Gyvenimas pabėgėlių stovykloje

KĄ PAGALVOJATE išgirdęs žodžius „pabėgėlių stovykla“? Ar esate ten lankęsis? Kaip ji atrodo?

Rašant šį straipsnį, Tanzanijos vakaruose jau buvo 13 pabėgėlių stovyklų. Šalies vyriausybė, remiama Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro (UNHCR), padėjo karų išblaškytiems civiliams — apie 500000 bėglių iš įvairių Afrikos šalių. Kaip žmonės gyvena tokioje stovykloje?

Atvykstame į stovyklą

Paauglė, vardu Kandida, pasakoja, kaip įsikūrė čia su šeima prieš keletą metų. „Gavome maisto kortelę su asmens numeriu ir buvome paskirti į Njarugusu pabėgėlių stovyklą. Čia mums davė sklypo ir gatvės numerius. Parodė, kur pjauti medžius ir žolę nameliui susiręsti. Iš molio pasigaminome plytų. UNHCR atstovai davė plastikinę plokštę stogui uždengti. Sunkiai triūsėme, bet kai baigėme statyti savo kuklų būstą, jautėmės laimingi.

Maisto pagal kortelę gauname kas antrą savaitę, trečiadieniais. Stojame į eilę ir UNHCR atstovai išdalija būtiniausius produktus“, — tęsia Kandida.

Kas, pavyzdžiui, tenka vienam asmeniui?

„Gauname maždaug tris puodelius kukurūzų miltų ir vieną žirnių, dvidešimt gramų sojų, du šaukštus aliejaus ir dešimt gramų druskos. Kartais duoda gabalėlį muilo; jo turi užtekti visam mėnesiui.“

Ar turite geriamo vandens? Jauna moteris Riziki sako: „Taip, vanduo pumpuojamas iš artimiausių upių vamzdžiais į didžiules talpyklas. Prieš patekdamas į  daugelį stovyklose įrengtų kolonėlių, valomas chloru. Bet jį dar viriname, kad nesusirgtume. Neretai visą dieną išbūname prie kolonėlių, kol prisipilame vandens, išsiskalbiame. Piltis leidžiama tik pusantro kibiro dienai.“

Važiuodamas per stovyklą matai paruošiamąsias, pradines ir vidurines mokyklas. Mokomi net ir suaugusieji. Už stovyklos įsikūrusios policijos nuovados bei valdžios būstinės. Jų pareigūnai rūpinasi saugumu. Būna didelių prekyviečių — ten mažose krautuvėlėse galima gauti daržovių, vaisių, žuvies, paukštienos bei kitokių pagrindinių maisto produktų. Kai kurie vietiniai gyventojai verčiasi prekyba. O iš kur pabėgėliai gauna pinigų pirkiniams? Vieni pardavinėja nedideliame sklypelyje užaugintas daržoves, kiti galbūt parduoda dalį gautų miltų arba žirnių ir perka mėsos, vaisių. Žodžiu, stovykla labiau primena didelį kaimą. Prekyvietėje matai besijuokiančių, maloniai leidžiančių laiką žmonių, tarsi jie gyventų savo šalyje.

Jei užsuksi į ligoninę, kuris nors gydytojas papasakos, jog lengvai sergantiems pagalba suteikiama keliuose medicinos punktuose, o tie, kurių būklė  sunkesnė arba kritiška, guldomi į ligoninę. Aišku, svarbūs čia akušerijos bei gimdymo skyriai, nes stovykloje, kur glaudžiasi 48000 pabėgėlių, kas mėnesį gimsta maždaug 250 kūdikių.

Geras dvasinis penas

Visiems Jehovos liudytojams tikriausiai rūpi jų dvasiniai broliai Tanzanijos stovyklose. Čia jų yra apie 1200 ir jie susibūrę į 14 susirinkimų bei 3 grupes. Kaip bendratikiai laikosi?

Atkeliavę į stovyklas šie atsidavę krikščionys pirmiausia paprašė sklypo Karalystės salei statyti. Taip pabėgėliai sužino, kur rasti liudytojus ir kur galima rinktis drauge su jais į sueigas. Lugufu stovykloje yra 7 susirinkimai su 659 aktyviais skelbėjais. Šių susirinkimų sueigas sekmadieniais lanko apie 1700 žmonių.

