Gyvenimo istorija

Kaip raštelis pakeitė mano gyvenimą

PAPASAKOJO IRENA HOCHSTENBACH

Tai atsitiko 1972-aisiais, kai buvau šešiolikos. Vieną antradienio vakarą su tėvais dalyvavau religinėje sueigoje Brabanto provincijos mieste Eindhovene, Olandijoje. Jaučiausi nesmagiai ir norėjau būti kitur. Tada dvi merginos padavė raštelį: „Brangioji Irena, norėtume tau padėti.“ Nė nenutuokiau, kad tas raštelis pakeis mano gyvenimą. Papasakosiu ir kaip viskas klostėsi toliau, bet pirmiausia — apie vaikystę.

GIMIAU Indonezijoje, Belitungo saloje. Iš tos tropikų salos dar prisimenu kai kuriuos garsus: kaip vėjas šlamina palmes, netoliese srovena upė, kieme krykštauja žaidžiantys vaikai, o namie skamba muzika. 1960-aisiais, kai buvau ketverių, mūsų šeima iš Indonezijos persikėlė į Olandiją. Leidomės į netrumpą kelionę laivu ir atmintyje ypač įsirėžė vienas garsas — kaip mano mėgstamas žaisliukas, mažas klounas, muša būgnelius. Septynerių metų susirgau ir netekau klausos. Nuo tada nebegirdžiu jokio garselio. Liko tik prisiminimai.

Nuo mažens kurčia

Tėvai manimi taip meilingai rūpinosi, kad iš pradžių ne visai supratau, ką reiškia būti kurčiai. Netgi didžiulis klausos  aparatas atrodė kaip žaislas. Tiesą sakant, jis nedaug tepadėjo. Kaimynų vaikai su manimi bendravo kreida rašydami ant šaligatvio ilgiausius tekstus, o pati atsakydavau balsu, nors savęs negirdėjau.

Augdama suvokiau, kad esu kitokia negu visi žmonės. Mačiau, jog kai kurie tyčiojasi iš mano kurtumo, o kiti išvis nenori turėti jokių reikalų. Pasijutau atstumta ir vieniša. Supratau, ką reiškia būti kurčiai, ir kuo toliau, tuo labiau girdinčių žmonių pasaulis mane baugino.

Kad galėčiau lankyti specialią mokyklą, šeima persikėlė iš Limburgo provincijos, kur gyvenome kaime, į Eindhoveno miestą. Tėtis ten susirado darbą, o brolis ir seserys ėmė eiti į naują mokyklą. Esu jiems dėkinga už tai, kad dėl manęs ryžosi taikytis prie naujų sąlygų. Mokykloje buvau mokoma reguliuoti savo balso garsumą ir aiškiau tarti. Mokytojai nevartojo gestų kalbos, tačiau mane jos išmokė bendraklasiai.

Užsisklendusi savo pasaulyje

Augau, tėvai labai stengėsi bendrauti su manimi, bet daug kas man buvo neaišku. Pavyzdžiui, nesupratau, kad tėvai studijuoja Bibliją su Jehovos liudytojais. Prisimenu, vieną dieną mūsų šeima apsilankė tokioje vietoje, kur sėdėjo daug žmonių. Visi žiūrėjo į priekį, kartais plodavo, retkarčiais atsistodavo, o kodėl tai darė, — nežinojau. Tik daug vėliau supratau, kad dalyvavau Jehovos liudytojų kongrese. Tėvai mane veždavosi ir į mažą salę Eindhovene. Ten jausdavausi neblogai, nes visi buvo malonūs ir mano šeima atrodė laiminga, bet kodėl visada ten važiuodavome, — nežinojau. Dabar žinau, kad ta maža salė buvo Jehovos liudytojų Karalystės salė.

Deja, tose sueigose nebuvo nė vieno žmogaus, galinčio išversti man programą. Suprantu, kad kiti dalyviai norėjo man padėti, bet nežinojo, kaip elgtis su kurčiąja. Tose sueigose nepritapdavau ir į galvą lindo mintis: „Geriau sėdėčiau mokykloje negu čia.“ Kai šitaip mąsčiau, dvi merginos brūkštelėjo kažką ant lapelio ir perdavė man. Tai buvo raštelis, apie kurį užsiminiau pradžioje. Nė nenumaniau, kad nuo šio raštelio prasidės artima draugystė ir aš išsivaduosiu iš savo mažo pasaulėlio.

