Pirmieji krikščionys ir Mozės įstatymas

„Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų.“ (GALATAMS 3:24)

1, 2. Kodėl izraelitams buvo naudinga kruopščiai laikytis Mozės įstatymo?

JEHOVA 1513 m. p. m. e. davė izraelitams įstatymų rinkinį. Jis pasakė, kad jeigu tauta klausys Jo balso, bus palaiminta ir džiaugsis maloniu gyvenimu. (Išėjimo 19:5, 6)

² Tas įstatymų rinkinys, vadinamas Mozės įstatymu, arba tiesiog „Įstatymu“, buvo ‘šventas, teisingas ir geras’. (Romiečiams 7:12) Jis mokė gerumo, sąžiningumo, moralės, draugiškumo. (Išėjimo 23:4, 5; Kunigų 19:14; Pakartoto Įstatymo 15:13-15; 22:10, 22) Įstatymas skatino žydus mylėti vienam kitą. (Kunigų 19:18) Be to, jiems buvo draudžiama bičiuliautis su kitataučiais, nepavaldžiais Įstatymui, ar imti jų moteris į žmonas. (Pakartoto Įstatymo 7:3, 4) Mozės įstatymas — tarsi „pertvara“ tarp žydų ir nežydų — saugojo Dievo tautą nuo susiteršimo pagonišku mąstymu bei darbais. (Efeziečiams 2:14, 15; Jono 18:28)

3. Kadangi niekas negalėjo Įstatymo laikytis tobulai, kokia buvo jo paskirtis?

³ Tačiau laikytis tobulai Dievo įstatymų negalėjo net patys skrupulingiausi žydai. Ar Dievas iš jų reikalavo per daug? Ne. Įstatymas Izraeliui buvo duotas pirmiausia, kad „parodytų, kas yra nuodėmė“. (Galatams 3:19, Vl) Šis kodeksas doraširdžiams žydams padėjo suprasti, jog  būtinai reikia Išpirkėjo. Kai jis pasirodė, ištikimieji džiūgavo. Jų išvadavimas iš nuodėmės ir mirties prakeikimo buvo čia pat! (Jono 1:29)

4. Kokia prasme Įstatymas buvo „auklėtojas, vedęs į Kristų“?

⁴ Mozės įstatymas buvo laikina priemonė. Rašydamas bendratikiams apaštalas Paulius pavadino jį „auklėtoju, vedusiu į Kristų“. (Galatams 3:24) Senovėje auklėtojas lydėdavo vaikus į mokyklą ir parsivesdavo. Jis ne mokydavo, tik nuvesdavo vaikus pas mokytoją. Panašiai ir Mozės įstatymas vedė dievobaimingus žydus į Kristų. Jėzus pažadėjo būti su savo mokiniais „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mato 28:20) Todėl suformavus krikščionių susirinkimą „auklėtojas“ — Įstatymas nebebuvo reikalingas. (Romiečiams 10:4; Galatams 3:25) Tačiau kai kurie krikščionys žydai šios svarbios tiesos ilgai nesuprato. Jie laikėsi kai kurių Įstatymo potvarkių netgi po Kristaus prikėlimo. Bet kiti mąstyseną pakeitė. Tuo jie parodė puikų pavyzdį. Kokį?

Jaudinanti krikščionių mokymo raida

5. Kas buvo Petrui nurodyta per regėjimą ir kodėl tai jį sukrėtė?

⁵ 36 m. e. m. krikščionių apaštalas Petras matė nepaprastą regėjimą: balsas iš dangaus liepė jam pjauti ir valgyti paukščius bei gyvūnus, pagal Įstatymą laikomus nešvariais. Petrą tai sukrėtė! Jis niekuomet ‘nebuvo valgęs sutepto ar netyro maisto’. Bet balsas pasakė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“ (Apaštalų darbų 10:9-15) Užuot atkakliai gynęs Įstatymą, Petras pakeitė nuomonę. Taip jis suprato nuostabų Dievo tikslą.

6, 7. Kas padėjo Petrui suprasti, kad dabar gali skelbti nežydams, ir ką jis suvokė vėliau?

