Romumas — itin svarbi krikščionies savybė
Romumas — itin svarbi krikščionies savybė
„Apsivilkite... romumu.“ (KOLOSIEČIAMS 3:12)
1. Kodėl romumas yra nuostabi savybė?
KOKIA miela širdžiai vakaro ramuma. Romus žmogus irgi traukia savo švelnumu. Tačiau, pasak išmintingojo karaliaus Saliamono, „romus liežuvis gali perlaužti kaulą“. (Patarlių 25:15, NW) Romumas — nuostabi savybė, švelnumo ir tvirtumo derinys.
2, 3. Kaip siejasi romumas su šventąja dvasia ir ką aptarsime šiame straipsnyje?
2 Apaštalas Paulius paminėjo romumą kalbėdamas apie „dvasios vaisių“ Galatams 5:22, 23. Graikiškas žodis, 23 eilutėje išverstas „romumu“, kitose Biblijose verčiamas „nuolankumas“, „švelnumas“. Daugumoje kalbų nelengva rasti tikslų atitikmenį šiam graikiškam žodžiui, apibūdinančiam ne išorinį švelnumą arba nuolankumą, o vidinį romumą bei maloningumą, ne asmens elgseną, o jo proto ir širdies būseną.
3 Kad geriau suprastume, kas yra romumas ir kokia jo vertė, aptarkime keturis Biblijos pavyzdžius. (Romiečiams 15:4) Taip ne tik suvoksime, kokia tai savybė, bet ir sužinosime, kaip ją ugdytis bei visada rodyti.
„Labai brangi Dievo akyse“
4. Iš kur žinome, kad Jehova vertina romumą?
4 Kadangi romumas yra vienas iš Dievo dvasios vaisių, logiška manyti, jog ši savybė būdinga puikiausiai asmenybei — Jehovai. Apaštalas Petras rašė, kad „romi ir taikinga dvasia“ yra „labai brangi Dievo akyse“. (1 Petro 3:4, Brb) Išties romumas — dieviškoji savybė ir Jehova nepaprastai ją vertina. Tai svari priežastis visiems Dievo tarnams ugdytis romumą. Tačiau kaip visagalis Dievas, aukščiausiasis visatos Valdovas, rodo romumą?
5. Kokią ateities viltį turime per Jehovos romumą?
5 Adomas ir Ieva, pirmoji žmonių pora, nepaklaũsė Dievo draudimo valgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio ir tai padarė sąmoningai. (Pradžios 2:16, 17) Šis savavališkas veiksmas užtraukė nuodėmę, mirtį ir atskyrimą nuo Dievo tiek pirmiesiems žmonėms, tiek jų būsimiems palikuoniams. (Romiečiams 5:12) Nors toks nuosprendis — visiškai teisėtas, Jehova nebuvo žmonijai šiurkštus ir neatstūmė kaip absoliučiai nepataisomos bei neatperkamos. (Psalmyno 130:3) Priešingai, dėl savo romumo Dievas elgėsi maloningai, nebuvo per daug reiklus, todėl paruošė dovaną, kad nuodėminga žmonija galėtų artintis prie jo ir įgyti palankumą. Būtent ta dovana — jo Sūnaus Jėzaus Kristaus išperkamoji auka leidžia mums artintis prie Dievo didingo sosto be baimės. (Romiečiams 6:23; Hebrajams 4:14-16; 1 Jono 4:9, 10, 18)
6. Kaip matomas Dievo romumas iš elgesio su Kainu?
6 Jehova parodė savo romumą dar prieš daug amžių iki Jėzaus atėjimo į žemę — kai Adomo sūnūs, Kainas ir Abelis, atnašavo Jam aukas. Matydamas, kas jų širdyse, Jehova atmetė Kaino auką, bet „maloniai pažvelgė“ į Abelį ir jo atnašą. Dievo palankumas ištikimajam Abeliui bei jo aukai sukėlė Kaino apmaudą. Biblijoje sakoma, kad „Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro“. Kaip reagavo Jehova? Ar jis įsižeidė dėl blogo Kaino nusistatymo? Ne. Dievas romiai pakláusė, kodėl Kainas taip supykęs. Jehova netgi pasakė, ką jis turėtų daryti, kad būtų „priimtas“. (Pradžios 4:3-7; Brb) Jehova išties yra tobulai romus. (Išėjimo 34:6)
Romumas traukia ir gaivina
7, 8. a) Kaip galime perprasti Jehovos romumą? b) Ką žodžiai iš Mato 11:27-29 byloja apie Jehovą ir Jėzų?
