Gyvenimo istorija

Laimingi šalyje, į kurią buvome paskirti

PAPASAKOJO DIKAS VALDRONAS

Tai buvo 1953-iųjų rugsėjis, viena sekmadienio popietė. Mes buvome ką tik atvykę į Pietvakarių Afriką (dabar Namibija). Neišbuvę šalyje nė savaitės jau turėjome sostinėje Vindhuke vesti viešą sueigą. Kodėl persikėlėme taip toli — iš Australijos į šią Afrikos šalį? Mudu su žmona ir dar trys jaunos moterys atvykome tarnauti misionieriais, gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbėjais. (Mato 24:14)

GIMIAU atkampioje pasaulio dalyje, Australijoje, įsimintinais 1914 metais. Mano paauglystė sutapo su Didžiosios ekonominės krizės laikotarpiu, todėl turėjau padėti išlaikyti šeimą. Darbo nebuvo, bet aš sugalvojau, kaip galiu medžioti laukinius triušius, kurių Australijoje buvo gausu. Taip nuolat parūpindavau šeimai triušienos.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939-aisiais, susiradau darbą Melburne, tramvajų ir autobusų parke. Ten pamainomis dirbo apie 700 vyrų, ir kiekvienoje pamainoje sutikdavau naujų autobuso ar tramvajaus vairuotojų. Dažnai jų klausdavau: „Kokia jūsų religija?“ ir prašydavau paaiškinti savo įsitikinimus. Vienintelis žmogus, kuris davė įtikinamus atsakymus, buvo Jehovos liudytojas. Jis išdėstė man Biblija pagrįstą žinią apie žemės rojų, kur dievobaimingi žmonės gyvens amžinai. (Psalmyno 37:29)

 Tuo tarpu mano motina irgi ėmė bendrauti su Jehovos liudytojais. Dažnai, kai grįždavau iš vėlyvosios pamainos, rasdavau padėta maisto ir kartu žurnalo „Paguoda“ (dabar Atsibuskite!) numerį. Gėrėjausi jo mintimis. Laikui bėgant supratau, kad tai tikroji religija, ėmiau lankyti sueigas ir 1940-ųjų gegužę pasikrikštijau.

Melburne buvo pionierių namai, kur gyveno 25 Jehovos liudytojų visalaikiai skelbėjai. Persikėliau pas juos. Kasdien išgirsdavau įdomių atsitikimų iš jų skelbimo tarnybos ir širdyje kilo troškimas tapti pionieriumi. Galiausiai parašiau pareiškimą. Mane priėmė ir paskyrė tarnauti Australijos Jehovos liudytojų filiale. Taip tapau Betelio šeimos nariu.

Įkalinimas ir draudimas

Viena mano užduočių Betelyje buvo organizuoti lentpjūvės darbą. Čia pjaudavome medieną, iš kurios gamindavome medžio anglis — kurą bendrijos automobiliams, nes karo metu benzino trūko. Lentpjūvėje dirbome 12 žmonių, visi karo prievolininkai. Netrukus už Biblija pagrįstą atsisakymą atlikti karinę tarnybą buvome nuteisti po šešis mėnesius kalėti. (Izaijo 2:4) Atsidūrėme kalėjimo darbo stovykloje. Kokį darbą mums ten davė? Tai, ką jau buvome išmokę Betelyje — pjauti medieną!

Dirbome taip gerai, kad kalėjimo viršininkas leido mums turėti Bibliją ir biblinės literatūros, nors griežtos taisyklės tai draudė. Būtent tuo metu gavau naudingą pamoką, kaip sugyventi su žmonėmis. Betelyje buvo vienas brolis, su kuriuo nelabai sutikome. Per daug skirtingi buvo mūsų charakteriai. Ir ką, jūsų manymu, įkėlė į mano kamerą? Kaip tik tą brolį! Dabar mes tikrai turėjome laiko pažinti vienas kitą ir galiausiai tapome artimi, tikri draugai.

