Paguoda kenčiantiems

DAUG filosofų ir teologų šimtmečiais sprendžia galvosūkį: kodėl Dievas leidžia kentėti? Vienų manymu, jei Dievas yra visagalis, tai jis ir atsako už visas kančias. Apokrifiniame antrojo amžiaus veikale „Klemenso pamokslai“ rašoma, kad Dievas pasaulį valdo dviem rankomis: „kairė ranka“, Velnias, sėja kančias ir skausmą, o „dešinė ranka“, Jėzus, gelbsti ir laimina.

Kitiems mintis, jog Dievas leidžia kentėti, nors pats kančių nesukelia, atrodo nepriimtina ir jie išvis neigia kančios egzistavimą. „Blogis tėra iliuzija ir neturi tikro pagrindo, — rašė Meri Beiker Edi. — Jei įsisąmonintume, kad nuodėmės, ligų ir mirties nėra, jų nebeliktų“ (Science and Health With Key to the Scriptures).

Dėl tragiškų istorijos įvykių, ypač nuo Pirmojo pasaulinio karo iki dabar, daug kas daro išvadą, jog pašalinti kančių Dievas tiesiog nepajėgia. „Mano nuomone, holokaustas nebeleidžia laisvai priskirti Dievui visagalybės, — rašė žydų mokslininkas Deividas Vulfas Silvermanas. — Jei apskritai Dievas yra suvokiamas protu, ... Jo gerumas turi derintis su blogio egzistavimu, o tai įmanoma tik tokiu atveju, jeigu Jis nėra visagalis.“

Sakyti, kad Dievas sukelia kančias, kad nepajėgia jų pašalinti arba kad kančia tėra vaizduotės padarinys, — menka paguoda kenčiantiems. Svarbiausia, tokie požiūriai visai nesiderina su Dievo teisingumu, veiklumu bei rūpestingumu — savybėmis, apie kurias skaitome Biblijos puslapiuose. (Jobo 34:10, 12; Jeremijo 32:17; 1 Jono 4:8) Tad kodėl Dievas leidžia kentėti? Kas apie tai rašoma Biblijoje?

Kaip kančios prasidėjo?

Dievas žmones sukūrė ne tam, kad jie kentėtų. Priešingai, dovanojo pirmajai porai, Adomui ir Ievai, tobulą protą ir kūną, paruošė jiems namus — žavingą sodą ir paskyrė prasmingą, malonų darbą. (Pradžios 1:27, 28, 31; 2:8) Jųdviejų laimė priklausė nuo to, ar pripažins Dievo valdymą ir jo teisę spręsti, kas gera, o kas bloga. Šią išimtinę Dievo teisę vaizdavo medis, vadinamas „gero bei pikto pažinimo medžiu“. (Pradžios 2:17) Jei Adomas ir Ieva būtų klausę įsakymo nevalgyti nuo to medžio, būtų rodę esą pavaldūs Dievui. *

Deja, Adomas su Ieva Dievui nepakluso. Maištinga dvasinė būtybė, vėliau įvardyta Šėtonu Velniu, įtikino Ievą, kad klausyti Dievo jai ne į naudą. Esą, Dievas neduoda kai ko labai patrauklaus — nepriklausomybės, teisės savarankiškai  spręsti, kas gera ir kas bloga. Šėtono tvirtinimu, jeigu Ieva ims ir valgys nuo medžio, ‘atsivers jai akys ir ji bus kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta’. (Pradžios 3:1-6; Apreiškimo 12:9) Susiviliojusi nepriklausomybe, Ieva paragavo uždrausto vaisiaus, o greit jos pavyzdžiu pasekė ir Adomas.

Dar tą pačią dieną maišto padariniai Adomui ir Ievai tapo akivaizdūs. Atmetę Dievo vadovavimą, juodu neteko jo apsaugos ir palaimos. Dievas išvarė žmones iš rojaus ir pasakė Adomui: „Prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą. Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę.“ (Pradžios 3:17, 19, Brb) Adomui su Ieva teko sirgti, kęsti skausmą, senti ir galiausiai mirti. Kančia tapo neatskiriama žmogaus gyvenimo dalimi. (Pradžios 5:29)

Problemos sprendimas

Galbūt kyla klausimas: ar Dievas negalėjo tiesiog nekreipti dėmesio į Adomo ir Ievos nuodėmę? Ne, kadangi tai būtų dar labiau menkinę jo autoritetą ir, galimas dalykas, paskatinę maištauti kitus. Vadinasi, kančia būtų buvusi dar didesnė. (Mokytojo 8:11) Be to, jei Dievas būtų toleravęs tokį neklusnumą, jis pats būtų tapęs nuodėmės bendrininku. Biblijos rašytojas Mozė primena: „[Dievo] darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!“ (Pakartoto Įstatymo 32:4) Laikydamasis savo principų, Dievas turėjo leisti Adomui ir Ievai kęsti neklusnumo pasekmes.

