Gyvenimo istorija

Prisidėjau prie pasaulinio biblinio mokymo sėkmės

PAPASAKOJO ROBERTAS NISBETAS

Svazilando karalius Sobuza II pasveikino mane ir mano brolį Džordžą savo rezidencijoje. Nors tai buvo 1936 metai, iki šiol gyvai atsimenu mūsų pokalbį. Tas ilgas pašnekesys su karaliumi — tik vienas epizodas iš biblinio mokymo darbo, kurį jau seniai dirbu. Dabar, kai man eina 95-ieji, su džiaugsmu prisimenu savo tarnystę penkiuose žemynuose.

VISKAS prasidėjo 1925 metais Edinburge (Škotija), kai arbatos prekeivis Dobsonas ėmė lankytis mūsų šeimoje. Aš, nebemažas paauglys, tuo metu dirbau vaistininko padėjėju. Nors buvau jaunas, domėjausi svarbiais pokyčiais, kuriuos šeimų bei religiniame visuomenės gyvenime sukėlė 1914—1918 metų karas. Sykį ponas Dobsonas paliko mums knygą Dieviškasis amžių planas. Jos aiškinimas, kad išmintingas Kūrėjas turi savo planą, buvo tiek logiškas, jog panorau šlovinti tokį Dievą.

Netrukus mudu su mama pradėjome eiti į Biblijos tyrinėtojų (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai) sueigas. Pasiaukoję Jehovai, 1926 metų rugsėjį per Glazgo kongresą abu pasikrikštijome. Kiekvienas besikrikštijantis gavo ilgą drabužį, apačioje raišteliais pririšamą prie kulkšnių; jį užsivilkome ant maudymosi kostiumo. Buvo  manoma, kad tai tinkamiausias apdaras tokiai rimtai progai.

Anais tolimais laikais daugelio dalykų supratimą reikėjo išgryninti. Kone visi susirinkimų nariai švęsdavo Kalėdas, tik nedaugelis eidavo į lauko tarnybą. Net kai kurie vyresnieji protestuodavo prieš literatūros platinimą sekmadieniais sakydami, kad tai šabo laužymas. Tačiau 1925 metais Sargybos bokšto straipsniuose vis dažniau imta rašyti, kokia svarbi Morkaus 13:10 eilutė: „Pirmiau turės būti visoms tautoms paskelbta Evangelija.“

Kaip šis pasaulinis darbas turėjo būti daromas? Mano pirmieji žingsniai nuo durų prie durų buvo labai paprasti: sutiktajam tiesiog sakydavau, kad parduodu puikią religinio turinio knygą, ir pasiūlydavau Arpą Dievo. Joje tarsi dešimt arfos stygų buvo dešimties svarbių Biblijos mokymų aiškinimas. Vėliau gavome „liudijimo kortelę“ su trumpa informacija, kurią duodavome žmogui perskaityti. Be to, turėdavome plokštelių su kalbomis, trunkančiomis keturias su puse minutės; joms leisti nešiodavomės portatyvinius patefonus. Jų pirmieji modeliai buvo sunkoki, bet vėlesni svėrė daug mažiau; kai kuriuos tiko naudoti net pastatytus vertikaliai.

Nuo 1925-ųjų iki ketvirtojo dešimtmečio liudijimo darbą stengėmės daryti kiek išmanydami geriausiai. Paskui, penktojo dešimtmečio pradžioje, visuose susirinkimuose buvo įkurta Teokratinės tarnybos mokykla. Mokėmės skelbti Karalystės žinią žmonėms, kurie neatsisakydavo išklausyti. Sužinojome, kaip svarbu vesti namų Biblijos studijas susidomėjusiems. Galima sakyti, kad tai buvo dabartinio pasaulinio biblinio mokymo užuomazga.

Brolio Rezerfordo padrąsintas

Trokšdamas daugiau dalyvauti biblinio mokymo darbe, 1931 metais pradėjau visalaikę pionierišką tarnystę. Ruošiausi jos imtis iškart po Londono kongreso. Bet per vieną pietų pertrauką tuometinis mūsų veiklos prižiūrėtojas, brolis Džozefas Rezerfordas, pakvietė pasikalbėti. Jis pasiūlė tarnauti pionieriumi Afrikoje. „Ar norėtum važiuoti?“ — paklausė. Nors tai buvo netikėta, tvirtai pasakiau: „Važiuosiu.“

Tomis dienomis pagrindinis mūsų tikslas buvo išplatinti kuo daugiau biblinės literatūros, taigi be perstojo keliavome. Mane paskatino likti viengungiu; anuomet dauguma atsakingų brolių buvo nevedę. Mano skelbimo teritorija nuo Keiptauno (pietiniame Afrikos smaigalyje) tęsėsi rytiniu žemyno pakraščiu, įskaitant pakrantėje išsibarsčiusias Indijos vandenyno salas. Vakaruose teritorija apėmė Kalahario dykumos smėlynus ir tęsėsi iki Nilo ištakų prie Viktorijos ežero. Kasmet su partneriu praleisdavome po šešis mėnesius vienoje ar kitoje šalyje, esančioje šioje didžiulėje Afrikos teritorijoje.