Brangios draugės

Raštelį pasiuntė Kolet ir Hermina, kurioms tada buvo tik truputį daugiau kaip dvidešimt. Vėliau sužinojau, kad jos atvyko į mano lankomą Jehovos liudytojų susirinkimą tarnauti reguliariosiomis pionierėmis, tai yra visalaikėmis evangelizuotojomis. Nors nei Kolet, nei Hermina gestų kalbos nemokėjo, aš skaitydavau joms iš lūpų ir šitaip gan gerai susišnekėdavome.

Tėvai apsidžiaugė, kad Kolet ir Hermina siūlosi studijuoti Bibliją su manimi. O merginos darė dar daugiau. Jos labai stengėsi išversti, kas kalbama Karalystės salėje  per sueigas, ir skatino mane bendrauti su kitais susirinkimo nariais. Be to, repetavo su manimi įžangas, kurias galėčiau panaudoti skelbimo darbe, ir net padėjo ruoštis užduotims Teokratinės tarnybos mokykloje. Įsivaizduokite, dabar įsidrąsinau kalbėti priešais būrį girdinčių žmonių!

Mačiau, kad Kolet ir Hermina labai patikimos. Jos rodė kantrybę ir išklausydavo mane. Nors dažnai juokdavomės iš mano klaidų, jiedvi niekada nesityčiojo ir stengėsi suprasti, ką jaučiu, elgėsi kaip su sau lygia. Tos dvi merginos mane nuostabiai apdovanojo meile ir draugyste.

Svarbiausia, Kolet ir Hermina mokė pažinti Jehovą Dievą kaip patikimą draugą. Jos aiškino, kad Jehova mato mane sėdinčią Karalystės salėje ir supranta, ką reiškia būti kurčiai. Kokia aš laiminga, kad meilė Jehovai suvedė mus tris į draugystę! 1975-ųjų liepą Jehovos rūpestingumo skatinama iš meilės parodžiau savo pasiaukojimą jam vandens krikštu.

Su ypač brangiu draugu

Laikui bėgant susipažinau su vis daugiau krikščionių brolių ir sesių. Vienas brolis tapo ypač brangiu draugu ir 1980-aisiais mes susituokėme. Netrukus ėmiau tarnauti pioniere, o 1994-aisiais mudu su Hariu paskyrė specialiaisiais pionieriais olandų gestų kalbos lauke. Kitąmet man teko nelengva užduotis: su savo girdinčiu vyru, rajono prižiūrėtojo pavaduotoju, keliauti po susirinkimus.

Štai kaip aš darau. Kai pirmą kartą lankomės susirinkime, nedelsdama prieinu prie kuo daugiau brolių ir sesių, prisistatau. Pasakau esanti kurčia ir paprašau lėtai kalbėti atsisukus veidu į mane. Per susirinkimo sueigas iškart stengiuosi atsakyti į kurį nors klausimą. Be to, pasiteirauju, kas norėtų būti mano vertėju tos savaitės sueigose ir lauko tarnyboje.

Šitas metodas toks veiksmingas, kad broliai ir seserys kartais pamiršta, jog negirdžiu. Tada atsitinka komiškų dalykų. Pavyzdžiui, jie sako, kad pamatę mane einančią mieste pravažiuodami papypina,  bet, aišku, aš nereaguoju. Kartais pati pamirštu negalią ir, tarkim, bandau pašnibždėti savo vyrui į ausį kokią nors paslaptį. Bet matydama, kaip jis staiga išrausta, suprantu, kad „šnibždėjau“ per garsiai.

Padeda netgi vaikai. Kai pirmą kartą lankėme vieną susirinkimą, devynerių metų berniukas pastebėjo, kad ne visi žmonės Karalystės salėje drįsta kalbėtis su manimi, ir nusprendė kai ką padaryti. Priėjęs paėmė man už rankos, nusivedė į salės vidurį ir visu balsu sušuko: „Noriu supažindinti jus su Irena — ji kurčia!“ Ten buvusieji patys priėjo prie manęs ir prisistatė.

Lydėdama vyrą rajono darbe, randu vis daugiau draugų. Kadaise jaučiausi atstumta ir nepritampanti, o dabar viskas kitaip! Nuo to vakaro, kai Kolet ir Hermina įdavė man į rankas mažą raštelį, patyriau, kokia galinga yra draugystė, ir įsigijau labai gerų bičiulių. Svarbiausia, aš pažinau Jehovą, patį brangiausią Draugą. (Romiečiams 8:38, 39) Kaip tas mažas raštelis pakeitė mano gyvenimą!

[Iliustracija 24 puslapyje]

Prisimenu savo mėgstamo žaisliuko barškėjimą

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Tarnyboje ir su savo vyru Hariu