Kodėl Dievas iškart nesunaikino pirmosios žmonių poros ir neregimojo maišto kurstytojo Šėtono? Juk Dievas turėjo galią tai padaryti. Tada Adomas su Ieva nebūtų susilaukę palikuonių ir niekas nebūtų paveldėjęs kančių bei mirties. Taip, Dievas būtų pademonstravęs galią, tačiau nebūtų įrodęs savo teisės valdyti protingas esybes. Jei Adomas ir Ieva būtų mirę bevaikiai, tai reikštų, kad Dievo sumanymas pripildyti žemę tobulais jų palikuoniais žlugo. (Pradžios 1:28) O „Dievas nėra žmogus... Tai argi jis neįvykdys, ką pažadėjo? Argi jis nepadarys, ką pasakė?“ (Skaičių 23:19)

Vadovaudamasis tobula išmintimi Jehova Dievas nusprendė leisti maištui tęstis tam tikrą laiką. Maištininkams tai gera proga įsitikinti, ką duoda nepriklausomybė nuo Dievo. Istorija aiškiai liudija, kad žmonijai reikia Dievo vadovavimo ir kad Dievo valdžia pranašesnė už žmogaus arba Šėtono valdžią. Kartu Dievas ėmėsi priemonių įgyvendinti žemėje tai, ką iš pradžių buvo sumanęs. Jis pažadėjo, kad ateis „sėkla“, arba palikuonis, ir ‘sutrins Šėtonui galvą’ — vieną kartą visiems laikams nutrauks Šėtono maištą ir atitaisys padarytą žalą. (Pradžios 3:15, Brb)

Pažadėtoji Sėkla buvo Jėzus Kristus. 1 Jono 3:8 skaitome: „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų.“ Tam jis paaukojo savo tobulą žmogaus  gyvybę ir išpirko Adomo vaikus iš paveldėtos nuodėmės bei mirties. (Jono 1:29; 1 Timotiejui 2:5, 6) Visus, kurie tikrai tiki Jėzaus auka, žadama amžiams išvaduoti iš kančių. (Jono 3:16; Apreiškimo 7:17) Tačiau kada?

Kančios baigsis

Atmetus Dievo valdžią prasidėjo neapsakomos kančios. Norėdamas pašalinti žmonijos kančias ir įgyvendinti žemėje, ką iš pradžių numatęs, Dievas panaudos ypatingą savo valdžios išraišką. Jėzus ją paminėjo mokydamas sekėjus melstis: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, ... teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ (Mato 6:9, 10, kursyvas mūsų)

Dievo duotas laikas žmonėms išbandyti savivaldą greitai baigsis. Kaip Biblijoje išpranašauta, 1914 metais danguje įsikūrė Dievo Karalystė ir jos Karaliumi tapo Jėzus Kristus. * Netrukus ši Karalystė sutriuškins visas žmonių vyriausybes ir padarys joms galą. (Danieliaus 2:44)

Jėzus žemėje tarnavo neilgai, bet leido žmonėms mažu mastu patirti, ką gera padarys atkurtoji Dievo valdžia. Iš Evangelijų sužinome, kad Jėzus rodė užuojautą vargšams ir atstumtiesiems, gydė ligonius, pamaitino alkstančius, prikėlė mirusius. Net gamtos stichija pakluso jo balsui. (Mato 11:5; Morkaus 4:37-39; Luko 9:11-16) Įsivaizduokite, ką Jėzus nuveiks, kai apvalomąją savo išpirkos galią panaudos visos dievobaimingos žmonijos labui! Biblija žada: per Kristaus valdymą Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo [žmonių] akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“. (Apreiškimo 21:4)

Paguoda kenčiantiems

Kaip malonu žinoti, kad meilingas ir visagalis Dievas Jehova rūpinasi mumis ir kad greitai išvaduos žmoniją iš vargų! Sunkus ligonis noriai sutinka būti gydomas, net jeigu ir teks pakentėti. Panašiai yra mums: kad ir kokių laikinų sunkumų pasitaikytų, stiprina mintis, jog Dievas viską padarys mūsų amžinai gerovei.

