„Budėkite!“
„Budėkite!“
„Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (MORKAUS 13:37)
1, 2. a) Ko apie turto apsaugą pasimokė vienas vyras? b) Kaip mus pamoko budėti Jėzaus palyginimas apie vagį?
CHUANAS vertybes laikė namuose, po savo lova — saugiausioje, jo manymu, vietoje. Tačiau vieną naktį jam su žmona miegant į miegamąjį įslinko vagis. Jis tikriausiai žinojo, kur ieškoti paslėptų daiktų: tylutėliai susikrovė visas brangenybes iš palovio, pasiėmė ir pinigus, kuriuos Chuanas laikė miegamojo spintelės stalčiuje. Rytą Chuanas pamatė esąs apvogtas. Jis dar ilgai neužmirš skaudžios pamokos: miegodamas turto neapsaugosi.
2 Taip yra ir su dvasinėmis vertybėmis. Negalime išsaugoti savo vilties ir tikėjimo, jei miegame. Todėl Paulius ir ragina: „Nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs!“ (1 Tesalonikiečiams 5:6) Norėdamas parodyti, kaip svarbu budėti, Jėzus davė palyginimą apie vagį. Apibūdinęs, kokie įvykiai lydės jo atėjimą teisti, jis perspėjo: „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus.“ „Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote.“ (Mato 24:42-44; Brb) Vagis iš anksto nepraneša, kada ateis, bet stengiasi pakliūti į namus tuomet, kai niekas to nesitiki. Pasak Jėzaus, šios santvarkos pabaiga irgi ateis ‘tą valandą, kurią nemanome’.
„Budėkite, tvirtai laikykitės tikėjimo“
3. Kaip palyginimu apie vergus, laukiančius iš vestuvių sugrįžtančio šeimininko, Jėzus parodė, kad svarbu budėti?
3 Evangelijoje pagal Luką Jėzus prilygino krikščionis vergams, laukiantiems sugrįžtančio iš vestuvių savo šeimininko. Jie turi nesudėti akių, kad šeimininkui parvykus būtų budrūs, pasiruošę jį priimti. Ir vėl Jėzus pasakė: „Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nesitikėsite.“ (Luko 12:40) Kai kurie iš ilgamečių Jehovos tarnų primiršta, kad laikas spaudžia ir delsti negalima. Jie galbūt net mano, jog dar negreit ateis pabaiga. Toks mąstymas gali atitraukti dėmesį nuo dvasinių dalykų prie materialinių bei kitų siekių ir taip nugramzdinti mus į dvasinį snaudulį. (Luko 8:14; 21:34, 35)
4. Koks įsitikinimas skatins mus budėti ir kaip tai parodė Jėzus?
4 Jėzaus palyginimas pamoko ir kitko. Nors vergai nenumanė, kurią valandą sugrįš šeimininkas, jie tikriausiai žinojo, kokią naktį jis parvyks. Nelengva būtų buvę visą naktį nesumerkti akių manant, jog šeimininkas gali parkeliauti kažkurią kitą naktį. Bet dabar jie žinojo, kurią naktį šeimininkas grįš, ir tai buvo stipri paskata budėti. Taip ir Biblijos pranašystės aiškiai byloja, kad gyvename pabaigos metu; tik jos nenurodo pabaigos dienos arba valandos. (Mato 24:36) Tikėjimas, jog pabaiga bus, padeda budėti, tačiau dar labiau budrumą sužadina įsitikinimas, kad Jehovos diena tikrai čia pat. (Sofonijo 1:14)
5. Kaip dera reaguoti į Pauliaus raginimą budėti?
5 Rašydamas korintiečiams Paulius ragino: „Budėkite, tvirtai laikykitės tikėjimo.“ (1 Korintiečiams 16:13) Tikrai, mūsų budėjimas neatsiejamas nuo tvirto krikščioniško tikėjimo. Kaip galime nenustoti budėti? Gilindamiesi į Dievo Žodį. (2 Timotiejui 3:14, 15) Geri studijavimo įpročiai bei sueigų lankymas stiprina tikėjimą ir padeda aiškiai turėti omenyje Jehovos dieną — tai yra svarbus mūsų tikėjimo aspektas. Todėl nuolat peržiūrėdami Rašto įrodymus, jog gyvename šios santvarkos paskutiniais laikais, nepamiršime svarbių tiesų apie artėjančią pabaigą. * Be to, naudinga atsižvelgti į pasaulio įvykių raidą, patvirtinančią Biblijos pranašysčių išsipildymą. Vienas brolis iš Vokietijos rašė: „Sekdamas naujienas — pranešimus apie karus, žemės drebėjimus, smurtą bei mūsų planetos teršimą — matau, jog artėja pabaiga.“
