Ar tvirtas tavo tikėjimas?
Ar tvirtas tavo tikėjimas?
„Tikėjime jūs stovite tvirtai.“ (2 KORINTIEČIAMS 1:24)
1, 2. Kodėl būtinas tikėjimas ir kaip galime jį stiprinti?
JEHOVOS tarnai žino privalą tikėti. Juk „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“. (Hebrajams 11:6) Todėl išmintinga melsti šventosios dvasios ir trokštamo jos vaisiaus — tikėjimo. (Luko 11:13; Galatams 5:22, 23; NW) Šią savybę taip pat galime sustiprinti sekdami kitų krikščionių tikėjimo pavyzdžiu. (2 Timotiejui 1:5; Hebrajams 13:7)
2 Mūsų tikėjimas tvirtės, jei nenustosime gyvenę taip, kaip Dievo Žodis nurodo visiems krikščionims. Augame tikėjimu skaitydami kasdien Bibliją ir stropiai ją studijuodami pasitelkę „ištikimo ir sumanaus prievaizdo“ leidinius. (Luko 12:42-44; Jozuės 1:7, 8) Reguliariai dalyvaudami sueigose, asamblėjose bei kongresuose, skatiname vienas kitą eiti tikėjimo keliu. (Romiečiams 1:11, 12; Hebrajams 10:24, 25) Be to, savo tikėjimą stipriname kalbėdami apie jį kitiems skelbimo tarnystėje. (Psalmyno 145:10-13; Romiečiams 10:11-15)
3. Kaip rūpestingi krikščionių vyresnieji padeda mums stiprinti savo tikėjimą?
3 Rūpestingi krikščionių vyresnieji padeda mums stiprinti savo tikėjimą duodami Raštu pagrįstų patarimų bei padrąsindami. Jų dvasinė nuostata tokia pat kaip ir apaštalo Pauliaus, pasakiusio krikščionims: „Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai, nes tikėjime jūs stovite tvirtai.“ (2 Korintiečiams 1:23, 24) Teisusis gyvena tikėjimu. Aišku, jog tikėti ir būti atsidavęs Dievui niekas kitas už mus negali — tai ‘našta, kurią reikia nešioti patiems’. (Galatams 3:11; 6:5)
4. Kaip Rašto pasakojimai apie ištikimus Dievo tarnus gali padėti mums stiprinti tikėjimą?
4 Rašte pasakojama, kaip daugelis parodė tikėjimą. Mums tikriausiai žinomi jų įsimenantys darbai, tačiau ką galime pasakyti apie kasdienį tikėjimą, kurį jie rodė, ko gero, visą ilgą gyvenimą? Apmąstydami, kaip jie rodė šią savybę tokiomis kaip mūsų aplinkybėmis, galime sustiprinti savo tikėjimą.
Tikėjimas suteikia drąsos
5. Iš kokio Rašto pavyzdžio matyti, kad tikėjimas sustiprina mus drąsiai skelbti Dievo Žodį?
5 Tikėjimas įkvepia mus drąsiai skelbti Dievo Žodį. Henochas be baimės kalbėjo, kad Dievas įvykdys savo nuosprendį. „Štai, — jis sakė, — atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų įvykdyti visiems teismo ir nubausti visų bedievių už visus bedieviškus darbus, už visus piktus žodžius, kuriuos prieš jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai.“ (Judo 14, 15) Girdėdami tokią žinią, bedieviai Henocho priešai, be abejo, norėjo jį nužudyti. Tačiau šis tikėjimo kupinas vyras ryžtingai liudijo; galiausiai Dievas jį „pasiėmė“, tai yra užmigdė mirties miegu, tikriausiai norėdamas apsaugoti nuo agonijos. (Pradžios 5:24; Hebrajams 11:5) Šiais laikais tokie stebuklai nedaromi, bet Jehova išklauso mūsų maldas, kad galėtume skelbti jo žodį kupini tikėjimo ir drąsos. (Apaštalų darbų 4:24-31)
6. Kaip Dievo duoti tikėjimas ir drąsa padėjo Nojui?
6 Tikėjimu Nojus „pasistatė laivą savo šeimynai išgelbėti“. (Hebrajams 11:7; Pradžios 6:13-22) Nojus taip pat buvo „teisumo šauklys“ ir be baimės skelbė amžininkams Dievo perspėjimą. (2 Petro 2:5) Jie tikriausiai šaipėsi iš jo žinios apie būsimą Tvaną. Panašiai kartais pasijuokia ir iš mūsų, kai pateikiame Rašto įrodymus, jog ši santvarka greitai bus sunaikinta. (2 Petro 3:3-12) Vis dėlto mes kaip Henochas ir Nojus nenustojame skelbti šią žinią, nes Dievas duoda tikėjimo ir drąsos.
