Gyvenimo istorija

Ištvėriau žiaurius mėginimus

PAPASAKOJO PERIKLIS JANURIS

Pripelijusioje kameroje drėgmė smelkėsi į kaulus. Apsisiautęs plona antklode sėdėjau vienas pats ir vis dar negalėjau pamiršti šalto savo jaunos žmonos veido, kai prieš dvi dienas atsargos kariuomenės vyrai tempė mane iš namų. Žmona liko su dviem sergančiais vaikais. Vėliau ji, nepritarianti mano įsitikinimams, atsiuntė paketą ir laiškelį, kuriame rašė: „Perduodu tau šiuos paplotėlius ir linkiu, kad sirgtum taip kaip tavo vaikai.“ Ar išliksiu gyvas ir kada nors sugrįšiu pas savo šeimą?

TAI tik vienas ilgos, sunkios kovos už krikščionišką tikėjimą epizodas — tokios kovos, kai teko patirti šeimos nepalankumą, aplinkinių priešiškumą, teisines batalijas, žiaurų persekiojimą. Kaip ir kodėl aš, ramus, dievobaimingas žmogus, pakliuvau į tokią apgailėtiną vietą? Pasiklausykite.

Vargšas berniukas, puoselėjantis didelę svajonę

Gimiau Kretoje, Stauromeno kaime, 1909-aisiais. Tuomet šalį vargino karas, skurdas, badas. Vėliau aš ir keturi jaunesni broliai bei sesutės per plauką išvengėme ispaniškojo gripo. Pamenu, kaip tėvai savaitėmis laikydavo mus uždarę namuose, kad neužsikrėstume.

Tėvas, neturtingas ūkininkas, buvo labai religingas ir plačios mąstysenos žmogus. Anksčiau kurį laiką jis gyveno Prancūzijoje ir Madagaskare, tad buvo girdėjęs pažangių minčių apie religiją. Vis dėlto mūsų šeima buvo ištikima graikų stačiatikių  bažnyčiai, neapleisdavo sekmadienio mišių ir kviesdavosi apsistoti vyskupą per jo kasmetinį apsilankymą. Aš giedojau cerkvės chore ir svajojau tapti dvasininku.

1929-aisiais stojau tarnauti policininku. Tuo laiku, kai tarnavau Salonikuose (Šiaurės Graikija), mirė tėvas. Ieškodamas nuraminimo bei dvasinio švietimo, persikėliau tarnauti policininku į Atono kalną, stačiatikių laikomą „šventuoju kalnu“, kur yra įsikūrę vienuolynai. * Čia praleidau ketverius metus, tad iš arti galėjau stebėti vienuolių gyvenimą. Užuot labiau suartėjęs su Dievu, buvau pritrenktas siaubingo vienuolių amoralumo bei sugedimo. Pasipiktinau, kai vienas archimandritas, kurį gerbiau, pasiūlė seksualinius santykius. Nors nusivylęs, vis dar nuoširdžiai troškau tarnauti Dievui ir tapti dvasininku. Sykį apsirengiau popo rūbais ir nusifotografavau atminimui. Galop sugrįžau į Kretą.

„Jis tikras velnias!“

1942 metais vedžiau Frosini — dailią merginą iš garbingos šeimos. Santuoka dar labiau sustiprino troškimą tapti dvasininku, nes ir žmonos šeima buvo labai religinga. * Pasiryžau keliauti į Atėnus studijuoti seminarijoje. 1943-iųjų pabaigoje nuvykau į Herakliono (Kreta) uostą, bet taip ir neišplaukiau. Galbūt todėl, kad tuo laiku radau kitą dvasinės atgaivos šaltinį. Kokį?

Jau keletą metų Jehovos liudytojas Emanuelis Lionudakis, energingas jaunas skelbėjas, visoje Kretoje mokė akis atveriančių Biblijos tiesų. * Kai kuriuos žmones patraukdavo liudytojų skleidžiamas aiškiai suprantamas Dievo Žodis ir jie palikdavo klaidingą religiją. Sitijoje, gretimame mieste, susibūrė entuziastingų liudytojų grupė. Tai erzino vietos vyskupą, anksčiau gyvenusį Jungtinėse Valstijose ir žinojusį, kaip veiksmingai gali skelbti Jehovos liudytojai. Jis buvo nusistatęs sunaikinti šią „ereziją“ savo valdose. Vyskupo kurstoma policija dėl įvairių melagingų kaltinimų nuolat tempdavo liudytojus į kalėjimą ir teismus.