6. Kokiu palyginimu Jėzus nurodo, jog laikui bėgant gali grėsti pavojus pasiduoti mieguistumui?
6 Dar vienas Jėzaus raginimas budėti yra tryliktame Evangelijos pagal Morkų skyriuje. Ten Jėzus sekėjus prilygina durininkui, laukiančiam iš svetur sugrįžtančio savo šeimininko. Durininkas nežino, kurią valandą sugrįš šeimininkas. Jis tiesiog turi budėti. Jėzus nurodė keturis sargybos tarpsnius, kada šeimininkas gali parvykti. Ketvirtasis, paskutinis, apima metą nuo maždaug trečios valandos nakties iki saulėtekio. Šiuo tarpsniu mieguistumas gali lengvai įveikti budintį durininką. Pavyzdžiui, kareivių manymu, užklupti priešą geriausia valandą prieš aušrą. Taip ir šiuo vėlyvuoju pabaigos laikotarpiu, kai dvasiniu požiūriu pasaulis kietai miega, mums gali būti sunkiausia budėti. (Romiečiams 13:11, 12) Todėl savo palyginime Jėzus keletą kartų įspėja: „Žiūrėkite, budėkite... Taigi budėkite... Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite.“ (Morkaus 13:32-37)
7. Koks pavojus tikrai gresia ir todėl koks yra dažnas paskatinimas Biblijoje?
7 Savo tarnystės metu ir po prikėlimo Jėzus daug kartų ragino budėti. Beveik visur, kur Rašte kalbama apie šios santvarkos pabaigą, esame skatinami būti budrūs, budėti. * (Luko 12:38, 40; Apreiškimo 3:2; 16:14-16) Vadinasi, dvasinis apsnūdimas yra visiškai realus pavojus. Šie perspėjimai tinka mums visiems! (1 Korintiečiams 10:12; 1 Tesalonikiečiams 5:2, 6)
Trys apaštalai, kuriems sykį budėti nepavyko
8. Kaip Getsemanės sode buvo su trimis Jėzaus apaštalais, paprašytais pabudėti?
8 Kad būtume budrūs, nepakanka vien gerų norų. Tai akivaizdu iš to, kas atsitiko su Petru, Jokūbu ir Jonu. Šie trys dvasingi vyrai ištikimai sekė Jėzų ir labai jį mylėjo. Tačiau 33 m. e. m. nisano 14-osios naktį jie nepajėgė budėti. Išėję iš aukštutinio kambario, kur šventė Paschą, tie trys apaštalai atėjo kartu su Jėzumi į Getsemanės sodą. Ten Jėzus jiems pasakė: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“ (Mato 26:38) Tris kartus Jėzus karštai meldėsi savo dangiškajam Tėvui ir sugrįžęs pas draugus visus tris sykius rado juos miegančius. (Mato 26:40, 43, 45)
9. Dėl ko, matyt, apaštalai buvo mieguisti?
9 Kodėl šie ištikimi vyrai tą naktį neįvykdė Jėzaus prašymo? Juos įveikė nuovargis. Buvo vėlyvas metas, galbūt vidurnaktis, ir „jų akys buvo mieguistos“. (Mato 26:43) Vis dėlto Jėzus pasakė: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“ (Mato 26:41)
10, 11. a) Kas Jėzui, kad ir nuvargusiam, padėjo likti budriam Getsemanės sode? b) Ko pasimokome iš to, kas atsitiko trims apaštalams, kai Jėzus paprašė jų budėti?
10 Aną istorinę naktį Jėzus, be abejo, irgi buvo nuvargęs. Tačiau užuot ėjęs miegoti, tas svarbias laisvės akimirkas jis praleido karštai melsdamasis. Prieš keletą dienų Jėzus skatino savo sekėjus melstis: „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“ (Luko 21:36; Efeziečiams 6:18) Jei klausome šio patarimo ir sekame puikiu Jėzaus pavyzdžiu, mūsų nuoširdžios maldos padeda likti dvasiškai budriems.