7 Vienas iš geriausių būdų suvokti Jehovos neprilygstamas savybes — tyrinėti Jėzaus Kristaus gyvenimą bei tarnystę. (Jono 1:18; 14:6-9) Antraisiais savo skelbimo metais būdamas Galilėjoje Jėzus padarė nemažai stebuklų Chorazine, Betsaidoje, Kafarnaume bei aplinkinėse vietovėse. Tačiau dauguma žmonių buvo išdidūs, abejingi ir netikėjo. Kaip Jėzus jautėsi? Nors neslėpdamas primindavo, kokios bus netikėjimo pasekmės, jam kėlė gailestį amhaárets — skurdžios, paprastos liaudies — vargana dvasinė padėtis. (Mato 9:35, 36; 11:20-24)
8 Tolesni Jėzaus veiksmai parodė, kad jis „visiškai pažįsta Tėvą“ ir seka juo. Jėzus šiltai kvietė paprastus žmones: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“ Kaip guodė ir gaivino prislėgtuosius šie žodžiai! Jie ir šiandien mums patrauklūs. Jei nuoširdžiai apsivilksime romumu, būsime tarp tų, „kam Sūnus panorės apreikšti“ savo Tėvą. (Mato 11:27-29; NW)
9. Kokia savybė neatsiejama nuo romumo ir kaip puikiu savo pavyzdžiu ją rodė Jėzus?
9 Romumui artima savybė — nuolankumas, tai yra „nusižeminusi širdis“. Priešingas bruožas — išdidumas, vedantis į savęs išaukštinimą; toks asmuo dažniausiai būna šiurkštus, beširdis. (Patarlių 16:18, 19) Jėzus visą žemiškos tarnystės laiką buvo nuolankus. Net tada, kai likus šešioms dienoms iki mirties įjojo į Jeruzalę ir buvo sveikinamas kaip žydų Karalius, Jėzus labai skyrėsi nuo pasaulio valdovų. Jis išpildė Zacharijo pranašystę apie Mesiją: „Štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.“ (Mato 21:5; Zacharijo 9:9) Ištikimas pranašas Danielius matė regėjime, kaip Jehova paveda valdžią savo Sūnui. Tačiau ankstesnėje pranašystėje jis apibūdina Jėzų kaip „žemiausią tarp žmonių“. Romumas ir nuolankumas išties neatsiejamos savybės. (Danieliaus 4:17, Brb; 7:13, 14)
10. Kodėl krikščioniškas romumas nėra silpnumo požymis?
10 Malonus Jehovos ir Jėzaus romumas skatina mus prie jų artintis. (Jokūbo 4:8) Aišku, ši savybė nėra silpnumo požymis. Juk Jehova, visagalis Dievas — stiprybės ir beribės dinaminės energijos šaltinis. Jis dega rūstumu prieš neteisybę. (Izaijo 30:27; 40:26) Jėzus taip pat buvo tvirtas ir nėjo į kompromisą net puolamas Šėtono Velnio. Jis netoleravo savo laikų religinių vadovų neteisėtos prekybos. (Mato 4:1-11; 21:12, 13; Jono 2:13-17) Tačiau Jėzus romiai elgėsi matydamas savo mokinių trūkumus, kantriai pakentė jų silpnybes. (Mato 20:20-28) Vienas biblistas taikliai sako: „Už švelnumo slypi plieninė stiprybė.“ Tad rodykime Kristui būdingą bruožą — romumą.
Romiausias savo laikų žmogus
11, 12. Kuo Mozės romumas buvo ypatingas atsižvelgiant į jo auklėjimą?
11 Trečias mūsų aptariamas pavyzdys — Mozė. Biblijoje sakoma, kad jis buvo „romiausias iš visų žmonių žemėje“. (Skaičių 12:3, Brb) Tai Dievo įkvėptas apibūdinimas. Dėl savo romumo Mozė noriai leidosi Jehovos vadovaujamas.