Laikui bėgant Jehovos liudytojų veikla Australijoje buvo uždrausta. Konfiskavus visas lėšas Betelio broliai nebeturėjo pinigų. Kartą vienas iš jų atėjo pas mane ir pasakė: „Dikai, noriu išeiti į miestą skelbti, bet neturiu išeiginių batų, tik darbinius.“ Džiaugiausi galėdamas jam padėti ir jis iškeliavo į miestą apsiavęs mano batais.

Vėliau išgirdome, kad jis už skelbimą buvo suimtas ir įkalintas. Negalėjau susilaikyti nepasiuntęs jam žinutės: „Gaila, kad taip atsitiko. Bet aš laimingas, kad nesu ten, kur mano batai.“ Tačiau netrukus už neutralumą aš irgi buvau suimtas ir antrą kartą įkalintas. Išėjęs į laisvę rūpinausi ūkiu, kuris tiekė Betelio šeimai maistą. Tuo metu teisme iškovojome palankų sprendimą, tad Jehovos liudytojų veiklos draudimas buvo panaikintas.

Vedu uolią skelbėją

Dirbdamas ūkyje ėmiau rimtai galvoti apie santuoką. Mane patraukė jauna pionierė Korali Klogan. Jos senelė pirmoji iš jų šeimos ėmė domėtis Biblijos žinia. Prieš pat mirtį ji pasakė Korali mamai Verai: „Mokyk savo vaikus mylėti Dievą ir jam tarnauti, ir mes susitiksime žemės rojuje.“ Vėliau, kai vienas pionierius pasibeldė į Veros duris ir įteikė leidinį „Milijonai dabar gyvenančiųjų nebemirs“, ji ėmė suvokti tuos žodžius. Brošiūrėlė įtikino ją, kad Dievo tikslas yra žmonių apgyventas žemės rojus. (Apreiškimo 21:4) Ketvirtajame dešimtmetyje Vera pasikrikštijo ir motinos žodžių paskatinta padėjo trims savo dukroms — Liusi, Džinai ir Korali pamilti Dievą. Bet Korali tėvas buvo labai priešiškas naujai šeimos religijai, kaip kad Jėzus buvo perspėjęs, jog šeimose taip atsitiks. (Mato 10:34-36)

 Kloganų šeima buvo muzikali: kiekvienas vaikas mokėjo groti kokiu nors instrumentu. Korali grojo smuiku ir 1939-aisiais, sulaukusi 15 metų, buvo apdovanota diplomu. Kilęs Antrasis pasaulinis karas paskatino ją rimtai susimąstyti apie ateitį. Atėjo laikas apsispręsti, kam paskirti savo gyvenimą. Viena galimybė buvo siekti muzikinės karjeros — Korali buvo gavusi kvietimą groti Melburno simfoniniame orkestre. Kita — aukoti savo laiką didingam Karalystės žinios skelbimo darbui. Viską apsvarsčiusi Korali su abiem seserimis 1940 metais pasikrikštijo ir rengėsi visalaikei misionieriškai tarnybai.

Korali jau buvo apsisprendusi tarnauti visą laiką, kai ją užkalbino atsakingas Australijos filialo brolis Loidas Beris, vėliau tapęs Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos nariu. Jis Melburne buvo ką tik pasakęs viešąją kalbą. „Aš grįžtu į Betelį. Ar nenorėtum vykti traukiniu drauge su manimi ir pradėti tarnybą Betelyje?“ — paklausė jis. Ji mielai sutiko.

Korali ir kitos seserys iš Betelio šeimos daug prisidėjo, kad draudimo metu per karą Australijos broliai būtų aprūpinti bibliniais leidiniais. Prižiūrimos brolio Malkolmo Veilo jos spausdino didumą literatūros. Buvo atspausdintos bei įrištos knygos „Vaikai“ ir „Naujasis pasaulis“, ir per dvejus su trupučiu draudimo metus neliko neišleistas nė vienas Sargybos bokšto numeris.

Norint išvengti policijos apie 15 kartų teko keisti spaustuvės vietą. Kartą biblinė literatūra buvo dauginama rūsyje vieno pastato, kuriame kaip priedanga buvo spausdinami kitokio pobūdžio leidiniai. Jeigu kildavo koks pavojus, sesuo, budinti priimamajame, paspausdavo mygtuką ir rūsyje suskambėdavo skambutis. Taip seserys galėdavo paslėpti leidinius dar neprasidėjus paieškai.

