„Teisingos lūpos išlieka amžinai“

JIS gali sugriauti visą žmogaus gyvenimą, panašiai kaip maža kibirkštis įsiliepsnoja ir sunaikina mišką. Kartais jis būna pilnas nuodų, bet taip pat gali būti „gyvybės medis“. (Patarlių 15:4) Jo valdžioje mirtis ir gyvenimas. (Patarlių 18:21) Toks galingas šis mažas narys — liežuvis, gebantis suteršti visą kūną. (Jokūbo 3:5-9) Todėl išmintinga jį valdyti.

Biblinės Patarlių knygos 12 skyriaus antroje dalyje senovės Izraelio karalius Saliamonas duoda vertingų patarimų, kaip kalbėti apgalvotai. Glaustomis, bet prasmingomis patarlėmis išmintingasis karalius atskleidžia svarbią mintį: ištarti žodžiai nepraeina be pasekmių; be to, jie daug pasako apie patį kalbėtoją. Įkvėpti Saliamono pamokymai labai naudingi visiems, kas trokšta ‘pasistatyti budėtoją prie savo lūpų durų’. (Psalmyno 141:3)

‘Nusikaltimas, į kurį įkliūna nedorėlis’

„Nedorėlis įkliūna į savo lūpų nusikaltimus, bet teisusis išeis iš priespaudos“, — sako Saliamonas. (Patarlių 12:13, Brb) Melas yra lūpų nusikaltimas, spendžiantis melagiui pražūties spąstus. (Apreiškimo 21:8) Gali atrodyti, jog apgaulė — lengvas kelias išvengti bausmės ar išsisukti iš blogos padėties. Bet argi vienas melas negimdo kito? Kaip lošėjas, nors pradeda nuo mažos sumos, paskui stato vis didesnę siekdamas atsilošti, taip melagis greit įsisuka į pražūtingą melo ratą.

Lūpų nusikaltimas yra spąstai dar ir tuo, kad apgaudinėdamas kitus melagis apsigauna pats. Galbūt jis tariasi esąs labai išprusęs ir gabus, nors iš tikrųjų mažai težino. Taip pradeda gyventi melu. „Spręsdamas apie save, jis per daug sau pataikauja, kad galėtų nuvokti savo kaltę ir jos nekęsti.“ (Psalmyno 36:2, Jr) Melas — tikri spąstai! Teisusis gi nepateks į tokią blogą padėtį. Jis nesigriebs melo net spaudžiamas bėdų.

‘Vaisius, kuris pasotina’

„Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas, — perspėja apaštalas Paulius.  — Ką žmogus sėja, tai ir pjaus.“ (Galatams 6:7) Šis principas taikomas tiek kalbai, tiek poelgiams. Saliamonas sako: „Žmogus sotinasi gėrybėmis iš savo lūpų vaisių, ir gauna atlyginimą už savo rankų darbą.“ (Patarlių 12:14)

Išmintingai kalbančios lūpos duoda vaisių, kuris pasotina. (Psalmyno 37:30) Išmintis grindžiama žiniomis, bet nėra viską žinančio žmogaus. Kiekvienas turi klausyti gero patarimo ir jo laikytis. „Kvailo žmogaus kelias jam pačiam atrodo teisingas, — sako Izraelio karalius, — o išmintingas žmogus klauso patarimo.“ (Patarlių 12:15)

Per savo Žodį bei organizaciją Jehova duoda naudingų patarimų, kuriuos randame „ištikimo ir protingo vergo“ leidiniuose. (Mato 24:45; Jr; 2 Timotiejui 3:16) Kaip kvaila atmesti gerą pamokymą ir elgtis, kaip patiems atrodo geriau! Kada Jehova, ‘mokantis žmoniją išminties’, pataria mums per savo kanalą, turime ‘būti greiti klausytis’. (Jokūbo 1:19; Psalmyno 94:10)

Kaip išmintingasis ir kaip paikasis atsiliepia į užgauliojimus ar neteisingą kritiką? Saliamonas atsako: „Kvailas žmogus tuojau parodo pyktį, o gudrus nutyli užgaulę.“ (Patarlių 12:16)

Niekinamas kvailasis tuoj pat piktai atsikerta. Bet protingas žmogus meldžia Dievą dvasios susivaldyti. Jis apmąsto Biblijos principus ir dėkingai apsvarsto Jėzaus žodžius: „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.“ (Mato 5:39) Trokšdamas ‘niekam neatmokėti piktu už pikta’, protingasis sulaiko lūpas nuo neapgalvotos kalbos. (Romiečiams 12:17) Jeigu ir mes stengiamės nepastebėti įžeidimo, išvengiame tolesnių nesutarimų.