11 Žinoma, skirtingai nei mokiniai, Jėzus tuo metu žinojo, kad netrukus bus suimtas ir pasmerktas mirti. Jis turėjo ištverti skausmingiausią išmėginimą ant kančių stulpo. Apie tai Jėzus buvo perspėjęs apaštalus, bet šie jo žodžių nesuprato. Todėl jie ir miegojo tada, kai Jėzus meldėsi. (Morkaus 14:27-31; Luko 22:15-18) Mūsų kaip ir apaštalų kūnas silpnas; be to, yra dalykų, kurių dar nežinome. Tačiau jei nebekreipsime dėmesio, kokiais laikais gyvename, galime pasinerti į dvasinį snaudulį. Tik jei budėsime — neapsnūsime.
Trys itin svarbios savybės
12. Su kokiomis trimis Pauliaus paminėtomis savybėmis siejasi mūsų gebėjimas mąstyti blaiviai?
12 Kaip galime išlikti budrūs? Jau kalbėjome, kaip svarbu melstis ir turėti omenyje Jehovos dieną. Paulius mini dar tris svarbias savybes, kurias privalome ugdytis. Jis sako: „Mes, priklausydami dienai, būkime blaivūs ir dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą.“ (1 Tesalonikiečiams 5:8) Tad trumpai aptarkime, kaip tikėjimas, viltis ir meilė padeda mums išlikti dvasiškai budriems.
13. Kaip tikėjimas padeda būti budriems?
13 Privalome nesvyruodami tikėti, kad Jehova yra ir „jo ieškantiems atsilygina“. (Hebrajams 11:6) Pradinis Jėzaus pranašystės apie pabaigą išsipildymas pirmajame amžiuje sustiprina mūsų tikėjimą didesniu jo žodžių išsipildymu dabartiniais laikais. Toks tikėjimas skatina mus dar labiau laukti Jehovos dienos žinant, kad „[pranašiškas regėjimas] tikrai išsipildys ir nesuvėluos“. (Habakuko 2:3)
14. Kaip svarbu puoselėti viltį, jei norime likti budrūs?
14 Mūsų neblėstanti viltis yra kaip „sielos inkaras“, padedantis ištverti sunkumus, net jei kai kurių Dievo pažadų išsipildymo tenka laukti. (Hebrajams 6:18, 19) Štai ką pasakoja devyniasdešimties su viršum metų pateptoji sesuo Margaret, pakrikštyta daugiau nei prieš 70 metų. „Kai 1963 metais mano vyras mirė nuo vėžio, pamaniau, jog geriausia būtų, jei netrukus ateitų pabaiga. Dabar matau, kad to troškau dėl savo interesų. Tuo metu nė nenumanėme, kaip plačiai bus visame pasaulyje darbuojamasi. Net ir dabar dar yra daug vietų, kur veikla tik pradėta. Todėl džiaugiuos, kad Jehova yra kantrus.“ Apaštalas Paulius mus patikina: „Ištvermė [gimdo] išmėgintą dorybę, išmėginta dorybė — viltį. O viltis neapgauna.“ (Romiečiams 5:3-5)
15. Kaip meilė padeda mums net tada, kai atrodo, jog tenka laukti ilgą tarpsnį?
15 Krikščioniška meilė — nuostabi savybė, pagrindinis visų mūsų veiksmų motyvas. Tarnaujame Jehovai ne dėl to, kad artėja pabaiga, o iš meilės jam. Meilė artimui ragina skelbti gerąją Karalystės naujieną, kad ir kiek daug laiko Dievas būtų skyręs tai veiklai, kad ir kiek kartų tektų lankytis tuose pačiuose namuose. Pasak Pauliaus, „pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė — šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“. (1 Korintiečiams 13:13). Meilė padeda viską ištverti ir likti budriems. „[Meilė] viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“ (1 Korintiečiams 13:7, 8)
„Tvirtai laikyk, ką turi“
16. Užuot atpalaidavę rankas, kokį požiūrį turėtume ugdytis?
16 Mes gyvename svarbiais laikais, kai pasaulio įvykiai nuolat primena, jog šis metas yra galutinis paskutinių dienų etapas. (2 Timotiejui 3:1-5) Dabar laikas ne atpalaiduoti rankas, o ‘tvirtai laikyti, ką turime’. (Apreiškimo 3:11, Brb) ‘Budėdami maldose’, ugdydamiesi tikėjimą, viltį ir meilę, įrodysime esą pasirengę išmėginimo valandai. (1 Petro 4:7) Mes turime gausiai Viešpaties darbo. Triūsdami iš atsidavimo Dievui sugebėsime likti visiškai budrūs. (2 Petro 3:11)
17. a) Kodėl neturėtume nusiminti, jei retkarčiais tenka kuo nors nusivilti? (Žiūrėk rėmelį 21 puslapyje.) b) Kaip galime sekti Jehovos pavyzdžiu ir kokios palaimos laukia tų, kurie taip daro?