Tikėjimas ugdo mūsų kantrybę
7. Kaip Abraomas bei kiti rodė tikėjimą ir kantrybę?
7 Ypač mums reikia tikėjimo ir kantrybės laukiant šios blogos santvarkos pabaigos. Tarp tų, kurie ‘tikėjimu ir ištverme paveldės pažadus’, yra dievobaimingasis patriarchas Abraomas. (Hebrajams 6:11, 12) Tikėdamas jis paliko Ūrą su visais jo patogumais ir tapo svetimšaliu žemėje, kurią jam pažadėjo Dievas. Izaokas ir Jokūbas buvo to paties pažado paveldėtojai. Tačiau „jie visi mirė tikėdami dar negavę pažadėtųjų dalykų“. Tikėdami jie ‘troško geresnės vietos, tai yra tos, kuri priklauso dangui’. Todėl Dievas „parengė jiems Miestą“. (Hebrajams 11:8-16; NW) Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir jų dievobaimingos žmonos išties kantriai laukė dangiškosios Karalystės, kuriai valdant jie bus prikelti gyventi žemėje.
8. Ko nepaisydami Abraomas, Izaokas ir Jokūbas rodė kantrybę bei tikėjimą?
8 Abraomas, Izaokas ir Jokūbas neprarado tikėjimo. Jie neužėmė Pažadėtosios žemės ir neišvydo, kaip visos tautos laiminamos per Abraomo sėklą. (Pradžios 15:5-7; 22:15-18) Nors ‘Dievo pastatyto miesto’ nebuvo dar daugelį šimtmečių, šie vyrai rodė tikėjimą ir kantrybę visą savo gyvenimą. Be abejo, tokie turime būti ir dabar, kai Mesijo Karalystė jau įkurta danguje. (Psalmyno 42:6, 12; 43:6 [42:5, 11; 43:5, Brb])
Tikėjimas įkvepia kilniems tikslams
9. Kokiems tikslams bei siekiams įkvepia tikėjimas?
9 Ištikimi patriarchai niekada neperėmė nedoros kanaaniečių gyvensenos, nes turėjo aukštesnių tikslų. Tikėjimas mus irgi įkvepia dvasiniams siekiams ir tai padeda nebūti tokiems kaip pasaulis, valdomas piktojo, Šėtono Velnio. (1 Jono 2:15-17; 5:19)
10. Iš kur žinome, kad Juozapas siekė ne aukštos pasaulietinės padėties, o kilnesnių tikslų?
10 Dievo valia Jokūbo sūnus Juozapas Egipte tapo aukštu pareigūnu ir vadovavo maisto tiekimui, tačiau nesiekė būti šio pasaulio didžiūnu. Tikėdamas Jehovos pažadų išsipildymu, 110 metų sulaukęs Juozapas savo broliams pasakė: „Aš mirštu, bet Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šio krašto į kraštą, kurį pažadėjo, prisiekdamas Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.“ Juozapas prašėsi palaidojamas pažado žemėje. Po mirties jį išbalzamavo ir paguldė į karstą. Bet kai izraelitai buvo išlaisvinti iš Egipto vergijos, pranašas Mozė pasiėmė Juozapo kaulus palaidoti Pažadėtojoje žemėje. (Pradžios 50:22-26; Išėjimo 13:19) Toks kaip Juozapo tikėjimas turėtų įkvėpti mus siekti ne aukštos pasaulietinės padėties, o daug kilnesnių tikslų. (1 Korintiečiams 7:29-31)
