas bendratikių elgesio? Tuomet pagalvok, kiek turėjo ištverti Jozuė! Nors pats neprasikalto, 40 metų jis buvo priverstas klajoti dykumoje su neištikimais tautiečiais! O gal tau sunku apginti savo įsitikinimus? Prisimink, kaip laikėsi Jozuė ir Kalebas. Už savo tikėjimą ir klusnumą jie buvo labai palaiminti. Taip, Jozuė tikrai neabejojo, kad Jehova įvykdys visus savo pažadus. Būkime tuo tikri ir mes. (Jozuės 23:14)

[Išnaša]

[Iliustracija 10 puslapyje]

Jozuė ir Kalebas tikėjo Jehovos galia

[Iliustracija 10 puslapyje]

Draugystė su Moze stiprino Jozuės tikėjimą

[Iliustracija 10 puslapyje]

Jozuės vadovavimas įkvėpė tautą ištikimai tarnauti Jehovai