⁶ Štai kas nutiko toliau. Prie namų, kur Petras buvo apsistojęs, atėjo trys vyrai ir paprašė keliauti su jais pas dievobaimingą neapipjaustytą kitatautį, vardu Kornelijus. Petras tuos vyrus svetingai priėmė. Suvokęs regėjimo prasmę, kitą rytą iškeliavo su jais į Kornelijaus namus. Ten išsamiai paliudijo apie Jėzų Kristų ir pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.“ Ne vien Kornelijus, bet ir jo giminės bei artimi draugai parodė tikėjimą Jėzumi, ir „Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio“. Matydamas Jehovos vadovavimą, Petras „liepė juos pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu“. (Apaštalų darbų 10:17-48)

⁷ Kas padėjo Petrui suprasti, kad kitataučiai, nepavaldūs Mozės įstatymui, dabar galėjo tapti Jėzaus Kristaus sekėjais? Dvasinis įžvalgumas. Kadangi neapipjaustytiems kitataučiams Dievas parodė palankumą išliedamas savo dvasią, Petras įžvelgė juos esant tinkamus krikštytis. Kartu Petras, matyt, suprato, kad Mozės įstatymas, Dievo požiūriu, nebėra krikšto sąlyga. Jeigu būtum tada gyvenęs, ar kaip ir Petras būtum pakeitęs nuostatą?

Kai kurie laikėsi „auklėtojo“

8. Koks požiūris į apipjaustymą, kitoks nei Petro, vyravo tarp kai kurių Jeruzalės krikščionių ir kodėl?

⁸ Iš Kornelijaus namų Petras nukeliavo į Jeruzalę. Žinia, kad neapipjaustyti kitataučiai „priėmė Dievo žodį“, pasiekė vietinį susirinkimą ir kai kurie tikintieji žydai sunerimo. (Apaštalų darbų 11:1-3; NW) Nors ir pripažindami  kitataučius galimais Jėzaus sekėjais, „apipjaustymo šalininkai“ primygtinai reikalavo laikytis Įstatymo kaip išsigelbėjimo laido. O srityse, kur buvo mažai krikščionių žydų ir daugiausia gyveno kitataučiai, apipjaustymo klausimas nebuvo toks opus. Dvejopas požiūris vyravo apie 13 metų. (1 Korintiečiams 1:10) Koks išbandymas tai buvo tiems pirmiesiems krikščionims — ypač nežydams, gyvenantiems žydų teritorijose!

9. Kodėl išspręsti apipjaustymo klausimą buvo labai svarbu?

⁹ Apipjaustymo klausimas pasiekė kulminaciją 49 m. e. m., kai į Sirijos Antiochiją, kur skelbė Paulius, atvyko krikščionys iš Jeruzalės. Jie ėmė mokyti, kad atsivertusieji nežydai turi pagal Įstatymą apsipjaustyti. Kilo nesutarimų ir didelių ginčų tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo! Nieko nedarant kai kurie krikščionys — žydai ar kitataučiai — būtų susvyravę. Todėl buvo pasirūpinta, kad Paulius su keletu brolių nuvyktų į Jeruzalę ir paprašytų krikščionių vadovaujančiosios tarybos šį klausimą galutinai išaiškinti. (Apaštalų darbų 15:1, 2, 24)

Nuo atviros diskusijos prie vieningos nuomonės

10. Kokius klausimus apsvarstė vadovaujančioji taryba prieš priimdama sprendimą dėl nežydų padėties?

¹⁰ Sueigoje, kuri buvo sukviesta, vieni, matyt, palaikė apipjaustymą, kiti — ne. Bet emocijoms valios neduota. Kai ginčai liovėsi, apaštalai Petras ir Paulius papasakojo, kokių ženklų per juos Jehova padarė tarp neapipjaustytųjų. Jiedu paaiškino, jog Dievas neapipjaustytiems nežydams išliejo šventąją dvasią. Kitaip tariant, apaštalai klausė: „Ar krikščionių susirinkimas turi teisę atmesti tuos, kuriuos Dievas priėmė?“ Paskui mokinys Jokūbas perskaitė vieną Rašto ištrauką, padėjusią dalyviams šiuo klausimu suprasti Dievo valią. (Apaštalų darbų 15:4-17)

11. Koks veiksnys neturėjo įtakos sprendimui dėl apipjaustymo ir kas rodo, jog Jehova tam sprendimui pritarė?

¹¹ Visų akys dabar nukrypo į vadovaujančiosios tarybos narius. Gal būdami žydai jie pasielgs šališkai ir pritars apipjaustymui? Ne. Šie ištikimi vyrai buvo pasiryžę laikytis Rašto ir Dievo šventosios dvasios vadovavimo. Išklausiusi visus reikšmingus parodymus vadovaujančioji taryba vieningai nutarė, jog  apsipjaustyti ir laikytis Mozės įstatymo krikščionims kitataučiams nereikia. Išgirdę tai broliai džiaugėsi, ir susirinkimai „kasdien augo skaičiumi“. Krikščionys, paklusę aiškiems teokratiniams nurodymams, gavo tvirtą, Raštu pagrįstą atsakymą. (Apaštalų darbų 15:19-23, 28, 29; 16:1-5) Tačiau dar liko vienas svarbus klausimas.

