Tacianas. Apologetas ar eretikas?

BAIGDAMAS trečiąją misionierišką kelionę apaštalas Paulius susikvietė Efezo susirinkimo vyresniuosius ir pasakė: „Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.“ (Apaštalų darbų 20:29, 30)

Kaip Paulius ir numatė, antrasis m. e. amžius buvo pokyčių bei išpranašautosios atskalūnybės laikas. Pradėjo plisti religinė ir filosofinė srovė — gnosticizmas, užteršęs kai kurių tikėjimą. Gnostikai laikė dvasinius dalykus gerais, o fizinius blogais. Manydami, jog visas kūnas — blogis, jie smerkė santuoką ir dauginimąsi, vadindami tai Šėtono darbu. Kai kurie gnostikai svarstė: jei tik dvasinis elementas geras, su fiziniu kūnu galima elgtis kaip nori. Toks požiūris skatino mestis į kraštutinybes — arba asketizmą, arba palaidumą. Tvirtindami esą išgelbėjimas įmanomas tik per mistinį gnosticizmą, arba savižiną, gnostikai atmetė Dievo Žodžio tiesą.

Kaip į gnosticizmo pavojų reagavo vadinamieji krikščionys? Kai kurie išsilavinę vyrai griežtai smerkė klaidingas gnostikų doktrinas, o kiti priėmė. Pavyzdžiui, Irenėjas prieš erezijas kovojo visą gyvenimą. Jis buvo išmokytas apaštalų amžininko Polikarpo, kuris nurodė tiksliai laikytis Jėzaus Kristaus ir jo sekėjų mokslo. Kitaip atsitiko su Irenėjo draugu Florinu. Nors juodu abu globojo tas pats mokytojas, Florinas perėmė Valentino, žymiausio gnostikų vadovo, idėjas. Tai buvo tikrai permainingi laikai.

Apie to meto religinę atmosferą liudija Taciano, garsaus antrojo amžiaus rašytojo, darbai. Kokia asmenybė buvo Tacianas? Kaip tapo nominaliuoju krikščionimi? Kaip jį paveikė gnostikų erezija? Įdomios Taciano mintys bei jo paties pavyzdys šiandieninius tiesos ieškotojus pamoko kai ko svarbaus.

Pažintis su „svetimais raštais“

Tacianas kilo iš Sirijos. Daug keliaudamas ir skaitydamas gerai susipažino su tuometine graikų bei romėnų kultūra. Į  Romą atvyko kaip keliaujantis oratorius, bet ten jo dėmesį patraukė krikščionybė. Pradėjo bendrauti su Justinu Kankiniu, galbūt tapo jo mokiniu.

Viename aprašyme, kaip atsivertė į nominaliąją krikščionybę, Tacianas tvirtina: „Ieškojau būdų rasti tiesą.“ Apie Raštą, kurį skaitė, jis sako: „Susidūriau su kažkokiais svetimais raštais: jie nelygintini su graikiškaisiais, nes per daug seni, ir nelygintini su jų klaidomis, nes per daug dieviški; įtikėjau jais dėl paprastos kalbos, rašytojų nuoširdumo, ateities įvykių numatymo, puikių principų ir pareiškimo, kad visatą valdo viena Būtybė.“

Tacianas nesvyruodamas ragino amžininkus ištirti tuometinę krikščionybę ir atkreipti dėmesį, kokia ji paprasta ir aiški palyginus su tamsia pagonybe. Ką sužinome iš jo raštų?

Ką jo raštai atskleidžia?

Iš raštų matyti, kad Tacianas buvo apologetas — savo tikėjimo gynėjas. Pagonių filosofiją jis kritikavo ir smerkė. Knygoje „Į graikus“ Tacianas akcentuoja pagonybės tuštybę ir nominaliosios krikščionybės logiškumą. Panieką graikų pasaulėžiūrai jis išreiškia griežtais žodžiais. Pavyzdžiui, turėdamas omenyje filosofą Heraklitą, rašo: „Mirtis parodė šio vyro bukumą: kadangi studijavo mediciną ir kartu filosofiją, vandenligės kamuojamas apsitepė karvės mėšlu, kuris kietėdamas sutraukė visą kūną, suardė į gabalus, ir jis mirė.“

