„Būk stiprus ir drąsus!“
„Būk stiprus ir drąsus!“
„Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (JONO 16:33)
1. Kaip buvo padrąsinti izraelitai, kurių laukė galingi priešai Kanaane?
KAI izraelitai ruošėti pereiti Jordano upę ir įžengti į Pažadėtąją žemę, Mozė pasakė: „Būkite stiprūs ir ryžtingi! Nebijokite jų ir neišsigąskite, nes pats Viešpats, tavo Dievas, eina su tavimi.“ Paskui Mozė pasišaukė Jozuę, turėjusį vesti izraelitus į Kanaaną, ir prisakė būti drąsiam. (Pakartoto Įstatymo 31:6, 7) Vėliau pats Jehova skatino Jozuę: „Būk stiprus ir drąsus... Tik būk stiprus ir labai drąsus.“ (Jozuės 1:6, 7, 9, Brb) Tie žodžiai buvo pasakyti pačiu laiku. Izraelitams reikėjo drąsos, nes kitapus Jordano laukė galingi priešai.
2. Kokia mūsų padėtis ir ko reikia?
2 Šiandien tikrieji krikščionys irgi greit įžengs į pažadėtą naująjį pasaulį; jiems reikia drąsos kaip ir Jozuei. (2 Petro 3:13; Apreiškimo 7:14) Tačiau mūsų padėtis kitokia nei Jozuės. Jis kovojo kalaviju ir ietimi. O mes grumiamės dvasinėje kovoje ir niekada nesigriebiame karo ginklų. (Izaijo 2:2-4; Efeziečiams 6:11-17) Be to, Jozuė turėjo kariauti daugelyje žiaurių mūšių net įėjęs į Pažadėtąją žemę, o mūsų nuožmiausios kovos vyksta dabar, prieš įžengiant į naująjį pasaulį. Apžvelkime keletą aplinkybių, kuriomis mums reikia drąsos.
Kodėl turime kovoti?
3. Ką Biblija sako apie pagrindinį mūsų priešininką?
3 Apaštalas Jonas rašė: „Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas.“ (1 Jono 5:19) Šie žodžiai nurodo pagrindinę priežastį, kodėl krikščionims tenka kovoti už savo tikėjimą. Likdamas doras, krikščionis tam tikra prasme įveikia Šėtoną Velnią. Todėl Šėtonas ir slankioja kaip „riaumojantis liūtas“ stengdamasis įbauginti ir praryti ištikimus krikščionis. (1 Petro 5:8) Iš tikro jis kariauja su pateptaisiais krikščionimis bei jų draugais. (Apreiškimo 12:17) Šioje kovoje Šėtonas naudojasi žmonėmis, kurie sąmoningai ar nesąmoningai jam tarnauja. Norint tvirtai laikytis prieš Šėtoną bei jo sėbrus, reikia drąsos.
4. Kokį perspėjimą davė Jėzus ir kokią savybę rodo tikrieji krikščionys?
4 Žinodamas, kad Šėtonas bei jo talkininkai energingai priešinsis gerajai naujienai, Jėzus savo mokinius įspėjo: „Jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami.“ (Mato 24:9) Šitie žodžiai pasitvirtino pirmajame amžiuje, jie pildosi ir dabar. Kai kurie Jehovos liudytojai šiais laikais patyrė žiaurių persekiojimų, išties ne mažesnių nei kitais istorijos tarpsniais. Kad ir slegiami, tikrieji krikščionys nepraranda drąsos. Jie žino, kad „žmonių baimė spendžia žmogui spąstus“, ir nenori pakliūti į tokias pinkles. (Patarlių 29:25)
5, 6. a) Kokiomis aplinkybėmis mums reikia drąsos? b) Kaip ištikimi krikščionys reaguoja išmėginami?
5 Drąsos reikia ne tik užklupus persekiojimams, bet ir susidūrus su kitokiais sunkumais. Kai kuriems nelengva pranešti nepažįstamam žmogui gerąją naujieną. Kartais moksleivių drąsa išbandoma, kada reikia prisiekti ištikimybę šaliai arba vėliavai. Tokia priesaika iš esmės — religinio pobūdžio pasižadėjimas, todėl krikščionys ryžtingai elgiasi taip, kad įtiktų Dievui, ir tokia puiki jų pozicija kelia pasigėrėjimą.