12 Mozė buvo auklėjamas neįprastomis sąlygomis. Jehova pasirūpino, kad šis ištikimos hebrajų poros sūnus klastos ir žudynių laikais būtų išsaugotas. Ankstyvąjį gyvenimo tarpsnį motina juo rūpinosi ir kruopščiai mokė apie tikrąjį Dievą Jehovą. Vėliau Mozę paėmė iš namų į visiškai kitokią aplinką. „Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties, — priminė Steponas, vienas iš pirmųjų krikščionių kankinių, — ir tapo galingas žodžiais ir darbais.“ (Apaštalų darbų 7:22) Šis vyras aiškiai parodė tikėjimą tada, kai atkreipė dėmesį į didžiulę neteisybę, slegiančią jo brolius, engiamus faraono vergų prižiūrėtojų. Nužudęs hebrają mušusį egiptietį, Mozė buvo priverstas bėgti iš Egipto į Midjaną. (Išėjimo 1:15, 16; 2:1-15; Hebrajams 11:24, 25)
13. Kaip Mozę paveikė 40 gyvenimo metų Midjane?
13 Keturiasdešimtmetis Mozė atsidūrė dykumoje. Midjane jis sutiko septynias Reuelio dukras ir padėjo prisemti vandens didžiulei jų tėvo kaimenei pagirdyti. Grįžusios namo merginos sužavėtos papasakojo Reueliui, kad „vienas egiptietis“ apgynė jas nuo nedraugiškų piemenų. Reuelio pakviestas Mozė apsigyveno jo šeimoje. Dėl nutikusių bėdų Mozė nepasidarė apmaudus ir neprarado noro mokytis, kaip prisitaikyti prie naujos aplinkos. Jo troškimas tarnauti Jehovai niekada neišblėso. Per tuos 40 metų, kai prižiūrėjo Reuelio avis, susituokė su Cipora ir išaugino sūnus, Mozė išsiugdė ir subrandino jam būdingiausią savybę — romumą. Taip, sunkumai išmokė Mozę romumo. (Išėjimo 2:16-22; Apaštalų darbų 7:29, 30)
14. Papasakok atsitikimą, liudijantį apie Mozės romumą jam esant Izraelio vadovu.
14 Mozės romumas buvo matomas ir tada, kai Jehova paskyrė jį Izraelio tautos vadovu. Sykį vienas jaunuolis pranešė Mozei, jog Eldadas ir Medadas stovykloje pranašauja, nors jiedu neatėjo draugėn, kai Jehova išliejo savo dvasią 70 seniūnų, kad šie būtų Mozės padėjėjai. Jozuė kalbėjo: „Mano viešpatie Moze, uždrausk jiems!“ Mozė romiai pasakė: „Ar tu dėl manęs pavydi? Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai, tesuteikia Viešpats savo dvasios visiems!“ (Skaičių 11:26-29) Romumas padėjo sumažinti įtampą.
15. Nors Mozė buvo netobulas, kodėl jis yra sektinas pavyzdys?
15 Bet kartą Mozei pritrūko romumo. Netoli Kadešo, prie Meribos, jis nepašlovino Stebukladario, Jehovos. (Skaičių 20:1, 9-13) Kad ir netobulas, Mozė savo nepalaužiamo tikėjimo skatinamas visą gyvenimą išliko tvirtas, o jo puikiu romumu gėrimės ir šiandien. (Hebrajams 11:23-28)
Šiurkštuolis vyras ir romi žmona
16, 17. Ko mus pamoko pasakojimas apie Nabalą ir Abigailę?