Vienas liudytojas bandė nušviesti man Biblijos tiesą, bet pamanęs, jog tuo nesidomiu, atsiuntė pasikalbėti labiau patyrusį skelbėją. Šis, išgirdęs mano stačiokišką atkirtį, sugrįžęs bendratikiams pasakė: „Neįmanoma, kad Periklis taptų liudytoju. Jis tikras velnias!“

Pirmasis susidūrimas su priešininkais

Džiaugiuosi, kad Dievo požiūris buvo kitoks. 1945-ųjų vasarį mano brolis Demostenas neabejodamas, kad Jehovos liudytojai moko tiesos, padavė man bukletą „Paguoda visiems gedintiems“. * Tai, ką perskaičiau, padarė įspūdį. Iškart nustojome lankyti cerkvę, prisidėjome prie mažos Sitijos grupės ir liudijome apie naująjį tikėjimą savo broliams ir seserims. Visi jie priėmė Biblijos tiesą. Kaip ir tikėjausi, apsisprendęs palikti klaidingą religiją, užsitraukiau žmonos bei jos šeimos neapykantą ir priešiškumą. Kurį laiką uošvis net nesikalbėjo su manimi. Namuose kildavo nesutarimų, tvyrojo nuolatinė įtampa. Nepaisant šių sunkumų, 1945-ųjų gegužės 21 dieną brolis Minas Kokinakis mudu su Demostenu pakrikštijo. *

Pagaliau mano svajonė išsipildė ir galėjau darbuotis kaip tikras Dievo tarnas. Iki  šiol prisimenu pirmąją skelbimo dieną. Pasiėmęs 35 brošiūras autobusu nuvažiavau į vieną kaimą ir neryžtingai pradėjau eiti per namus. Kuo toliau, tuo drąsesnis dariausi. Kai pasirodė įtūžęs popas, nejaučiau jokios baimės ir nekreipiau dėmesio į jo primygtinį reikalavimą eiti į policijos nuovadą. Pasakiau, kad tik apėjęs visą kaimą pasišalinsiu; taip ir padariau. Buvau toks laimingas, jog nebelaukiau autobuso ir namo keliavau 15 kilometrų pėsčiomis.

Nuožmių banditų rankose

1945-ųjų rugsėjį gavau papildomas pareigas ką tik įkurtame Sitijos susirinkime. Netrukus Graikijoje įsižiebė pilietinis karas. Partizanų grupuotės, žiaurios neapykantos skatinamos, kovojo tarpusavyje. Pasinaudodamas aplinkybėmis, vyskupas vietos partizanus skatino bet kokiais  būdais susidoroti su liudytojais. (Jono 16:2) Kai partizanų būrys autobusu vyko į mūsų kaimą, viena drauginga moteris girdėjo apie jų planus padaryti „Dievo nurodytą“ darbą ir mus perspėjo. Pasislėpėme ir giminaičio remiami išsaugojome gyvybę.

Taip prasidėjo bėdos. Mušimai ir gąsdinimai tapo kasdienybe. Priešininkai mėgino mus sugrąžinti į cerkvę, priversti joje pakrikštyti vaikus, žegnotis. Kartą jie tol mušė mano brolį, kol jis atrodė it nebegyvas. Skaudu buvo žiūrėti, kaip išrengė mano seseris ir ėmė talžyti. Tuo laiku cerkvė prievarta pakrikštijo aštuonis Jehovos liudytojų vaikus.

1949 metais mirė mama. Dvasininkas vėl nedavė ramybės, kaltino, kad nesilaikome juridinių reikalavimų laidojimo leidimui gauti. Mane patraukė į teismą, bet išteisino. Tai buvo puikus liudijimas, nes proceso pradžioje ne kartą nuskambėjo Jehovos vardas. Vienintelis būdas, kaip dar priešininkai galėjo versti mus „susiprasti“, — tai suimti ir ištremti. Jie taip ir padarė 1949 metų balandį.