O kaip su krikščionimis žydais?

12. Koks klausimas liko neišspręstas?

¹² Vadovaujančioji taryba aiškiai nurodė: krikščionims nežydams apsipjaustyti nereikia. Bet kaip su krikščionimis žydais? Taryba tuo klausimu nieko konkretaus nenusprendė.

13. Kodėl buvo klaidinga tvirtinti, jog išsigelbėti galima tik laikantis Mozės įstatymo?

¹³ Kai kurie krikščionys žydai, „uolūs įstatymo šalininkai“, toliau apipjaustė savo vaikus bei laikėsi Įstatymo reikalavimų. (Apaštalų darbų 21:20) Kiti, griežtesni, netgi tvirtino, jog nesilaikydami Įstatymo žydai neišsigelbės. Bet jie smarkiai klydo. Pavyzdžiui, kaip krikščionis būtų galėjęs atnašauti už nuodėmę gyvulį? Juk Kristaus auka tokias atnašas panaikino. O kaip dėl Įstatymo reikalavimo žydams vengti artimos bičiulystės su kitataučiais? Uoliems skelbėjams būtų buvę  labai sunku laikytis šių apribojimų ir kartu vykdyti pavedimą mokyti nežydus visko, ką tik Jėzus įsakė. (Mato 28:19, 20; Apaštalų darbų 1:8; 10:28) * Nėra įrodymų, kad šį klausimą vadovaujančioji taryba būtų kada nors svarsčiusi. Bet susirinkimas neliko be atsakymo.

14. Kokių paaiškinimų dėl Įstatymo yra įkvėptuose Pauliaus laiškuose?

¹⁴ Atsakymas buvo duotas ne per vadovaujančiosios tarybos pranešimą, o per apaštalų parašytus įkvėptus laiškus. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius siuntė veiksmingą žinią žydams ir kitataučiams Romoje. Jis paaiškino, jog tikras žydas yra tas, kuris „toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje“. (Romiečiams 2:28, 29) Kad krikščionys nebėra pavaldūs Įstatymui, Paulius įrodė vienu pavyzdžiu. Jis argumentavo, jog moteriai nevalia būti iškart dviejų vyrų žmona. Bet jeigu vyras miršta, ji laisva vėl tuoktis. Paskui Paulius tuo pavyzdžiu parodė, jog pateptieji krikščionys negali būti vienu metu pavaldūs ir Mozės įstatymui, ir Kristui. Kad susivienytų su Kristumi, jie turėjo ‘mirti įstatymui’. (Romiečiams 7:1-5)

 Nerangūs klausyti

15, 16. Kodėl kai kuriems krikščionims žydams argumentai dėl Įstatymo buvo nesuprantami, ir ką tai rodo apie dvasinio budrumo svarbą?

¹⁵ Pauliaus argumentai dėl Įstatymo buvo neginčijami, bet kai kurie krikščionys žydai jų nesuprato. Kodėl? Visų pirma trūko dvasinės įžvalgos. Jie nesistengė maitintis sočiu dvasiniu maistu. (Hebrajams 5:11-14) Praleisdavo ir krikščionių sueigas. (Hebrajams 10:23-25) Kita nesupratimo priežastis galėjo būti paties Įstatymo pobūdis. Įstatymas sutelkė dėmesį į matomus, apčiuopiamus, jaučiamus dalykus, tokius kaip šventykla, kunigija. Todėl dvasingumo stokojančiam žmogui buvo lengviau priimti Įstatymą negu krikščionybę, kurios gilesni principai rėmėsi nematomais tikrais dalykais. (2 Korintiečiams 4:18)

¹⁶ Dar vieną priežastį, kodėl kai kurie tariami krikščionys uoliai laikėsi Įstatymo, Paulius nurodė laiške galatams. Jo žodžiais, tie vyrai norėjo būti gerbiami vyraujančios religijos nariai. Užuot išsiskyrę iš visuomenės, jie mieliau ėjo į bet kokį kompromisą, kad tik prie jos pritaptų. Žmonių pritarimas jiems rūpėjo labiau nei Dievo. (Galatams 6:12)

17. Kada teisingas požiūris į Įstatymo laikymąsi pasidarė visiems aiškus?

¹⁷ Įžvalgūs krikščionys atidžiai tyrinėdami įkvėptus Pauliaus bei kitų raštus teisingai apsisprendė dėl Įstatymo. Tačiau visiems krikščionims žydams teisingas požiūris į Mozės įstatymą galutinai paaiškėjo tik po 70 m. e. m., kai Dievas leido sunaikinti Jeruzalę, jos šventyklą bei kunigų sąrašus. Laikytis visų Įstatymo reikalavimų tada niekam nebebuvo įmanoma.