Per vieną tokią apžiūrą kelios seserys labai išsigando pastebėjusios ant stalo matomoje vietoje paliktą žurnalą Sargybos bokštas. Policininkas įėjo, pasidėjo savo portfelį tiesiai ant to Sargybos bokšto ir pradėjo paiešką. Nieko neradęs pasiėmė portfelį ir išėjo!

Kai draudimas buvo panaikintas ir broliai atgavo filialo turtą, daugeliui iš jų atsirado galimybė tarnauti specialiaisiais pionieriais. Būtent tada Korali pasisiūlė vykti į Glen Inisą. Mudu susituokėme 1948-ųjų sausio 1-ąją ir tarnavome kartu. Baigiantis mūsų paskyrimui, ten jau buvome įkūrę puikų susirinkimą.

Kita tarnybos vieta buvo Rokhamptonas, bet negalėjome rasti, kur apsigyventi. Todėl ištiesėme palapinę atviroje vietoje susidomėjusio žmogaus ūkyje. Ta palapinė buvo mūsų namai devynis mėnesius. Būtume ir toliau joje gyvenę, bet užėjus liūčių sezonui tropinė audra ją sudraskė į skutelius ir musoniniai lietūs nunešė. *

 Tarnyba užsienyje

Būdami Rokhamptone gavome kvietimą mokytis Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos, ruošiančios misionierius, 19-oje klasėje. Baigę ją 1952-aisiais, buvome išsiųsti į šalį, tuomet vadinamą Pietvakarių Afrika.

Krikščionijos dvasininkai nedelsdami parodė, ką mano apie mūsų misionierišką veiklą. Kiekvieną sekmadienį šešias savaites iš eilės iš sakyklos jie perspėjinėjo apie mus savo bažnyčios lankytojus. Jie liepė žmonėms nedaryti mums durų ir neleisti skaityti iš Biblijos, kad jų nesuklaidintume. Vienoje teritorijoje išplatinome keletą leidinių, bet dvasininkas ėjo paskui mus per namus ir visus surinko. Vieną dieną kalbėdamiesi su juo jo kabinete pamatėme nemažai savo knygų.

Netrukus mūsų veikla susirūpino ir vietinė valdžia. Dvasininkijos pakurstyta ji ėmė įtarinėti mus turint ryšių su komunistais. Valdininkai paėmė mūsų pirštų atspaudus, o kai kuriuos mūsų lankytus žmones apklausė. Nepaisant tokio priešiškumo, sueigų lankytojų skaičius nuolat augo.

Nuo pat pradžių labai troškome skleisti Biblijos žinią čiabuviams — ovambams, hererams ir nãmams. Bet tai nebuvo lengva. Tuomet Pietvakarių Afriką valdė Pietų Afrikos Respublika, kurios vyriausybė vykdė rasinės diskriminacijos politiką. Mes, baltieji, be valdžios leidimo skelbti juodaodžių teritorijose negalėjome. Vis bandydavome gauti leidimą, bet veltui.

Po dvejų tarnybos metų užsienyje mūsų laukė netikėtumas. Korali tapo nėščia. 1955-ųjų spalį mums gimė dukra Šarlotė. Nors tarnauti misionieriais nebegalėjome, dirbau dalį dienos ir kurį laiką tarnavau pionieriumi.

Atsakymas į mūsų maldas

1960-aisiais patyrėme kitą išbandymą. Korali gavo laišką su žinia, kad labai susirgo mama, ir, jeigu Korali negrįš namo, ji gali nebepamatyti mamos gyvos. Tad nusprendėme palikti Pietvakarių Afriką ir grįžti į Australiją. Tačiau kaip tik tą savaitę, kai turėjome išvykti, gavau vietinės valdžios leidimą lankytis juodaodžių gyvenvietėje Katuturoje. Ką daryti? Grąžinti leidimą, kurio laukėme ištisus septynerius  metus? Galėjome nutarti pavesti savo darbą kitiems. Bet ar tas leidimas nebuvo Jehovos dovana, atsakymas į mūsų maldas?