11. Kaip Mozė įrodė, kad siekia dvasinių tikslų?
11 Mozė „verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais“ kaip puikiai išsilavinęs Egipto valdovo šeimyniškis. (Hebrajams 11:23-26; Apaštalų darbų 7:20-22) Dėl to jis prarado prestižą, galbūt neteko teisės būti iškilmingai palaidotas puošniame sarkofage kokioje nors įžymioje Egipto vietoje. Tačiau ar tai kiek nors reikšminga, palyginus su garbe būti „Dievo vyru“, Įstatymo sandoros tarpininku, Jehovos pranašu, Biblijos rašytoju? (Ezros 3:2) Ar tu trokšti aukštos pasaulietinės padėties, ar daug kilnesnių, tikėjimo įkvėptų dvasinių tikslų?
Tikėjimas padaro gyvenimą prasmingą
12. Kaip tikėjimas pakeitė Rahabos gyvenimą?
12 Tikėjimas ne tik įkvepia siekti kilnių tikslų, bet ir padaro gyvenimą prasmingą. Jericho gyventoja Rahaba, be abejo, patyrė, koks beprasmis paleistuvės gyvenimas. Tačiau kaip ji pasikeitė, kai parodė tikėjimą! Rahaba „[tikėjimo] darbais buvo nuteisinta, kai priėmė pasiuntinius [izraelitus] ir kitu keliu juos išleido“, kad tie vyrai išvengtų susidūrimo su savo priešais kanaaniečiais. (Jokūbo 2:24-26) Pripažinusi Jehovą tikruoju Dievu, Rahaba dar sykį parodė tikėjimą palikdama paleistuvės kelią. (Jozuės 2:9-11; Hebrajams 11:30, 31) Ji ištekėjo ne už netikinčio kanaaniečio, o už Jehovos tarno. (Pakartoto Įstatymo 7:3, 4; 1 Korintiečiams 7:39) Rahabai teko didelė garbė tapti Mesijo prosenele. (1 Metraščių 2:3-15; Rūtos 4:20-22; Mato 1:5, 6) Jos kaip ir kitų, atsisakiusių amoralios gyvensenos, laukia dar vienas atlygis — prikėlimas žemės rojuje.
13. Kaip Dovydas nusidėjo su Batšeba, tačiau kokį jis parodė požiūrį?
13 Palikusi paleistuvės kelią, Rahaba tikriausiai gyveno dorai. Tačiau kai kas iš pasiaukojusių Dievui tarnų sunkiai nusidėjo. Karalius Dovydas svetimavo su Batšeba, pražudė jos vyrą mūšyje ir tada paėmė ją į žmonas. (2 Samuelio 11:1-27) Atgailaujantis ir labai susikrimtęs Dovydas maldavo Jehovą: „Nenuimk nuo manęs savo dvasios šventos.“ Dovydas neprarado Dievo dvasios. Jis buvo tikras, kad Jehova dėl savo gailestingumo nepaniekins „sudužusios ir nusižeminusios širdies“. (Psalmyno 51:13, 19 [51:11, 17, Brb]; 103:10-14, Brb) Dėl savo tikėjimo Dovydas ir Batšeba buvo apdovanoti — tapo Mesijo protėviais. (1 Metraščių 3:5; Mato 1:6, 16; Luko 3:23, 31)
Tikėjimas sustiprintas laidavimu, jog Dievas tikrai padeda
14. Kaip buvo patikintas Gideonas ir kaip šis pasakojimas veikia mūsų tikėjimą?
14 Nors mes gyvename tikėjimu, kartais galbūt reikia laidavimo, jog Dievas tikrai padeda. Taip buvo su teisėju Gideonu, vienu iš tų, kurie „tikėdami užkariavo karalystes“. (Hebrajams 11:32, 33) Kai midjaniečiai su savo sąjungininkais užgrobė Izraelį, ant Gideono nužengė Dievo dvasia. Norėdamas būti tikras, kad Jehova yra su juo, Gideonas nakčiai klojime patiesė vilną ir prašė parodyti ženklą. Pirmą kartą rasa buvo tik ant vilnos, o žemė aplinkui liko sausa; antrą kartą — atvirkščiai. Gavęs tokius įrodymus, atsargusis Gideonas kupinas tikėjimo ėmė veikti ir nugalėjo Izraelio priešus. (Teisėjų 6:33-40; 7:19-25) Jei mes ką nors nutardami trokštame būti tikri Dievo pagalba, tai nereiškia, jog stinga tikėjimo. Mes kaip tik parodome tikėjimą ieškodami patarimo Biblijoje, krikščionių leidiniuose ir melsdami šventosios dvasios vadovavimo, kai reikia apsispręsti. (Romiečiams 8:26, 27)