6 Drąsos reikia ir tada, kai priešininkai manipuliuoja žiniasklaida ir platina nepalankią informaciją apie Dievo tarnus arba mėgina suvaržyti teisingą garbinimą ‘piktam panaudodami įstatymus’. (Psalmyno 94:20, Vl) Pavyzdžiui, kaip turime jaustis, kada laikraščiai, radijas, televizija skleidžia iškraipytą informaciją arba atvirą melą? Ar turėtume sutrikti? Ne. Juk tai nėra netikėta. (Psalmyno 109:2, Brb) Nesistebime, kad kai kurie žmonės tenkinasi tokiu melu bei iškraipymais, mat „neišmanėlis tiki viskuo“. (Patarlių 14:15) O ištikimi krikščionys nėra linkę iš karto patikėti kiekvienu pasakytu žodžiu apie brolius ir dėl nepalankių atsiliepimų tikrai neapleidžia krikščionių sueigų bei lauko tarnybos, nesusvyruoja tikėjimu. Priešingai, jie ‘pasirodo Dievo tarnai, gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, [priešininkų] laikomi apgavikais, bet [iš tikro] teisūs’. (2 Korintiečiams 6:4, 8)
7. Kaip galime save ištirti?
7 Paulius rašė Timotiejui: „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės... dvasią. Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo.“ (2 Timotiejui 1:7, 8; Morkaus 8:38) Skaitydami šiuos žodžius, susimąstykime: „Aš gėdijuosi savo tikėjimo ar esu drąsus? Ar darbovietėje (arba mokykloje) aplinkiniai žino, kad aš — Jehovos liudytojas? O gal slepiu tai? Ar gėdijuosi, kad skiriuosi nuo kitų? O gal džiaugiuosi, jog dėl savo gerų santykių su Jehova esu kitoks nei visi?“ Kas baiminasi todėl, kad reikia skelbti gerąją naujieną arba laikytis nepopuliarių įsitikinimų, tegu nepamiršta Jehovos patarimo Jozuei: „Būk stiprus ir drąsus.“ Visada prisimink, jog svarbu ne bendradarbių ar bendraklasių, o Jehovos ir Jėzaus Kristaus nuomonė. (Galatams 1:10)
Kaip ugdytis drąsą
8, 9. a) Kaip vienu atveju buvo išbandyti pirmieji krikščionys? b) Kaip Petras ir Jonas reagavo į grasinimus ir ką jie bei kiti broliai patyrė?
8 Kaip ugdytis drąsą, padedančią likti ištikimiems Dievui šiais sunkiais laikais? Kaip ją ugdėsi pirmieji krikščionys? Pamąstyk, kas vyko, kada Jeruzalėje vyriausieji kunigai ir seniūnai uždraudė Petrui ir Jonui skelbti Jėzaus vardu. Šiems atsisakius paklusti, jie prigrasinę mokinius paleido. Tada Petras ir Jonas nuėjo pas brolius ir visi kartu meldėsi: „Viešpatie, atkreipk akis į jų grasinimus ir suteik saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti tavo žodį.“ (Apaštalų darbų 4:13-29) Atsakydamas Jehova sustiprino juos šventąja dvasia ir vėliau žydų vadovai turėjo pripažinti, kad Jėzaus sekėjai savo mokymais ‘užtvindė Jeruzalę’. (Apaštalų darbų 5:28)
9 Apsvarstykime šį įvykį. Žydų vadovų grasinami Jėzaus mokiniai nenuleido rankų. Jie meldė drąsos tęsti skelbimo darbą. Paskui darė tai, dėl ko meldėsi, ir Jehova sustiprino juos savo dvasia. Tokia patirtis rodo, kaip persekiojamiems krikščionims tinka tvirtinimas, po keleto metų Pauliaus parašytas kitu atveju: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“ (Filipiečiams 4:13)
10. Kaip Jeremijo patirtis gali padėti droviems?
10 O jeigu, tarkim, kas nors yra drovus? Ar toks asmuo persekiojamas gali drąsiai tarnauti Jehovai? Žinoma! Prisimink, kaip reagavo Jeremijas, kai Jehova paskyrė jį pranašu. Jaunuolis atsakė: „Esu tik vaikas!“ Akivaizdu, kad jis manė nesąs tinkamas. Tačiau Jehova padrąsino pranašą tokiais žodžiais: „Nesakyk: ‘Esu tik vaikas!’ Kur tik tave siųsiu, ten eisi, ką tik tau liepsiu, tą kalbėsi! Nebijok nieko, nes aš su tavimi ir tave apsaugosiu.“ (Jeremijo 1:6-10) Jeremijas pasitikėjo Jehova, todėl jo stiprybės lydimas įveikė drovumą ir tapo nepaprastai drąsiu liudytoju Izraelyje.
