Jie tarnauja broliams svečiose šalyse

AR KĄ nors girdėjai apie „tarptautinius tarnus“ ir „tarptautinius savanorius“? Šie Jehovos liudytojai aukoja savo laiką ir įgūdžius padėdami statyti pastatus, kuriuose bus spausdinami bibliniai leidiniai bei rūpinamasi Karalystės žinios skelbimu. Tie savanoriai, be to, talkininkauja statant Biblijos mokymo centrus — asamblėjų ir Karalystės sales. Šiuo metu jie darbuojasi 34 šalyse, daugiausia vargingose. Kokių sunkumų ir džiaugsmų jie patiria tarnaudami krikščionims broliams svečiuose kraštuose? Ką mãno apie savo šventą tarnybą? (Apreiškimo 7:9, 15) Norėdami tai išsiaiškinti, pabendravome su kai kuriais Meksikoje dirbusiais savanoriais.

Į šį kraštą tarptautiniai tarnai iš kitų šalių pradėjo plaukti 1992-ųjų gegužę. Jie labai pagelbėjo plečiant filialą, prižiūrintį Meksikos Jehovos liudytojų veiklą. Iškilo 14 naujų statinių: gyvenamieji namai filialo tarnams, spaustuvė, administracinis korpusas.

Be šimtų savanorių iš įvairių Meksikos kampelių drauge čia triūsė daugiau kaip 730 atvykusiųjų iš Didžiosios Britanijos, Jungtinių Valstijų, Kanados bei iš kitur. Maža to, savaitgaliais jiems talkininkavo bendrai paėmus per 28000 liudytojų iš maždaug 1600 artimiausių susirinkimų. Visi darbavosi noriai ir neatlygintinai. Tokią tarnybą Jehovai laikė garbe. Jie turėjo omeny žodžius, užrašytus Psalmyno 127:1: „Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato.“

Sunkumai

Kokių sunkumų patiria tolimose šalyse triūsiantys tarptautiniai savanoriai? Paklausykime, ką pasakoja Kurtis ir Sali iš Jungtinių Valstijų, dalyvavę statybos darbuose Indijoje, Meksikoje, Paragvajuje, Rumunijoje, Rusijoje, Senegale,  Vokietijoje bei Zambijoje. Kurtis prisimena: „Iš pradžių sunkiausia buvo palikti dukrą, tarnavusią pioniere [visalaike skelbėja], ir savąjį susirinkimą Minesotoje. Mudu su žmona jį lankėme 24 metus ir ten jautėmės kaip namuose.“

Sali sako: „Kitas sunkumas — nepažįstama aplinka. Moteriai, ko gero, sunkiau nei vyrui, bet prisitaikyti įmanoma. Pasidariau pakantesnė net vabzdžiams, kurių buvo begalės!“ Dar ji priduria: „Vienoje šalyje kartu su dešimčia savanorių gyvenome bute be virtuvės ir turėjome tik du vonios kambarius. Tada išsiugdžiau daugiau kantrybės.“

Kitas pastangų ir nuolankumo reikalaujantis uždavinys — nauja kalba. Šaron, kuri drauge su vyru darbavosi statybose įvairiose šalyse, sako: „Nelengva, kai nemoki vietinės kalbos. Iš pradžių sunku suartėti su dvasiniais broliais ir seserimis, nes negali išreikšti jausmų. Tai slegia. Bet broliai labai kantrūs ir nuoširdžiai mumis rūpinasi. Tad kažkaip susikalbame.“

Skelbti reikia drąsos

Nors tie pasiaukoję savanoriai daug prisideda prie statybų, jie supranta pirmiausia esą gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbėjai. Todėl uoliai skelbia su tais susirinkimais, į kuriuos paskirti. Sutuoktiniai Okis ir Ing Mari, dalyvavę statybose Gvadalupės salose, Malavyje, Meksikoje ir Nigerijoje, prisipažįsta, jog skelbti kita kalba reikia drąsos.

Ing Mari prisimena: „Iš pradžių patys beveik neskelbėme, nes drovėdavomės.  Kadangi visuomet eidavome su vietiniais liudytojais, leisdavome kalbėti jiems. Tačiau vieną rytą nusprendėme į tarnybą išeiti vieni. Pradėjome drebančiomis kojomis ir virpančia širdimi. Netrukus sutikome jauną moterį, ji išklausė mano įžangą. Perskaičiau Rašto eilutę ir įteikiau leidinį. Staiga moteris tarė: ‘Ar galiu paklausti? Matot, turiu giminaitę, kuri studijuoja Bibliją su Jehovos liudytojais. Aš irgi norėčiau.’ Netekau žado, bet greit susiėmiau ir pasiūliau studijas.“

Ing Mari priduria: „Įsivaizduokite, kaip apsidžiaugiau ir kokia buvau dėkinga Jehovai, palaiminusiam mūsų pastangas ir troškimą dalytis tiesa.“ Ta moteris augo dvasiškai ir buvo pakrikštyta per srities kongresą Meksike. Okis ir Ing Mari apie savo tarnybą pasakė taip: „Labai branginame tai, kad galime dalyvauti statybos darbuose įvairiose vietose, bet didžiausią džiaugsmą ir pasitenkinimą teikia galimybė padėti žmogui pažinti tiesą.“

Pasiaukojama dvasia

Palikdami šeimą ir draugus, savanoriai iš tiesų aukojasi, kad galėtų tarnauti broliams svečiose šalyse; ir ne tuščiai — ši tarnyba atneša begalę džiaugsmų. Kokių?

Hovardas, darbavęsis su žmona Angoloje, Ekvadore, Gajanoje, Kolumbijoje, Meksikoje, Puerto Rike ir Salvadore, aiškina: „Tai puiki proga susitikti su įvairių kraštų broliais bei sesėmis, patirti meilės ryšį, siejantį mūsų tarptautinę broliją. Dažnai apie ją skaitome, bet kai gyveni ir dirbi su kitos kultūros bei kilmės žmonėmis, dar labiau ją vertini.“

Garis, prisidėjęs prie statybos darbų Ekvadore, Kolumbijoje, Kosta Rikoje, Meksikoje ir Zambijoje, irgi gavo didelės naudos iš šios programos. Jis pasakoja: „Per tuos kelerius metus įgijau patirties bendraudamas su brandžiais broliais, tarnaujančiais šalių, į kurias buvau paskirtas, filialuose. Tai padės ateityje įveikti sunkumus, iškilsiančius atliekant užduotis. Mano tikėjimas sustiprėjo, nes galėjau pajusti išskirtinį Jehovos pasaulinės organizacijos bruožą — vienybę, nugalinčią kalbinius, rasinius ir kultūrinius skirtumus.“

Statybos Meksikoje baigėsi, naujų filialo pastatų atidarymas įvyko šiemet. Meilė Dievui skatino tarptautinius tarnus ir savanorius gerokai pasidarbuoti plečiant teisingą garbinimą Meksikoje bei kitur. Šiuos žmones, noriai ir pasiaukojamai tarnaujančius broliams kitose šalyse, labai vertina viso pasaulio Jehovos liudytojai.

[Iliustracija 25 puslapyje]

Ekvadoras

[Iliustracija 25 puslapyje]

Kolumbija

[Iliustracija 25 puslapyje]

Angola

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kyla nauji Meksikos filialo pastatai

[Iliustracija 26 puslapyje]

Filialo sodas

[Iliustracija 26 puslapyje]

Apačioje: kai kurie statybų skyriaus darbuotojai priešais kelis naujus pastatus

[Iliustracija 27 puslapyje]

Savanoriai džiugiai skelbia su vietiniu susirinkimu