16 Kitas pamokantis pavyzdys yra iš Dovydo laikų. Tai įvyko netrukus po Dievo pranašo Samuelio mirties. Kalbama apie sutuoktinius — Nabalą ir Abigailę. Kokie jie buvo skirtingi! Žmona — protinga, o vyras — „šiurkštus žmogus ir nedorėlis“. Paprašiusiems pasistiprinti Dovydo vyrams Nabalas piktai atšovė, nors šie padėjo apsaugoti jo didžiules bandas nuo vagių. Teisėtai pasipiktinę, Dovydas ir jo vyrai išsitraukė kalavijus ir pasuko pas Nabalą. (1 Samuelio 25:2-13)
17 Išgirdusi apie tai, Abigailė greit paėmė duonos, vyno, mėsos, paplotėlių iš razinų bei figų ir išskubėjo pasitikti Dovydo. „Tekrinta tik ant manęs, mano viešpatie, ši kaltė! — maldavo Abigailė. — Prašau leisti tavo tarnaitei kalbėti ir išklausyti tavo tarnaitės žodžių.“ Dovydo širdį suminkštino romus maldavimas. Išklausęs Abigailę, Dovydas pasakė: „Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, atsiuntęs tave šiandien manęs pasitikti. Tebūna pagirta tavo sveika nuožiūra, ir palaiminta būk tu, sulaikiusi mane šiandien nuo kraujo kaltės.“ (1 Samuelio 25:18, 24, 32, 33) Galiausiai Nabalas dėl savo šiurkštumo buvo nubaustas mirtimi. O puikaus būdo Abigailė susilaukė džiaugsmo — tapo Dovydo žmona. Jos romumas yra pavyzdys visiems, kurie šiandien tarnauja Jehovai. (1 Samuelio 25:36-42)
Ugdykis romumą
18, 19. a) Kokie būna akivaizdūs pokyčiai apsivilkus romumu? b) Kas gali padėti mums ištirti save?
18 Vadinasi, romumas — būtina savybė. Tai ne tik maloni elgsena, bet ir patraukli būdo savybė, gaivinanti aplinkinius. Praeityje gal buvome įpratę šiurkščiai kalbėti, pyktauti. Tačiau sužinoję Biblijos tiesą, pasikeitėme ir tapome malonesni. Paulius kalbėjo apie tokią permainą skatindamas bendratikius: „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu.“ (Kolosiečiams 3:12) Biblija prilygina tai žiauraus laukinio gyvūno — vilko, leopardo, liūto, meškos, kobros — virsmui į ramų naminį gyvulį — avinėlį, ožiuką, veršelį, karvę. (Izaijo 11:6-9; 65:25) Tokie ryškūs asmenybės pokyčiai stebina aplinkinius. O mes priskiriame tai Dievo dvasios veikimui, nes romumas — vienas iš jos puikių vaisių.
19 Jeigu jau pasikeitėme, kur būtina, ir pasiaukojome Jehovai, ar ugdytis romumo nebereikia? Jokiu būdu. Ir naujus drabužius nuolat valome, kad būtų švarūs, tvarkingi. Gilindamiesi į Dievo Žodį ir apmąstydami jame aprašytus pavyzdžius, galime pažvelgti į save naujai, bešališkai. Kaip atrodai Dievo įkvėpto Žodžio veidrodyje? (Jokūbo 1:23-25)
20. Kaip galėtume sėkmingai rodyti romumą?
20 Mūsų charakteriai iš prigimties skiriasi. Vieniems Dievo tarnams lengviau, kitiems sunkiau būti romiems. Tačiau visiems krikščionims privalu ugdytis Dievo dvasios vaisius, tarp jų ir romumą. Paulius meilingai patarė Timotiejui: „Vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą.“ (1 Timotiejui 6:11) Žodis „vykis“ rodo, jog reikia pastangų. Viename Biblijos vertime šis raginimas išverstas taip: ‘atiduok tam širdį’. (Dž. B. Filipsas, New Testament in Modern English) Jeigu nuolat mąstysi apie puikius pavyzdžius iš Dievo Žodžio, jie tavyje įsišaknys, prigis, formuos tave, jais vadovausiesi. (Jokūbo 1:21)
21. a) Kodėl turime rodyti romumą? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?
21 Romumas yra matomas iš elgesio su kitais. „Kas tarp jūsų išmintingas ir sumanus?“ — klausė Kristaus mokinys Jokūbas. „Teparodo geru elgesiu savo darbus su išmintingu romumu.“ (Jokūbo 3:13, Brb) Kaip galime rodyti šią krikščionišką savybę namie, krikščioniškoje tarnyboje, susirinkime? Apie tai verta paskaityti kitame straipsnyje.
Apžvalga
• Ką sužinojai apie romumą iš šių pavyzdžių:
• Jehovos?
• Jėzaus?
• Mozės?
• Abigailės?
• Kodėl turime rodyti romumą?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 16 puslapyje]
Kodėl Jehova maloniai pažvelgė į Abelio auką?
[Iliustracija 17 puslapyje]
Iš Jėzaus pavyzdžio aišku, kad romumas ir nuolankumas yra neatsiejami
[Iliustracija 18 puslapyje]
Mozė buvo puikus romumo pavyzdys