11. Kas šiandien padeda krikščionims būti kaip Jeremijas?
11 Šiandien pateptieji krikščionys turi tokį pat kaip Jeremijo įpareigojimą: „milžiniškos minios“ „kitų avių“ remiami nepaliaujamai skelbia Jehovos tikslus, net jei žmonės abejingi, šaiposi ar persekioja. (Apreiškimo 7:9; Jono 10:16) Jų širdis drąsina Jehovos žodis Jeremijui: „Nebijok.“ Jie niekada nepamiršta, kad yra įpareigoti Dievo ir skelbia jo žinią. (2 Korintiečiams 2:17)
Sektini drąsos pavyzdžiai
12. Kokį puikų drąsos pavyzdį paliko Jėzus ir kaip jis padrąsino savo sekėjus?
12 Drąsos įgauname prisimindami ryžtingų žmonių, tokių kaip Jeremijas, pavyzdžius. (Psalmyno 77:13 [77:12, Brb]) Štai apmąstydami Jėzaus tarnystę, gėrimės jo drąsa, parodyta kai buvo gundomas Šėtono ir kai patyrė atšiaurų žydų religinių vadovų priešiškumą. (Luko 4:1-13; 20:19-47) Jehovos stiprinamas Jėzus nesusvyravo ir prieš pat mirtį savo mokiniams pasakė: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33; 17:16) Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, jo mokiniai irgi galėjo nugalėti. (1 Jono 2:6; Apreiškimo 2:7, 11, 17, 26) Tačiau jie turėjo nepristigti drąsos.
13. Kaip Paulius drąsino filipiečius?
13 Praėjus keleriems metams po Jėzaus mirties Paulius ir Silas Filipuose buvo uždaryti į kalėjimą. Vėliau Paulius Filipų susirinkimą skatino ‘gyventi viena dvasia, visiems kaip vienas kovoti už Evangelijos tikėjimą ir nė iš tolo nesiduoti priešų išgąsdinamiems’. Norėdamas tam bendratikius sustiprinti, Paulius pasakė: „Tai [krikščionių persekiojimas] yra žlugimo ženklas [persekiotojams], o jums — išgelbėjimo, ir jis Dievo duotas. Jums suteikta malonė dėl Kristaus ne tik jį tikėti, bet ir dėl jo kentėti.“ (Filipiečiams 1:27-29)
14. Kaip Pauliaus drąsa paveikė brolius Romoje?
14 Rašydamas Filipų susirinkimui, Paulius vėl kalėjo — šįkart Romoje. Vis dėlto drąsiai ir toliau skelbė žinią. Koks buvo rezultatas? Jis rašė: „Mat mano kalinimas dėl Kristaus išgarsėjo visame pretorijuje ir tarp kitų žmonių. Daugumas brolių Viešpatyje, dėl mano pančių įgiję pasitikėjimo Viešpačiu, ryžtingai imasi be baimės skelbti Dievo žodį.“ (Filipiečiams 1:13, 14)
15. Kur randame puikių tikėjimo pavyzdžių, kad jais sustiprintume ryžtą būti drąsiems?
15 Pauliaus pavyzdys padrąsina ir mus. Puikius pavyzdžius parodė ir šių laikų krikščionys, iškentę persekiojimus diktatorių ar dvasininkų valdomose šalyse. Daug tokių pasakojimų yra žurnaluose Sargybos bokštas bei Atsibuskite!, taip pat knygose „Jehovos liudytojų metraštis“. Skaitydamas nepamiršk, jog tie, apie kuriuos rašoma, buvo paprasti žmonės kaip ir mes, tačiau labai sunkiomis aplinkybėmis Jehova suteikdavo galybės gausą ir jie ištverdavo. Neabejokime, kad panašiomis sąlygomis Dievas ir mums duotų jėgų.
Savo drąsa džiuginame ir šloviname Jehovą
16, 17. Kaip šiandien galime ugdytis drąsą?