Rikardas, paminėtas ankstesniame straipsnyje, išmoko guostis Biblijos pažadais. „Po žmonos mirties labai norėjosi užsisklęsti, — prisimena jis, — bet greit supratau, kad šitaip jos nesusigrąžinsiu, tik mano emocinė būklė pablogės.“ Rikardas ir toliau ištvermingai lankė krikščionių sueigas, dalijosi Biblijos žinia su kitais. „Jausdamas meilingą Jehovos paramą ir matydamas, kad jis net iki smulkmenų išklauso mano maldas, aš su juo suartėjau, — sako Rikardas. — Dievo meilė suteikė  jėgų ištverti sunkiausią išbandymą.“ Rikardas pripažįsta: „Ir dabar labai ilgiuosi žmonos, tačiau tvirtai tikiu, kad Jehova neleidžia patirti neatitaisomos skriaudos.“

Ar panašiai kaip Rikardas bei milijonai kitų žmonių laukiate meto, kada kančių „niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“? (Izaijo 65:17) Neabejokite, viešpataujant Dievo Karalystei galėsite laimingas gyventi ir jūs, tik būtinai pakluskite Biblijos raginimui ‘ieškoti Jehovos, kol galima jį rasti, šauktis jo, kol jis arti’. (Izaijo 55:6, NW)

Siekdamas tokių tikslų, pirmenybę skirkite Dievo Žodžio skaitymui bei kruopščioms studijoms. Pažinkite Dievą ir jo siųstąjį Jėzų Kristų. Stenkitės laikytis Dievo normų ir mielai pakluskite jam, aukščiausiam Valdovui. Taip būsite laimingesnis jau dabar (nors ir pasitaikytų visokių išmėginimų), o ateityje galėsite gyventi pasaulyje be kančių. (Jono 17:3)

[Išnašos]

[Rėmelis 6, 7 puslapiuose]

KAIP PAKELTI KANČIAS?

„Paveskite [Dievui] visus savo rūpesčius.“ (1 Petro 5:7) Kai patys kenčiame arba matome artimo žmogaus kančias, paprastai esame sutrikę, suirzę, jaučiamės apleisti. Vis dėlto atminkime, kad Jehova supranta mūsų jausmus. (Išėjimo 3:7; Izaijo 63:9) Kaip ir senovės dievobaimingi žmonės, galime atverti jam širdį ir išsakyti abejones bei rūpesčius. (Išėjimo 5:22; Jobo 10:1-3; Jeremijo 14:19; Habakuko 1:13) Gal Dievas stebuklingai ir nepašalins mūsų bėdų, tačiau atsiliepdamas į nuoširdžias maldas suteiks išminties bei stiprybės. (Jokūbo 1:5, 6)

„Nesistebėkite ugningu išbandymu, pas jus vykstančiu jums išmėginti, lyg kas neįprasta jums atsitiktų.“ (1 Petro 4:12, Jr) Čia Petras kalba apie persekiojimą, bet tas pat sakytina apie visokius tikinčiojo vargus. Žmogų gali kamuoti nepriteklius, liga, netektis. Biblijoje rašoma, jog priklausome „nuo laiko ir atsitiktinumo“. (Mokytojo 9:11, Brb) Toks jau dabartinis mūsų gyvenimas. Jeigu tai pripažįstame, lengviau pakelsime kančias ir nelaimes. (1 Petro 5:9) O labiausiai guoskimės tuo, kad „Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius, jo ausys girdi jų šauksmą“. (Psalmyno 34:16 [34:15, Brb]; Patarlių 15:3; 1 Petro 3:12)

„Džiaukitės viltyje.“ (Romiečiams 12:12) Užuot be paliovos galvoję apie savo prarastą laimę, sutelkime mintis į Dievo pažadą pašalinti visas kančias. (Mokytojo 7:10) Ši pagrįsta viltis saugos kaip šalmas. Sušvelnins gyvenimo smūgius, kad jie nepalaužtų psichinės, emocinės, dvasinės sveikatos. (1 Tesalonikiečiams 5:8)

[Iliustracija 5 puslapyje]

Adomas su Ieva atmetė Dievo valdymą

[Iliustracija 7 puslapyje]

Dievas žada pasaulį be kančių