Apsisprendžiau labai greitai. Nutariau pasilikti, baimindamasis, kad jei visi išvyksime į Australiją, mūsų pastangos išsikovoti teisę nuolat gyventi Afrikoje nueis niekais. Kitą dieną atšaukiau laivo bilieto užsakymą ir išleidau Korali su Šarlote į Australiją ilgų atostogų.

Joms išvykus pradėjau liudyti juodaodžių gyvenvietėje. Susidomėjimas buvo nepaprastas. Kai Korali ir Šarlotė grįžo, nemažai tamsiaodžių jau lankė mūsų sueigas.

Tuo metu jau buvau įsigijęs seną automobilį, su kuriuo vežiodavau susidomėjusiuosius į sueigas. Vienu kartu paėmęs septynis, aštuonis ar devynis žmones, suvažinėdavau keturis ar penkis kartus. Ir taip į kiekvieną sueigą. Kai išlipdavo paskutinis žmogus, Korali juokdamasi klausdavo: „Kiek jų dar turi po sėdyne?“

Kad skelbimas būtų vaisingesnis, mums reikėjo literatūros vietinių gyventojų kalbomis. Taigi turėjau progą pasirūpinti, kad į keturias vietines kalbas — hererų, nãmų, ndonga ir kvanjama — būtų išverstas traktatas „Gyvenimas naujajame pasaulyje“. Vertėjai buvo išsilavinę žmonės, su kuriais studijavome Bibliją, bet turėjau sėdėti kartu, kad visus sakinius jie išverstų teisingai. Nãmų kalba neturi daug žodžių. Pavyzdžiui, mėginau suprantamai paaiškinti mintį: „Iš pradžių Adomas buvo tobulas.“ Vertėjas pasikasė pakaušį ir pasakė neprisimenąs, kaip pasakyti nãmų kalba „tobulas“. „Sugalvojau, — galiausiai pasakė jis. — Iš pradžių Adomas buvo kaip prinokęs persikas.“

Laimingi šalyje, į kurią buvome paskirti

Praėjo maždaug 49 metai nuo tada, kai mes atvykome į šią šalį, šiandien vadinamą Namibija. Leidimo lankytis juodaodžių gyvenvietėse nebereikia. Dabartinė Namibijos vyriausybė vadovaujasi konstitucija, pripažįstančia rasių lygybę. Vindhuke yra keturi dideli susirinkimai, kurie renkasi jaukiose Karalystės salėse.

Dažnai atsimename Gileado mokykloje girdėtus žodžius: „Tegu jūsų paskyrimo vieta tampa jūsų namais.“ Pagal tai, kaip Jehova leido įvykiams klostytis, esame tikri, kad būtent jo valia ši užsienio šalis tapo mūsų namais. Mes pamilome brolius iš įvairių įdomių kultūrų. Juokėmės kartu, kai jie džiaugėsi, ir verkėme drauge, kai liūdėjo. Kai kurie iš tų naujokų, kuriuos sausakimšame automobilyje veždavome į sueigas, savo susirinkimams yra tvirta atrama. Kai 1953-iaisiais atvykome į šią didžiulę šalį, joje nebuvo nė dešimties gerosios naujienos skelbėjų. Iš tos saujelės išaugo gausus būrys — daugiau kaip 1200 liudytojų. Pagal savo pažadą Jehova palaimino augimą, kur su kitais ‘sodinome ir laistėme’. (1 Korintiečiams 3:6)

Prisimindami ilgametę savo tarnybą, pirma Australijoje, dabar Namibijoje, mudu su Korali jaučiame didelį pasitenkinimą. Tikime Jehovos pagalba ir meldžiame, kad jis toliau suteiktų jėgų vykdyti jo valią dabar ir amžinai.

[Išnaša]

[Iliustracija 26, 27 puslapiuose]

Vykstame į Rokhamptoną — mūsų paskyrimo vietą Australijoje

[Iliustracija 27 puslapyje]

Prieplaukoje pakeliui į Gileado mokyklą

[Iliustracija 28 puslapyje]

Liudyti Namibijoje labai malonu