16 Jei krikščionis tvirtai laikosi tiesos ir teisingumo, jis yra drąsus. Dar drąsesnis tas, kas elgiasi taip netgi jausdamas baimę. Vadinasi, kiekvienas krikščionis gali būti drąsus, jei tikrai nori vykdyti Jehovos valią ir pasiryžęs likti ištikimas, jeigu nuolat pasitiki Dievu ir visuomet prisimena, kad praeityje Jehova sustiprino daugybę tokių kaip jis. Be to, suvokdami, jog savo drąsa džiuginame ir šloviname Jehovą, dar labiau stengsimės nesusvyruoti. Esame pasiryžę ištverti pašaipą ar dar blogesnes užgaules, nes labai mylime Dievą. (1 Jono 2:5; 4:18)
17 Niekada nemanykime, jog dėl tikėjimo kenčiame todėl, kad nusidėjome. (1 Petro 3:17) Kenčiame, nes remiame Jehovos visavaldystę, darome gera ir nepriklausome pasauliui. Apaštalas Petras apie tai sakė: „Kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, tuomet jums nuopelnas Dievo akyse.“ Jis dar pridūrė: „Kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas ištikimajam Kūrėjui ir tedaro gera.“ (1 Petro 2:20; 4:19) Iš tikro savo tikėjimu džiuginame mylintį Dievą Jehovą ir jį šloviname. Koks tvirtas motyvas būti drąsiems!
Kai reikia kalbėtis su pareigūnais
18, 19. Drąsiai kalbėdami teisėjams kokią žinią pranešame?
18 Paminėjęs mokiniams, kad juos persekios, Jėzus pasakė: „[Žmonės] įskundinės jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims.“ (Mato 10:17, 18) Kai esame kviečiami dėl melagingų kaltinimų pas teisėją arba valdovą, reikia drąsos. Tačiau jei tokiomis progomis be baimės jiems liudysime, sudėtingas aplinkybes išnaudosime kai kam svarbiam — pranešti savo teisėjams žodžius, užrašytus 2-oje psalmėje: „Taigi dabar, karaliai, elkitės protingai! Duokitės įspėjami jūs, pasimokykite, žemės teisėjai. Tarnaukite Viešpačiui su baime.“ (Psalmyno 2:10, 11, Jr, išnaša) Jehovos liudytojus klaidingai kaltinant teismuose, dažnai teisėjai palaiko garbinimo laisvę ir mes dėkingi už tai. Tačiau kai kurie teisėjai pasiduoda mūsų priešininkų įtakai. Jiems Raštas sako: „Duokitės įspėjami.“
19 Teisėjai turi žinoti, kad Jehovos Dievo teismas yra aukščiausias. Šie žmonės privalo nepamiršti, kad visi, taigi ir jie patys, atskaitingi Jehovai Dievui bei Jėzui Kristui. (Romiečiams 14:10) O mes nepaisydami, ar susilaukiame teisingumo iš teisėjų ar ne, turime tvirtą pagrindą būti drąsūs, nes esame palaikomi Jehovos. Biblijoje sakoma: „Laimingi, kurie prie jo glaudžias!“ (Psalmyno 2:12)
20. Kaip galime būti laimingi persekiojami bei šmeižiami?
20 Kalno pamoksle Jėzus pasakė: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise buvo persekiojami ir pranašai.“ (Mato 5:11, 12) Aišku, nemalonu būti persekiojamiems, tačiau tvirtai laikydamiesi visuomet — ir tada, kai žiniasklaidoje pasirodo šmeižtai, — galime būti džiugūs. Ryžtinga mūsų pozicija rodo, kad džiuginame Jehovą ir sulauksime atlygio. Mūsų drąsa liudija, kad turime tikrą tikėjimą ir Dievo pritarimą.Tai reiškia, jog visiškai pasitikime Jehova. Toks pasitikėjimas itin svarbus krikščioniui ir tai aptarsime kitame straipsnyje.
Ką sužinojai?
• Kokiomis aplinkybėmis šiandien turime būti drąsūs?
• Kaip galime ugdytis drąsą?
• Kokie yra kai kurie puikūs drąsos pavyzdžiai?
• Kodėl trokštame būti drąsūs?
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 9 puslapyje]
Simona Arnold (dabar Lybster) Vokietijoje, Vidas Madona Malavyje, Lidija ir Oleksijus Kurdai Ukrainoje rodė drąsą ir pasipriešino piktajam
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Mes nesigėdijame gerosios naujienos
[Iliustracija 11 puslapyje]
Įkalintas Paulius savo drąsa daug pasidarbavo skleisdamas gerąją naujieną
[Iliustracija 12 puslapyje]
Jei drąsiai nušviesime Raštu pagrįstą savo poziciją teisėjui, pranešime svarbią žinią