Pamokos mums

18, 19. a) Norėdami išlikti dvasiškai sveiki, kokio požiūrio turime laikytis ir kokio vengti? b) Kaip Pauliaus pavyzdys moko, jog būtina laikytis atsakingų brolių nurodymų? (Žiūrėk informaciją lange 24 puslapyje.)

¹⁸ Apsvarstęs tuos senų laikų įvykius, ko gero, klausi: „Kaip tuomet gyvendamas būčiau reagavęs į laipsnišką Dievo valios atskleidimą? Gal būčiau griežtai laikęsis tradicinio požiūrio? Ar kantriai laukęs, kol paaiškės teisinga samprata? O paaiškėjus, ar būčiau nuoširdžiai ją palaikęs?“

¹⁹ Žinoma, sunku pasakyti, kaip būtume reagavę tuomet. Bet galime kiekvienas pamąstyti: „Kaip aš priimu naujus Biblijos paaiškinimus šiandien? (Mato 24:45, Jr) Ar gavęs juos stengiuosi pritaikyti laikydamasis ne vien raidės, bet ir dvasios? (1 Korintiečiams 14:20) Ilgai negaudamas atsakymų į kamuojančius klausimus, ar kantriai laukiu Jehovos?“ Labai svarbu gerai maitintis šiandien tiekiamu dvasiniu maistu, kad „nepraplauktume pro šalį“. (Hebrajams 2:1) Kai Jehova teikia nurodymų per savo Žodį, dvasią bei žemiškąją organizaciją, atidžiai klausykimės. Jeigu taip darome, Jehova apdovanos mus laimingu ir džiugiu amžinuoju gyvenimu.

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

• Kokia prasme Mozės įstatymas buvo „auklėtojas, vedęs į Kristų“?

• Kaip paaiškintum, kodėl Petras ir „apipjaustymo šalininkai“ skirtingai reagavo į naują tiesos sampratą?

• Kaip Jehova šiandien atskleidžia tiesą?

[Studijų klausimai]

[Rėmelis/iliustracija 24 puslapyje]

Paulius nuolankiai priima išbandymą

Sėkmingai baigęs misionierišką kelionę, 56 m. e. m. Paulius atvyko į Jeruzalę. Čia laukė išbandymas. Žinia, kad jis moko Įstatymą netekus galios, pasiekė susirinkimą. Vyresnieji baiminosi: neseniai atsivertę krikščionys žydai, išgirdę Paulių taip tiesmukai šnekant, gali susvyruoti ir apkaltinti krikščionis negerbiant Jehovos nustatytos tvarkos. Susirinkime buvo keturi krikščionys žydai, padarę įžadą, galbūt nazyrų. Jie rengėsi eiti į šventyklą atlikti to, kas reikalaujama.

Vyresnieji paprašė Paulių eiti su jais ir prisiimti išlaidas. Paulius jau buvo parašęs bent du įkvėptus laiškus, kuriuose įrodinėjo, kad Įstatymas išgelbėjimui reikšmės nebeturi. Tačiau apaštalas gerbė kitų sąžinę. Anksčiau jis buvo pasakęs: „Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau įstatymo tarnu, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo.“ (1 Korintiečiams 9:20-23) Nors Paulius niekada nėjo į kompromisą dėl svarbių Rašto principų, tą vyresniųjų pasiūlymą nutarė priimti. (Apaštalų darbų 21:15-26) Tai nebuvo neteisinga. Įžadai buvo biblinė priemonė, o šventykla skirta garbinti Dievui, ne stabams. Nenorėdamas, kad kas nupultų, Paulius padarė, ko prašomas. (1 Korintiečiams 8:13) Be abejonės, jam reikėjo didelio nuolankumo, ir už tai jis nusipelno pagarbos.

[Iliustracija 22, 23 puslapiuose]

Keliolika metų skyrėsi krikščionių nuomonės dėl Mozės įstatymo