‘Liežuvis, kuris gydo’

Kalbėdami neteisybę teisme pridarytume daug žalos. Izraelio karalius sako: „Kas kalba tiesą, tas sąžiningai liudija, o melagingas liudytojas kalba apgaulingai.“ (Patarlių 12:17) Teisingas liudytojas sako, kas tikra, kalba patikimai. Jo žodžiai padeda atskleisti tiesą. O melagingas liudytojas pilnas suktybių ir gali apgauti teismą.

„Neapgalvoti žodžiai — kaip kalavijo smūgiai, — tęsia Saliamonas, — o išmintingųjų liežuvis gydo.“ (Patarlių 12:18) Žodžiai, skaudūs lyg kalavijas, nutraukia  draugystę, sukelia sielvartą, o malonūs, švelnūs priešingai — draugystę stiprina. Įžeidžiami epitetai, šauksmai, nuolatinė kritika, žeminantys užgauliojimai — argi tai ne kalavijo smūgiai, paliekantys gilias emocines žaizdas? Kaip džiugu, kada malonūs nuoširdaus atsiprašymo žodžiai padeda ištaisyti klaidą!

Gyvename sunkiais laikais, todėl nenuostabu, kad daugelio „širdys sudužusios“, „dvasia sutrinta“. (Psalmyno 34:18, Brb; Jr) Gydomąja žodžių galia ‘drąsiname liūdinčiuosius’, ‘palaikome silpnuosius’. (1 Tesalonikiečiams 5:14, Brb) Atjautos žodžiai įkvepia paauglius nepasiduoti žalingai bendraamžių įtakai. Pagyvenusius bendratikius išmintinga kalba patikina, kad jie reikalingi ir mylimi. Ligoniui švelnūs žodžiai gali praskaidrinti dieną. Netgi pabarimą lengviau priimti, jei duodamas „romumo dvasioje“. (Galatams 6:1, Brb) O kaip gydo kalba skelbėjo, kuris dalijasi gerąja Dievo Karalystės naujiena su tais, kas nori klausytis!

‘Lūpos, kurios išlieka’

Vartodamas žodžius „lūpos“ ir „liežuvis“ tarsi sinonimus, Saliamonas pareiškia: „Teisingos lūpos išlieka amžinai, o melagingas liežuvis — tik akimirką.“ (Patarlių 12:19) Hebrajiškas posakis „teisingos lūpos“ yra vienaskaitos formos ir reiškia daugiau nei tik teisingą kalbą. „Jis pabrėžia patvarumą, pastovumą ir patikimumą, — sakoma viename žinyne. — Tuo pasižyminti kalba išliks... amžinai, nes ji patikima, skirtingai nuo melagingo liežuvio, ... kuris akimirką apgauna, bet išbandomas negali nuslėpti netiesos.“

„Širdyse tų, kurie rengia pikta, slypi apgaulė, — sako išmintingasis karalius, — o  duodančių taikingą patarimą — džiaugsmas.“ Jis priduria: „Teisaus žmogaus neištinka jokia žala, o nedorėliai būna priblokšti nelaimių.“ (Patarlių 12:20, 21)

Rengiantieji pikta gali sukelti tik skausmą ir kančias. O taikingi patarėjai, darydami, kas teisinga, yra patenkinti ir džiaugiasi gerais rezultatais. Dar svarbiau: jiems palankus Dievas, nes „melagingos lūpos pasibjaurėtinos Viešpačiui, o kas ištikimai elgiasi, tas jam patinka“. (Patarlių 12:22)

‘Kalba, slepianti išmanymą’

Aprašydamas kitą skirtumą tarp apdairiai kalbančiojo ir kvailojo, Izraelio karalius sako: „Gudrus žmogus slepia savo išmanymą, o kvailojo širdis skelbia savo kvailumą.“ (Patarlių 12:23)

Gudrus, protingas žmogus nuvokia, kada kalbėti ir kada ne. Jis slepia išmanymą — juo nesipuikuoja. Tai nereiškia, kad jis visada nutyli, ką žino. Jo kalba veikiau yra apdairi. O paikasis nesusilaikydamas viską lieja ir parodo kvailumą. Tad mūsų žodžiai tebūna taupūs, be gyrimosi.