Tacianas didžiai vertino tikėjimą vienu Dievu, visa ko Kūrėju. (Hebrajams 3:4) Knygoje „Į graikus“ Dievą jis vadina „Dvasia“ ir sako: „Jis vienintelis neturi pradžios, ir Pats yra visų dalykų pradžia.“ (Jono 4:24; 1 Timotiejui 1:17) Smerkdamas atvaizdų garbinimą Tacianas rašo: „Kaip galėčiau laikyti medgalius ar akmenis dievais ir į juos kreiptis?“  (1 Korintiečiams 10:14) Jis tikėjo, jog Žodis, arba Logos, buvo pats pirmas dangiškojo Tėvo kūrinys ir kad Tėvui padėjo kurti materialiąją visatą. (Jono 1:1-3; Kolosiečiams 1:13-17) Apie numatytą prikėlimą Tacianas sako: „Tikime, kad atėjus visų dalykų galui kūnai bus prikelti.“ Apie mirties priežastį rašo: „Mes nebuvome sukurti mirti, bet mirštame dėl savo kaltės. Mus sužlugdė laisva valia; buvome laisvi ir tapome vergais; dėl nuodėmės esame parduoti.“

Apie sielą Tacianas aiškina visai nesuprantamai. Jis sako: „Pati siela, o graikai, nėra nemirtinga, ji miršta. Bet turi galimybę nemirti. Jeigu nežino tiesos, ji miršta ir išsisklaido su kūnu, bet galiausiai pasaulio pabaigoje atgyja su juo ir nubaudžiama mirtimi nemarybėje.“ Ką Tacianas norėjo tuo pasakyti, neaišku. Galbūt pripažindamas žinomus Biblijos mokymus bandė įtikti ir savo amžininkams, todėl Rašto tiesas sumaišė su pagonių filosofijomis?

Kitas žymus Taciano darbas — „Diatesaronas“, arba „Evangelijų harmonija“. Tacianas pirmasis Sirijos susirinkimams pateikė evangelijas vietine kalba. Tai buvo labai vertinamas darbas, keturias evangelijas jungiantis į vientisą pasakojimą. Juo naudojosi Sirijos bažnyčia.

Krikščionis ar eretikas?

Kruopštus Taciano raštų tyrinėjimas atskleidžia, jog filosofas buvo susipažinęs su Šventuoju Raštu ir labai jį gerbė. Kaip Raštas jį paveikė? Apie tai Tacianas rašo: „Negeidžiu būti turtingas; nepripažįstu karinės valdžios; bjauriuosi ištvirkavimu; netrokštu be saiko naudos, kad eičiau į jūrą; ... Nesu pamišęs dėl garbės... Viena saulė visiems, viena mirtis — tiek turtuoliui, tiek skurdžiui.“ Tacianas pataria: „Mirk pasauliui, atmesk jo kvailybes. Gyvenk Dievui ir Jį pažindamas atsisakyk senos prigimties.“ (Mato 5:45; 1 Korintiečiams 6:18; 1 Timotiejui 6:10)

Tačiau apsvarstykime mintis iš Taciano rašinio „Apie tobulumą, remiantis Išgelbėtojo doktrina“. Čia jis santuoką priskiria Velniui. Tvirtindamas, kad susituokusieji kūnu vergauja praeinančiam pasauliui, Tacianas santuoką griežtai smerkia.

Atrodo, apie 166 m. e. m., mirus Justinui Kankiniui, Tacianas įkūrė asketišką enkratitų sektą ar palaikė su ja ryšį. Jos sekėjai pabrėždavo griežtą savikontrolę ir kūno tramdymą. Gyvendami kaip asketai jie susilaikydavo nuo vyno, atsisakė santuokos ir turto.

Pamoka mums

Kodėl Tacianas taip nukrypo nuo Rašto tiesų? Gal tapo „užuomarša klausytoju“? (Jokūbo 1:23-25) O gal nesugebėjo atmesti klaidingų pasakų ir pasidavė žmonių filosofijai? (Kolosiečiams 2:8; 1 Timotiejui 4:7) Kadangi jis gynė tokias dideles klaidas, galbūt tai buvo proto aptemimas?

Kad ir kaip būtų, Taciano raštai bei požiūris leidžia įsivaizduoti tuometinę religinę aplinką. Jie rodo, kokia žalinga gali būti pasaulio filosofijos įtaka. Todėl klausykime apaštalo Pauliaus perspėjimo ir saugokimės „tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų“. (1 Timotiejui 6:20)