Žiaurūs išmėginimai

Mus tris liudytojus suėmė. Žmona net neatėjo į policijos nuovadą pasimatyti. Pirmiausia uždarė Herakliono kalėjime. Kaip minėjau įžangoje, buvau vienišas ir prislėgtas. Liko jauna žmona, nepritarianti mano įsitikinimams, ir du mažyliai. Karštai meldžiau Jehovos padėti. Prisiminiau Dievo žodžius iš Hebrajams 13:5: „Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu.“ Supratau, kaip išmintinga visiškai pasitikėti Jehova. (Patarlių 3:5)

Sužinojome, kad mus ruošiasi išsiųsti į Makronisą — skurdžią salą netoli Atikos krantų. Vien išgirdus šį pavadinimą darėsi baugu, nes ten laukė kankinimai ir vergiškas darbas. Pakeliui į kalėjimą sustojome Pirėjuje. Dvasią pakėlė keletas bendratikių, atėjusių į laivą apkabinti mūsų, surakintų antrankiais. (Apaštalų darbų 28:14, 15)

Makronise sąlygos buvo siaubingos. Kareiviai nuo ryto iki vakaro tyčiodavosi iš kalinių. Daugelio ištremtųjų (neliudytojų) psichika pakriko, kiti mirė, aibė tapo paliegėliais. Naktimis girdėdavome kankinamųjų šauksmus ir dejones. Plona antklodė ne ką tešildė mane šaltomis naktimis.

Galiausiai Jehovos liudytojai tapo gerai žinomi stovykloje, nes buvo minimi kasryt patikrinimo metu. Progų liudyti netrūko. Vienas politinis kalinys padarė tokią pažangą, jog pasiaukojo Jehovai ir jį pakrikštijau.

Iš tremties nuolat rašiau mylimai žmonai, nors nesulaukdavau jokio atsakymo. Siųsdavau švelnius laiškus, guosdavau, minėdavau, kad išsiskyrimas laikinas ir kad mudu vėl būsime laimingi.

Ilgainiui čia tremtin pateko daugiau brolių. Dirbdamas kontoroje, susipažinau su stovyklos viršininku, turėjusiu pulkininko laipsnį. Kadangi jis gerbė liudytojus, įsidrąsinau ir paklausiau, ar neleistų gauti biblinės literatūros siuntą iš mūsų filialo Atėnuose. „Tai neįmanoma, — pasakė, — tačiau kodėl jūsų žmonės negali sudėti siuntą į lagaminą ir pasiųsti mano vardu?“ Stovėjau it amo netekęs! Po keleto dienų, iškraunant atplaukusį laivą, vienas policininkas atidavęs pagarbą pulkininkui pasakė: „Pone, štai jūsų bagažas.“ „Koks bagažas?“ — šis paklausė. Kaip tik stovėjau netoliese ir nugirdęs pokalbį sušnabždėjau viršininkui: „Čia tikriausiai mums, pasiųstas jūsų vardu, kaip nurodėte.“ Tai buvo vienas iš būdų, kuriuo Jehova tiekė mums dvasinį peną.

 Netikėtas džiaugsmas ir nauji vargai

1950-ųjų pabaigoje mane paleido. Grįžau namo ligotas, išblyškęs, sulysęs, nežinodamas, kaip būsiu sutiktas. Labai džiaugiausi, kad vėl esu drauge su žmona ir vaikais! Dar labiau džiugino, kad Frosini, mano nuostabai, nebebuvo priešiškai nusiteikusi. Ne tuščiai rašiau jai laiškus iš kalėjimo. Žmoną paveikė mano ištvermė ir atkaklumas. Netrukus po vieno ilgo pokalbio susitaikėme. Žmona sutiko studijuoti Bibliją, išsiugdė tikėjimą Jehova bei jo pažadais. 1952 metais išaušo viena laimingiausių dienų, kai pats krikštijau žmoną, pasiaukojusią tarnauti Jehovai!

1955-aisiais pradėjome kampaniją — kiekvienam dvasininkui dalinome po brošiūrą „Krikščionija ar krikščionybė: katra iš jų yra pasaulio šviesa?“ Mane suėmė ir iškėlė bylą kaip ir daugeliui kitų bendratikių. Jehovos liudytojams užvedė tiek bylų, kad joms nagrinėti teismas paskyrė specialų posėdį. Dalyvavo visi provincijos teisininkai, o salė buvo pilna popų. Vyskupas nervingai vaikštinėjo pirmyn atgal tarp eilių salėje. Vienas dvasininkas buvo padavęs ieškinį prieš mane dėl prozelitizmo. Teisėjas paklausė: „Ar jūsų tikėjimas toks silpnas, kad su šia brošiūra jus įmanoma atversti?“ Dvasininkas neturėjo nė ką atsakyti. Mane išteisino, tačiau kai kuriuos brolius nuteisė pusę metų kalėti.