15. Kaip mums gali padėti Barako tikėjimo apmąstymas?
15 Teisėjo Barako tikėjimas irgi buvo sustiprintas laidavimu — šįkart padrąsinimu. Pranašė Debora paskatino jį išvaduoti izraelitus iš kanaaniečių karaliaus Jabino priespaudos. Į mūšį Barakas vedė 10000 menkai ginkluotų vyrų ir nugalėjo daug didesnes Siseros vadovaujamas pajėgas. Tos pergalės šventėje buvo giedama puiki Deboros ir Barako giesmė. (Teisėjų 4:1—5:31) Debora paragino Baraką veikti kaip Dievo paskirtąjį Izraelio vadą ir jis buvo vienas iš tų Jehovos tarnų, kurie tikėdami „privertė bėgti svetimųjų pulkus“. (Hebrajams 11:34) Apmąstydami, kaip Dievas palaimino Baraką už tikėjimu pagrįstus veiksmus, galime būti paskatinti imtis veiksmų patys, jeigu trūksta ryžto gavus nelengvą užduotį Jehovos tarnyboje.
Tikėjimas — taikos laidas
16. Kokį puikų pavyzdį paliko Abraomas siekdamas taikos su Lotu?
16 Tikėjimas ne tik padeda vykdyti nelengvas užduotis Dievo tarnyboje, bet ir palaiko taiką bei ramybę. Abraomas leido jaunesniam už save Lotui pasirinkti geresnes ganyklas, kai jų kerdžiai ėmė pyktis ir reikėjo atsiskirti. (Pradžios 13:7-12) Kupinas tikėjimo Abraomas tikriausiai meldė Dievo padėti išspręsti šį reikalą. Užuot pirmiausia rūpinęsis savo nauda, jis viską sutvarkė taikingai. Jei kyla nesutarimas su kitu krikščionimi, prisiminkime šį Abraomo supratingumo pavyzdį — melskime tikėdami ir ‘ieškokime ramybės’. (1 Petro 3:10-12)
17. Kodėl galime tvirtinti, kad Pauliaus ir Barnabo nesutarimas dėl Morkaus buvo taikiai išspręstas?
17 Pamąstykime, kaip krikščioniškų principų taikymas padeda išsaugoti taiką. Pauliui susiruošus į antrą misionierišką kelionę Barnabas irgi sutiko dar kartą aplankyti Kipro ir Mažosios Azijos susirinkimus. Barnabas norėjo pasiimti savo sūnėną Morkų, bet Paulius nelinko kviestis jaunuolio, nes šis buvo nuo jų pasitraukęs Pamfilijoje. „Kilo smarkus ginčas“ ir jie išsiskyrė: Barnabas pasiėmė Morkų su savimi į Kiprą, o Paulius, pasitelkęs Silą, „perėjo per Siriją ir Kilikiją, stiprindamas bendruomenes“. (Apaštalų darbų 15:36-41; Jr) Laikui bėgant šį nesutarimą pavyko užglaistyti, nes Morkus buvo kartu su Pauliumi Romoje ir apaštalas palankiai apie jį atsiliepė. (Kolosiečiams 4:10; Filemonui 23, 24) Maždaug 65 m. e. m. būdamas įkalintas Romoje, Paulius kalbėjo Timotiejui: „Pasiimk ir atsivesk Morkų, jis bus man naudingas padėjėjas.“ (2 Timotiejui 4:11) Matyt, Paulius meldėsi dėl savo santykių su Barnabu ir Morkumi, todėl įsivyravo taika, tai yra „Dievo ramybė“. (Filipiečiams 4:6, 7)