Du šimtai dėžių dvasinio turto

Kai atvykau į Keiptauną, man parodė 200 dėžių Rytų Afrikai skirtos literatūros. Buvo išspausdintos keturiomis Europos ir keturiomis Azijos kalbomis, bet nieko — Afrikos kalbomis. Paklausiau, kodėl visa ši literatūra čia atsirado dar iki manęs. Išgirdau, kad ji buvo skirta Frenkui ir Grėjui Smitams, dviem pionieriams, neseniai išvykusiems į Keniją. Kai jiedu ten atkeliavo, tuoj pat susirgo maliarija, o Frenkas mirė.

Liūdna žinia neatėmė ryžto. Drauge su partneriu Deividu Normanu palikome  Keiptauną ir išplaukėme už kokių 5000 kilometrų į savo pirmąją paskyrimo vietą — Tanzaniją. Mombasoje (Kenija) kelionių agentas prižiūrėjo mūsų dėžes su literatūra ir pristatydavo ten, kur pageidaudavome. Iš pradžių liudydavome miestų verslo rajonuose — parduotuvėse bei įstaigose. Platinamos literatūros komplektą sudarė 9 knygos ir 11 brošiūrų; dėl įvairiaspalvių viršelių vadinome jį vaivorykštiniu rinkiniu.

Paskui nusprendėme aplankyti Zanzibaro salą už 30 kilometrų nuo rytų pakrantės. Šimtmečius Zanzibaras buvo vergų prekybos centras. Taip pat garsėjo gvazdikėliais; jų kvapas sklido visur. Mieste, pastatytame be jokio plano, nelengva buvo susiorientuoti. Gatvės kreivos, painios, tad greit pamesdavome kryptį. Viešbutis buvo gan patogus, bet su grotuotomis durimis, storomis sienomis daugiau priminė kalėjimą. Mes džiaugėmės gražiais darbo vaisiais — arabai, indai bei kiti maloniai imdavo mūsų literatūrą.

Kelionės traukiniais, laivais, automobiliais

Tomis dienomis nelengva būdavo keliauti po Rytų Afriką. Štai pakeliui į Mombasą Kenijos aukštumose mūsų traukinys sustojo dėl skėrių antplūdžio. Begalė vabzdžių padengė žemę ir bėgius. Šie pasidarė tokie slidūs, kad ratai nebegalėjo riedėti. Vienintelė išeitis — plauti bėgius garuojančiu karštu vandeniu iš lokomotyvo. Taip pamažėl ištrūkome iš skėrių apsiausties. Kaip palengvėjo, kada traukinys ėmė kilti aukštyn ir pajutome malonų, vėsų kalnynų orą.

Į pakrantės miestus nesunkiai nusigaudavome traukiniu arba laivu, o į kaimus važiuodavome automobiliu. Džiaugiausi, kai darbo ėmėsi ir mano brolis Džordžas. Tuomet mudu nusipirkome gan didelį dengtą furgoną, kuriame įrengėme lovas, virtuvę, sandėliuką, įstatėme moskitams nepralaidžius langus. Ant stogo įtaisėme garsiakalbį. Tokia įranga padėjo liudyti po namus visą dieną, o vakare — sukviesti žmones į turgaus aikštę pasiklausyti kalbų. Populiari kalba, kurią leisdavome per garsiakalbį, buvo „Ar pragare karšta?“ Kartą su savo „mobiliu namu“ keliavome apie 3000 kilometrų iš Pietų Afrikos į Keniją. Džiaugėmės turėdami įvairių brošiūrų keliomis šiaurės Afrikos kalbomis, nes vietos žmonės noriai jas paimdavo.

Šiose kelionėse mėgdavome stebėti daugybę laukinių Afrikos gyvūnų. Aišku, saugumo dėlei sutemus neišeidavome iš furgono,  bet mūsų tikėjimas stiprėjo matant tokią įvairovę Jehovos sukurtų gyvių.

Kyla priešiškumas

Labiau nei laukinių žvėrių reikėjo saugotis susidūrimo su įvairiais pareigūnais ir kai kuriais įtūžusiais religiniais vadovais, pradėjusiais atvirai trukdyti skelbti Karalystę. Mūsų darbą labai trikdė vienas fanatikas, pasivadinęs Mvana Lesa, tai yra „Dievo Sūnumi“, su savo grupe — Kitavala, deja, reiškiančia „sargybos bokštas“. Iki mūsų atvykimo jis skelbėsi, kad krikštija žmones, ir taip daug afrikiečių nuskandino. Galiausiai jį suėmė ir pakorė. Vėliau teko kalbėtis su jo koriku. Paaiškinau, jog anas vyras neturėjo jokio ryšio su Sargybos bokšto bendrija.

Sunkumų kėlė — labiausiai dėl finansinių sumetimų — ir daug europiečių, nepatenkintų mūsų mokymo veikla. Vienos parduotuvės vedėjas skundėsi: „Kad baltasis galėtų likti šioje šalyje, afrikietis neturi žinoti, jog yra išnaudojamas mažai apmokamu darbu.“ Dėl tos pačios priežasties aukso gavybos kompanijos direktorius nedviprasmiškais žodžiais išprašė mane iš kabineto. Supykęs nulydėjo iki pat laukinių durų.