17 „Viešpats yra mano dalia, — rašė Jeremijas, — todėl į jį dėsiu viltis. Geras yra Viešpats tiems, kurie jo laukia, žmogui, kuris jo ieško. Gera laukti kantriai, kol išgelbėjimas ateis iš Viešpaties.“ (Raudų 3:24-26) Kai kurie iš mūsų laukia Jehovos išgelbėjimo dar tik menką tarpą, kiti — jau daugelį metų. Vis dėlto ir tas laikas yra trumputis, palyginus su būsima amžinybe! (2 Korintiečiams 4:16-18) Laukdami Jehovos paskirto meto, galime ugdytis svarbias krikščioniškas savybes ir padėti kitiems pasinaudoti Jehovos kantrybe — pamilti tiesą. Tad būkime visi budrūs. Sekime Jehovos pavyzdžiu ir būkime kantrūs, dėkingi už mums jo duotą viltį. Ištikimai budėdami stipriai laikykimės amžinojo gyvenimo vilties. Tuomet ir mums tiks šie pranašiški žodžiai: „[Jehova] išaukštins tave, kad paveldėtum žemę. Tu matysi, kaip nedorėliai žlugs.“ (Psalmyno 37:34, Brb)
[Išnašos]
^ pstr. 5 Verta apžvelgti 2000 m. sausio 15 d. Sargybos bokšto 12—13 puslapiuose aprašytas šešias grupes įrodymų, kad gyvename „paskutinėmis dienomis“. (2 Timotiejui 3:1)
^ pstr. 7 Leksikografas V. Vainas sako, kad graikiškas žodis, verčiamas „budėti“, paraidžiui reiškia ‘vaikyti miegą’ ir „nurodo, kad tie, kuriems rūpi koks nors dalykas, ne tik nemiega, bet yra budrūs“.
Kaip atsakytum?
• Kaip galime sustiprinti savo įsitikinimą, kad šios santvarkos pabaiga jau arti?
• Ko galime pasimokyti iš Petro, Jokūbo ir Jono pavyzdžio?
• Kokios trys savybės padės mums likti dvasiškai budriems?
• Kodėl dabar metas ‘tvirtai laikyti, ką turime’?
[Studijų klausimai]
[Rėmelis/iliustracija 21 puslapyje]
„Laimingas, kas laukia.“ (Danieliaus 12:12, Jr)
Tarkim, sargas žino, kad vagis ketina apiplėšti jo saugomą patalpą. Atėjus nakčiai jis įdėmiai klausosi menkiausio garso, galinčio išduoti vagį. Valandų valandas jis budi ištempęs ausis ir išplėtęs akis. Suprantama, jį gali suklaidinti apgaulingas garsas — sušlamėję medžiai ar katės krebždesys. (Luko 12:39, 40)
Šitaip gali nutikti ir tiems, kas ‘nekantriai laukia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimo’. (1 Korintiečiams 1:7, NW) Apaštalai manė, kad prikeltasis Jėzus netrukus ‘atkurs Izraelio karalystę’. (Apaštalų darbų 1:6) Vėliau Tesalonikos krikščionims reikėjo priminti, kad Jėzaus karaliavimas prasidės tam tikru metu ateityje. (2 Tesalonikiečiams 2:3, 8) Vis dėlto klaidingi signalai dėl Jehovos dienos neprivertė pirmųjų Jėzaus sekėjų pasukti iš kelio, vedančio į gyvenimą. (Mato 7:13)
Mūsų dienomis neturime prarasti budrumo, jei atrodo, kad šios santvarkos pabaiga vėluoja. Budrus sargybinis net ir apsirikęs dėl klaidingo signalo privalo budėti. Toks jo darbas. Tą patį turi daryti ir krikščionys.
[Iliustracija 18 puslapyje]
Ar esi tikras, kad Jehovos diena jau arti?
[Iliustracijos 19 puslapyje]
Sueigos, malda, geri studijavimo įpročiai padeda mums likti budriems
[Iliustracija 22 puslapyje]
Kaip ir Margaret, kantriai, akylai budėkime