18. Kaip tikriausiai buvo išspręstas Evodijos ir Sintichės konfliktas?
18 Žinoma, būdami netobuli „mes visi dažnai nusižengiame“. (Jokūbo 3:2) Paulius rašė apie dvi krikščiones, tarp kurių iškilo konfliktas: „Aš prašau Evodiją ir raginu Sintichę būti vienos minties Viešpatyje... Padėk joms! Jos juk darbavosi su manimi Evangelijos labui.“ (Filipiečiams 4:1-3) Tikriausiai šios dievobaimingos moterys taikingai išsprendė savo nesutarimą pasinaudodamos nurodymu iš Mato 5:23, 24 ar panašiu patarimu. Jei tikėdami taikome Rašto principus, šiandien taip pat labai padedame palaikyti taiką.
Tikėjimas padeda ištverti
19. Kokios sunkios aplinkybės niekada nepalaužė Izaoko ir Rebekos tikėjimo?
19 Tikėjimas taip pat padeda ištverti bėdas. Galbūt esame nusiminę, kad krikštytas šeimyniškis nepakluso Dievo įsakymui ir susituokė su netikinčiu. (1 Korintiečiams 7:39) Izaokas ir Rebeka kentėjo, kad jų sūnus Ezavas vedė bedieves moteris. Jo hetitės žmonos taip „apkartino... gyvenimą“, kad Rebeka pasakė: „Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių moterų. Jei ir Jokūbas vestų hetitę, tokią kaip jos, čiabuvę, kas gero man gyvenime beliktų?“ (Pradžios 26:34, 35; 27:46) Tačiau šis išmėginimas niekada nesužlugdė Izaoko ir Rebekos tikėjimo. Tvirtai tikėkime net tada, kai susiklosto sunkios aplinkybės.
20. Ko galime pasimokyti iš Noomės ir Rūtos tikėjimo pavyzdžio?
20 Senyva našlė Noomė priklausė Judo giminei ir žinojo, kad kažkuriai judėjų moteriai gims sūnus, kuris taps Mesijo protėviu. Tačiau Noomės sūnūs mirė bevaikiai, o ji pati buvo nebevaisinga, tad vargu ar galėjo tikėtis, kad jos šeima pakliūtų į tą kilmės liniją. Bet Noomės našlaujanti marti Rūta ištekėjo už pagyvenusio Boazo, pagimdė sūnų ir tapo Mesijo — Jėzaus prosenele! (Pradžios 49:10, 33; Rūtos 1:3-5; 4:13-22; Mato 1:1, 5) Noomės ir Rūtos tikėjimas padėjo ištverti bėdą ir suteikė joms džiaugsmo. Mes irgi labai džiaugsimės, jei užklupti vargų išsaugosime tikėjimą.
21. Koks tikėjimo vaidmuo mums ir kam turime būti pasiryžę?
21 Nors nežinome, kas mums gali atsitikti rytoj, tikėdami atlaikysime bet kokį sunkumą. Tikėjimas padeda būti drąsiems ir kantriems. Jis skatina siekti aukštų tikslų ir padaro gyvenimą prasmingą. Tikėjimas palankiai veikia mūsų santykius su kitais ir padeda iškęsti bėdas. Tad būkime tie, kurie ‘laikosi tikėjimo, kad išgelbėtų savo sielas’. (Hebrajams 10:39) Mylinčio Dievo Jehovos stiprinami ir toliau jo šlovei rodykime tvirtą tikėjimą.
Kaip atsakytum?
• Kokie Rašto pavyzdžiai rodo, kad tikėjimas gali suteikti mums drąsos?
• Kodėl galime tvirtinti, kad tikėjimas padaro gyvenimą prasmingą?
• Kaip tikėjimas palaiko taiką?
• Kokie pavyzdžiai byloja, kad tikėjimas padeda ištverti bėdas?
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 16 puslapyje]
Tikėjimas padėjo Nojui ir Henochui drąsiai skelbti Jehovos žodžius
[Iliustracijos 17 puslapyje]
Toks kaip Mozės tikėjimas skatina mus siekti dvasinių tikslų
[Iliustracijos 18 puslapyje]
Patikinti Dievo parama, Barakas, Debora ir Gideonas sustiprėjo tikėjimu