Toliau Saliamonas parodo ryškų skirtumą tarp darbštumo ir tingumo. Jis sako: „Darbščioji ranka valdo, o tingiąją reikia versti dirbti.“ (Patarlių 12:24) Darbštumas padeda iškilti ir tapti finansiškai nepriklausomam, o tingumas uždeda prievartos ir vergijos pančius. Anot vieno žinovo, „per laiką tingus žmogus pasidaro stropiojo vergas“.

„Geras žodis pralinksmina“

Grįždamas prie kalbos temos, Saliamonas daro taiklią pastabą apie mūsų jausmus. „Nerimas apsunkina žmogaus širdį, o geras žodis pralinksmina.“ (Patarlių 12:25)

Vargai ir rūpesčiai gali sunkiai prislėgti. Kas padėtų nuimti naštą ir pralinksmintų širdį? Malonus supratingo draugo padrąsinimas. Bet kaip kiti žinos apie mūsų susirūpinimą, jei neatversime širdies ir neišsipasakosime? Apimti sielvarto ar nusiminimo, turime išsikalbėti su galinčiu padėti atjaučiu asmeniu. Išliejus jausmus širdies kančios jau savaime sumažėja. Todėl verta išsipasakoti sutuoktiniui, tėvams ar užjaučiančiam, dvasiškai brandžiam draugui.

Kur rastume geresnių padrąsinimo žodžių, jei ne Biblijoje? Taigi turime artintis prie Dievo dėkingai apmąstydami jo įkvėptą Žodį. Tokie apmąstymai gali suteikti džiaugsmo neramiai širdžiai ir šviesos nusiminusioms akims. Psalmininkas tai patvirtindamas rašė: „Viešpaties Įstatymas tobulas; jis atnaujina  gyvastį; Viešpaties įsakai teisingi, — jie paprastus žmones padaro išmintingus. Viešpaties įstatai teisūs; jie džiugina širdį; Viešpaties įsakymas aiškus; jis teikia akims šviesos.“ (Psalmyno 19:8, 9 [19:7, 8, Brb])

Takas, kuriuo žengti verta

Palygindamas teisiojo ir nedorėlio kelią, Izraelio karalius sako: „Savo ganyklą išžvalgo teisusis, bet nedorėlių kelias juos paklaidina.“ (Patarlių 12:26, Jr) Teisus žmogus ištiria savo ganyklą — draugus ir bičiulius. Renkasi juos išmintingai, vengia blogų pažinčių. Nedorėliai, priešingai, atmeta patarimą ir atkakliai laikosi savo nuomonės. Taip paklydę neranda kelio.

Karalius Saliamonas kalba ir apie kitą skirtumą tarp tinginio ir stropuolio. „Tinginys nekepa medžioklės laimikio, — sako jis, — bet darbštumas yra brangus žmogaus turtas.“ (Patarlių 12:27) Lėtas žmogus, tinginys, „nekepa“ laimikio. Jis negali baigti, ką pradėjęs. O darbštumas prilygsta turtams.

Tinginystė tokia žalinga, kad apaštalas Paulius jautė pareigą parašyti bendratikiams Tesalonikoje ir įspėti tuos, kurie „netvarkingai gyvena“ — nieko nedirba, o kišasi ten, kur nereikia. Tokie broliai buvo sunki našta kitiems. Paulius nuoširdžiai ragino juos „ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną“. O jeigu neklausytų šio griežto patarimo, Paulius įspėjo kitus susirinkimo narius „vengti“, matyt, jų bičiulystės. (2 Tesalonikiečiams 3:6-12)

Mums reikia atkreipti dėmesį ne tik į Saliamono patarimą būti darbštiems, bet ir kaip tinkamai naudoti liežuvį. Stenkimės šiuo mažu organu gydyti ir džiuginti vengdami nusikalsti lūpomis ir žengdami teisingu keliu. „Teisumo takas veda į gyvenimą, — patikina Saliamonas, — žengiant jo taku, nėra mirties.“ (Patarlių 12:28)

[Iliustracijos 27 puslapyje]

„Išmintingas žmogus klauso patarimo“

[Iliustracijos 28 puslapyje]

„Išmintingųjų liežuvis gydo“

[Iliustracija 29 puslapyje]

Išsipasakodami patikimam draugui nusiraminsime

[Iliustracija 30 puslapyje]

Dėkingai apmąstant Dievo Žodį širdis prisipildo džiaugsmo