Paskui liudytojus dažnai suimdavo ir teismų padaugėjo. Advokatams darbo netrūko. Iš viso mane teisė 17 kartų. Kad ir patirdavome priešiškumą, reguliariai skelbdavome. Džiugiai ištvėrėme sunkumus ir žiaurūs išmėginimai užgrūdino mūsų tikėjimą. (Jokūbo 1:2, 3)

Naujos užduotys ir sunkumai

1957-aisiais persikėlėme į Atėnus. Netrukus buvau paskirtas tarnauti ką tik įkurtame susirinkime. Su nuoširdžiai mane palaikiusia žmona sutarėme gyventi paprastai ir visą dėmesį sutelkėme į dvasinę veiklą. Tad galėjome didumą laiko skirti skelbimo veiklai. Metams bėgant mus kviesdavo tarnauti įvairiuose susirinkimuose, kur reikėjo pagalbos.

1963 metais sūnui sukako 21-eri ir jį pašaukė į kariuomenę. Dėl neutralios pozicijos šaukiamuosius liudytojus mušdavo, išjuokdavo, žemindavo. Tai patyrė ir mano sūnus. Atidaviau jam savo antklodę  iš Makroniso; taip simboliškai paskatinau sekti ištikimų ankstesnės kartos liudytojų pavyzdžiu. Brolius teisdavo karinis tribunolas ir paprastai skirdavo nuo dvejų iki ketverių metų kalėjimo. Paleistus laisvėn vėl šaukdavo į kariuomenę ir iš naujo teisdavo. Kadangi buvau prilygintas dvasininkui, galėdavau lankyti įvairius kalėjimus ir pasimatyti nors retkarčiais su sūnumi bei kitais ištikimais liudytojais. Sūnus praleido nelaisvėje daugiau kaip šešerius metus.

Mus stiprino Jehova

Kada Graikijoje buvo atkurta religijos laisvė, mane laikinai paskyrė tarnauti specialiuoju pionieriumi Rodo saloje. Paskui, 1986-aisiais, prireikė pagalbos Sitijoje (Kreta), kur kadaise pradėjau krikščionišką tarnybą. Džiaugiausi vėl galėdamas darbuotis su brangiais, nuo jaunystės pažįstamais bendratikiais.

Aš, vyriausias šeimos žmogus, esu laimingas, kad jau apie 70 giminaičių ištikimai tarnauja Jehovai ir jų gretos vis gausėja. Kai kurie tarnauja vyresniaisiais, tarnybiniais padėjėjais, pionieriais, beteliečiais, keliaujančiaisiais prižiūrėtojais. Mano tikėjimas buvo žiauriai mėginamas daugiau nei 58 metus. Dabar man 93-eji, ir prisimindamas praeitį nesigailiu, kad tarnavau Dievui. Jis davė stiprybės priimti kvietimą: „Mano sūnau, duok man savo širdį“ „ir tavo akys džiaugsis mano keliais.“ (Patarlių 23:26; Brb)

[Išnašos]

[Rėmelis 27 puslapyje]

Makronisas — teroro sala

Dešimt metų (nuo 1947-ųjų iki 1957-ųjų) sausringa negyvenama Makroniso sala buvo daugiau nei 100000 kalinių tremties vieta. Čia dėl savo krikščioniško neutralumo kalėjo ir daugelis ištikimų liudytojų. Paprastai juos tremdavo pakursčius stačiatikių dvasininkams, klaidingai kaltinusiems, kad liudytojai yra komunistai.

Apie Makronise praktikuotą „perauklėjimą“ graikiškoje enciklopedijoje Papyros Larousse Britannica rašoma: „Žiaurūs kankinimai, ... civilizuotai tautai nepriimtinos gyvenimo sąlygos, nežmoniškas sargybinių elgesys su kaliniais... yra gėdinga Graikijos istorijos dėmė.“

Kai kuriems liudytojams pasakydavo, jog nebus paleisti, kol neišsižadės savo religinių įsitikinimų. Tačiau jų ištikimybės palaužti nepavyko. Bendraudami su ištremtais liudytojais, net kai kas iš politinių kalinių pamilo Biblijos tiesą.

[Iliustracija 27 puslapyje]

Minas Kokinakis (trečias iš dešinės) ir aš (ketvirtas iš kairės) Makroniso salos katorgoje

[Iliustracija 29 puslapyje]

Liudijame drauge su bendratikiu Sitijoje (Kreta), kur tarnavau dar jaunystėje