Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Teisė į užtikrintą ir malonų darbą pavojuje

Teisė į užtikrintą ir malonų darbą pavojuje

Teisė į užtikrintą ir malonų darbą pavojuje

VISI žmonės turi „teisę į darbą“, — tvirtinama Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Deja, ji ne visuomet įgyvendinama. Užtikrintas darbas priklauso nuo daugelio dalykų — pradedant šalies ekonomika, baigiant padėtimi pasaulinėje rinkoje. Žmonėms netekus darbo ar kilus tokiai grėsmei, dažnai prasideda riaušės, demonstracijos, streikai. Nuo to neapsaugota jokia šalis. Kaip pasakė vienas rašytojas, jau pats žodis „‘darbas’ sužadina stiprias emocijas“.

Darbas visiems be galo svarbus. Turime ne tik nuolatines pajamas, bet ir gerai jaučiamės psichiškai bei emociškai. Darbas padeda išsipildyti žmogaus troškimui būti naudingu visuomenei, įprasmina gyvenimą. Be to, sustiprina savigarbą. Todėl dirbti nori net apsčiai pinigų turintys arba pensinio amžiaus sulaukę asmenys. Taip, darbas toks reikalingas, kad jo stingant prasideda didelės socialinės problemos.

Kita vertus, kai kas darbovietėje patiria tokią įtampą, jog praranda džiaugsmą. Pavyzdžiui, negailestinga konkurencija verčia vis daugiau įmonių atleisti darbuotojus ir taip sumažinti išlaidas. Tuomet daugiau reikalaujama iš likusiųjų, didėja krūvis.

Naujos technologijos, turėjusios palengvinti gyvenimą, o darbą padaryti našesnį, deja, irgi prisideda prie įtampos. Pavyzdžiui, kompiuteriai, faksai, internetas suteikia galimybę padirbėti dar ir namuose — taip šie tampa įstaiga. O vienas darbuotojas nešiodamasis savo įmonės pranešimų gaviklį ir mobilųjį telefoną jautėsi tarsi pririštas prie darbdavio.

Greitai kintant ekonomikai bei darbo sąlygoms vyresnio amžiaus žmonės vis labiau baiminasi būsią laikomi atsilikusiais nuo gyvenimo. Apie tai buvęs Žmogaus teisių komisaras Krisas Sidotis pareiškė: „Atrodo, įsigali stereotipas, kad per 40 metų turintis žmogus nesugebės perprasti kompiuterių ir naujos technikos.“ Todėl daugybė gerų specialistų, anksčiau galėjusių tapti savo srities spartuoliais, dabar laikomi beviltiškai pasenusiais. Kaip skaudu!

Tad aišku, kodėl pastaraisiais metais darbas bei ištikimybė darbovietei nebelaikomi moraline vertybe. „Kada įmonės darbuotojus atleidžia dėl menkiausio pokyčio fondų biržoje, ištikimybė nugrimzta į praeitį, — rašoma Prancūzijos žurnale Libération. — Žinoma, tu dirbi, bet jau nebe firmos, o savo labui.“

Nors sunkumų daugėja, svarbiausias žmogaus poreikis — dirbti nepakito. Tad kaip tokiais permainingais laikais išsiugdyti deramą požiūrį į pasaulietinį darbą, neprarasti nei jo, nei pasitenkinimo?

[Iliustracija 3 puslapyje]

Šiuolaikinė technika irgi didina įtampą darbo vietoje