Rodezijos (dabar Zimbabvė) valdžia, daugiausia, aišku, paveikta tokių priešiškai nusiteikusių religininkų bei verslininkų, liepė mums palikti šalį. Sprendimą apskundėme ir gavome leidimą pasilikti su sąlyga, kad neskelbsime afrikiečiams. Šio draudimo priežastis, pasak vieno pareigūno, ta, kad mūsų literatūra „netinkama afrikiečio sąmonei“. Tačiau kitose kontinento šalyse mokymo darbo tarp afrikiečių nedraudė, netgi jį skatino. Viena tokių šalių — Svazilandas.

Priėmimas pas Svazilando karalių

Svazilandas yra maža nepriklausoma 17364 kvadratinių kilometrų šalis, įsiterpusi Pietų Afrikoje. Čia mes ir susitikome su pradžioje minėtu iškalbiu karaliumi Sobuza II. Jis puikiai kalbėjo angliškai, nes buvo studijavęs viename britų universitete. Paprastai apsirengęs karalius labai maloniai priėmė.

Pokalbis sukosi apie žemės Rojų, Dievo numatytą žmonėms, palankiai tam nusiteikusiems. Nors karalius didelio susidomėjimo nerodė, sakėsi, kad jam rūpi panašios temos. Jis stengėsi pagerinti varganų, neišsilavinusių žmonių gyvenimą. Šalies valdovui nepatiko daugelio krikščionijos misionierių veikla, nes šie tenorėjo pritraukti į bažnyčią kuo daugiau narių, o ne juos lavinti. Karalius žinojo, kaip triūsia keletas mūsų pionierių, ir pagyrė už  biblinio mokymo darbą — ypač todėl, kad neprašome užmokesčio nei ko nors kito.

Biblinis mokymas spartėja

1943-iaisiais buvo įkurta Sargybos bokšto biblinė Gileado mokykla, ruošianti misionierius. Mus skatino ne išplatinti kuo daugiau biblinės literatūros, o kuo didesnį dėmesį skirti susidomėjusiems. 1950 metais mudu su Džordžu gavome kvietimą į 16-tą Gileado klasę. Čia susipažinau su Džin Haid, puikia sese iš Australijos, paskirta tarnauti misioniere į Japoniją, kai tik baigs mokslus. Tarnams tuo metu buvo įprasta likti viengungiams, taigi draugystė nutrūko.

Po Gileado mokyklos abu su Džordžu paskyrė į Mauricijų, Indijos vandenyno salą. Susidraugavome su tenykščiais žmonėmis, išmokome jų kalbą ir vedėme namų Biblijos studijas. Vėliau Gileado mokyklą baigė ir mūsų jaunesnysis brolis Viljamas su savo žmona Miuriele. Juos pasiuntė į mūsų buvusią skelbimo teritoriją Kenijoje.

Greit prabėgo aštuoneri metai ir 1958-aisiais tarptautiniame Niujorko kongrese vėl susitikau su Džin Haid. Atnaujinome draugystę, paskui susižadėjome. Vietoje Mauricijaus gavau paskyrimą tarnauti Japonijoje, kur 1959 metais mudu su Džin susituokėme. Prasidėjo labai laimingas misionieriškas etapas Hirosimoje. Tuo laiku ten buvo tik vienas mažas susirinkimas, o dabar — 36.

Sajonara, Japonija

Metams bėgant mudviejų sveikata labai suprastėjo, tad vis sunkiau darėsi tarnauti misionieriais ir galiausiai palikę Japoniją apsigyvenome Džinos gimtojoje Australijoje. Mums buvo liūdna Hirosimos geležinkelio stotyje tądien, kai visiems brangiems draugams teko tarti „sajonara“ — sudie.

Dabar gyvename Australijoje ir, kiek leidžia galimybės, toliau tarnaujame Jehovai drauge su Armideilo susirinkimu Naujojo Pietų Velso valstijoje. Koks džiaugsmas dalytis krikščioniškos tiesos lobiais su tiek daug žmonių beveik aštuoniasdešimt metų! Mačiau, kaip nuostabiai suklestėjo biblinis mokymas ir buvau svarbių dvasinių įvykių liudininkas. Tai ne kokio nors asmens ir ne žmonių grupės nuopelnas, bet, psalmininko žodžiais tariant, — „Viešpaties padaryta; koks nuostabus reginys!“ (Psalmyno 118:23)

[Iliustracija 28 puslapyje]

Mano brolis Džordžas šalia mūsų furgono

[Iliustracija 28 puslapyje]

Aš prie Viktorijos ežero

[Iliustracija 29 puslapyje]

Vyresniųjų klasių moksleiviai, atėję pasiklausyti viešosios kalbos; Svazilandas, 1938 m.

[Iliustracijos 30 puslapyje]

Su Džin vestuvių dieną 1959 metais ir dabar