Skaitytojų klausimai

Kodėl 2002-ųjų balandžio 1-osios Sargybos bokšto 11 puslapyje, 7 pastraipoje, teigiama, jog įtikėjusių žydų vandens krikštas per 33 m. e. m. Sekmines reiškė „pasiaukojimą Dievui per Kristų“, nors anksčiau buvo aiškinta, kad nuo 33 m. e. m. iki 36 m. e. m. jų krikštas tokio pasiaukojimo veiksmo nereikalavo?

Jehova Dievas 1513 metais p. m. e. izraelitams davė galimybę tapti šventa jo tauta su sąlyga, kad ‘paklus jo balsui ir laikysis jo Sandoros’. Jie atsakė: „Visa, ką tik Viešpats kalbėjo, darysime!“ (Išėjimo 19:3-8; 24:1-8)

Sutikdami laikytis Mozės įstatymo sandoros, izraelitai pasiaukojo Dievui. Šiai pasiaukojusiai tautai pagal kilmę priklausė visos tolesnės žydų kartos. Tačiau krikštas tų žydų, kurie Jėzaus Kristaus sekėjais tapo pradedant 33 m. e. m. Sekminėmis, reiškė daugiau nei tik prisistatyti Dievui pasiaukojusios tautos nariais. Jis simbolizavo jų pasiaukojimą Jehovai Dievui įgyjant su juo naujus santykius per Jėzų Kristų. Kaip?

Kai maždaug 120 mokinių, susirinkusių aukštutiniame kambaryje Jeruzalėje per 33 m. e. m. Sekmines, gavo šventąją dvasią, apaštalas Petras atsistojęs ėmė skelbti daugybei žydų bei prozelitų, subėgusių pažiūrėti, kas atsitiko. Išsamiai paliudijęs, sąžinės graužulio kamuojamiems žydams Petras pasakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės.“ Atsiliepdami į tolesnį Petro raginimą, „kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius“. (Apaštalų darbų 2:1-41)

Ar žydai, pasikrikštiję Petro raginami, nebuvo pasiaukojusios tautos nariai? Ar kaip pasiaukoję Dievui tarnai nebuvo užmezgę su juo ryšio? Ne, nebuvo. Apaštalas Paulius rašė, jog ‘Dievas panaikino Įstatymą, prismeigdamas prie kryžiaus [„kančių stulpo“, NW]’. (Kolosiečiams 2:14) Per Kristaus mirtį 33 m. e. m. Jehova Dievas panaikino  Įstatymo sandorą — priemonę izraelitams turėti ryšį su Juo. Tauta, kuri atmetė Dievo Sūnų, dabar pati buvo Dievo atmesta. „Žemiškasis Izraelis“ daugiau nebegalėjo vadintis Dievui pasiaukojusia tauta. (1 Korintiečiams 10:18; Mato 21:43)

Įstatymo sandora buvo panaikinta 33 m. e. m., bet Dievo ypatingos malonės ir dėmesio žydams laikas tada dar nepasibaigė. * Jis turėjo tęstis iki 36 m. e. m., kai Petras skelbė dievobaimingam italui Kornelijui bei jo namiškiams, taip pat kitiems nežydams. (Apaštalų darbų 10:1-48) Kodėl Dievas vis dar rodė palankumą?

„[Mesijas] sudarys sandorą su daugeliu vienai savaitei“, — sakoma Danieliaus 9:27 (Brb). Sandora, sudaryta septyneriems metams, arba „vienai savaitei“, nuo Jėzaus krikšto ir viešosios tarnybos pradžios 29 m. e. m., buvo Abraomo sandora. Norint jai priklausyti tereikėjo būti vienam iš Abraomo palikuonių. Ta vienašalė sandora negarantavo asmeniui pasiaukojimo ryšio su Jehova. Todėl tikintys žydai, pakrikštyti po Petro kalbos per 33 m. e. m. Sekmines, nors patyrę ypatingą dėmesį kaip žydų tautos nariai, panaikinus Įstatymo sandorą nebeturėjo teisių į pasiaukojimo ryšį su Dievu. Dievui pasiaukoti kiekvienas turėjo pats.

Prieš krikštijantis 33 m. e. m. Sekminių dieną pasiaukoti žydams bei prozelitams buvo būtina ir dėl kitos priežasties. Apaštalas Petras ragino klausytojus atgailauti ir krikštytis Jėzaus vardu. Tam reikėjo atsižadėti senos gyvensenos ir pripažinti Jėzų Viešpačiu ir Mesiju, Vyriausiuoju Kunigu bei tuo, kuris sėdi Dievo dešinėje danguje. Norėdami išsigelbėti jie turėjo šauktis Jehovos Dievo vardo per Kristų Jėzų, tai yra tikėti Kristų ir pripažinti jį savo Vadovu. Priemonė, leidžianti turėti ryšį su Dievu ir laiduojanti nuodėmių atleidimą, dabar pasikeitė. Tikintys žydai turėjo priimti tą naują priemonę. Kaip? Pasiaukoti Dievui ir viešai parodyti tai pasinardinimu vandenyje Jėzaus Kristaus vardu. Vandens krikštas liudijo apie jų pasiaukojimą Dievui užmezgant naujus santykius su juo per Jėzų Kristų. (Apaštalų darbų 2:21, 33-36; 3:19-23)

[Išnaša]