Stovyklose liudytojai rengia ir dideles krikščionių asamblėjas bei kongresus. Į pirmąjį srities kongresą Lugufu susirinko 2363 dalyviai. Liudytojai įruošė krikšto baseiną prie pat kongreso vietos. Tai buvo duobė, išklota polietilenu, kad laikytųsi vanduo. Broliai dviračiu privežė vandens iš upės, tekančios maždaug už dviejų kilometrų. Kadangi vienu kartu galėjo gabenti vos po 20 litrų, teko nemažai sykių suvažinėti. Kukliai apsirengę visi 56 tinkami pasiaukoti Jehovai asmenys buvo pakrikštyti panardinant į vandenį. Vienas visalaikis liudytojas per interviu pasakė vedęs Biblijos studijas 40 susidomėjusiųjų. Keturi jo studijuotojai tame kongrese pasikrikštijo.

Jehovos liudytojų filialas organizuoja reguliarius keliaujančiųjų prižiūrėtojų apsilankymus. Vienas iš jų pasakoja:  „Mūsų broliai uoliai tarnauja. Jų skelbimo laukas platus ir viename susirinkime kiekvienas liudytojas praleidžia tarnyboje apie 34 valandas per mėnesį. Daugelis veda penkias ir daugiau Biblijos studijų besidomintiems. Viena pionierė (visalaikė skelbėja) pasakė, jog geresnės teritorijos kaip ši negali nė būti. Stovyklos gyventojai mūsų leidinius labai vertina.“

Kaip biblinė literatūra pristatoma? Filialas pasiunčia ją traukiniu į Kigomą, miestą rytinėje Tanganikos ežero pakrantėje. Ten broliai pasiima siuntą ir pasirūpina, kaip nugabenti į susirinkimus. Kartais jie nuomoja sunkvežimius ir patys išvežioja literatūrą po stovyklas. Keliai labai blogi, tad kelionė trunka tris ar net keturias dienas.

Materialinė parama

Šių stovyklų pabėgėliams ypač daug padėjo Prancūzijos, Belgijos ir Šveicarijos Jehovos liudytojai. Kai kurie jų, vidaus reikalų ministerijai bei UNHCR sutikus, apsilankė Tanzanijos stovyklose. Europos liudytojai surinko tonas sojų pieno, drabužių, batų, vadovėlių, muilo. Tai buvo padovanota visiems pabėgėliams laikantis Biblijos principo: „Kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.“ (Galatams 6:10)

Humanitarinė akcija labai gerai pavyko; daugybė pabėgėlių gavo paramą. Vienos stovyklos komitetas parašė tokius padėkos žodžius: „Visos mūsų bendruomenės vardu dėkojame už humanitarines siuntas, kurias jūsų organizacija pristatė mums tris kartus... Drabužiais aprūpinti 12654 vyrai, moterys, vaikai, net naujagimiai... Šiuo metu Mujovozi pabėgėlių stovykloje įsikūrę 37000 žmonių; pagelbėta 12654, tai yra 34,2 procento gyventojų.“

Kitoje stovykloje 12382 pabėgėliai gavo po trejetą drabužių, o dar kitoje — tūkstančius vadovėlių vidurinėms ir pradinėms mokykloms, vaikų darželiams. Vieno regiono UNHCR aprūpinimo pareigūnas pasakė: „Dėkojame už aukas, nepaprastai reikalingas pabėgėlių stovyklų gyventojams. Neseniai gavome 5 konteinerius vadovėlių; mūsų bendruomenės darbuotojai juos išdalijo pabėgėliams... Labai ačiū.“

Apie tą labdarą rašė ir vietiniai laikraščiai. Vieno jų, Sunday News, 2001 metų gegužės 20 dienos numerio vedamajame antraštė skelbė: „Pabėgėliams Tanzanijoje atsiųsti drabužiai.“ To paties laikraščio 2002 metų vasario 10 dienos numeryje rašyta: „Pabėgėlių bendruomenė dėkinga už aukas, nes tie vaikai, kurie neturėdami rūbų negalėjo eiti į mokyklą, dabar nuolat lanko pamokas.“

Vargani, bet neapleisti

Daugumai pabėgėlių reikia vienerių metų, kad priprastų prie naujų sąlygų. Jie gyvena paprastai. Šiose stovyklose Jehovos liudytojai daug laiko skiria dalytis su kaimynais paguodos žinia iš Dievo Žodžio, Biblijos. Jie pasakoja apie naująjį pasaulį, kuriame visi „perkals savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“. Tada kiekvienas „sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti. Tai ištarė Galybių Viešpaties lūpos!“ Dievo laiminamame pasaulyje pabėgėlių stovyklų nebeliks. (Michėjo 4:3, 4; Psalmyno 46:10 [46:9, Brb])

[Iliustracija 8 puslapyje]

Ndutos stovykloje pastatyti namai

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Karalystės salė Lukole stovykloje (dešinėje) Krikštas Lugufu stovykloje (apačioje)

[Iliustracija 10 puslapyje]

Srities kongresas Lugufu stovykloje