Ar pasikeitė požiūris į labdarą?

PO 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių Niujorke ir Vašingtone visuomenė nepaprastai uoliai ėmėsi padėti nukentėjusiems. Labdaros organizacijos surinko 2,7 milijardo dolerių aukų nukentėjusių šeimoms. Nelaimės masto sukrėsti žmonės padėti norėjo visur.

Tačiau visuomenė sunerimo paaiškėjus, kad žinomos labdaros organizacijos dalį paaukotų lėšų pasisavino. Kilo pasipiktinimo banga sužinojus, kad viena didelė šalpos organizacija beveik pusę iš gautų 546 milijonų dolerių planavo panaudoti kitiems tikslams. Nors vėliau ši organizacija savo ketinimų atsisakė ir atsiprašė, vienos apžvalgininkės žodžiais tariant, „kritikai mano, kad tai pavėluotas gestas pasitikėjimui atkurti“. O ką jūs manote? Ar jūsų pasitikėjimas labdaros organizacijomis pastaruoju metu nesusvyravo?

Ar tai naudinga, ar tik švaistymas

Aukoti labdaros organizacijoms apskritai laikoma girtinu dalyku. Tačiau ne visi su tuo sutinka. Daugiau nei prieš 200 metų anglų eseistas Samuelis Džonsonas rašė: „Labiau tikėtina, kad padarysi gera atlygindamas už triūsą tam, kuris dirba, o ne aukosi labdarai.“ Mūsų dienomis irgi yra taip nusistačiusių ir visuomenės pasitikėjimas labdaros organizacijomis mažėja girdint apie nederamą lėšų panaudojimą ar tvarkymą. Štai du naujausi pavyzdžiai.

Vienos San Francisko religinės labdaros organizacijos direktorius buvo atleistas, kai atsiuntė jos administracijai apmokėti sąskaitą už savo plastinę operaciją, taip pat už tai, kad ištisus dvejus metus kas savaitę iš organizacijos lėšų paimdavo apie 500 dolerių mokėti už maistą restoranuose. Britanijoje vieno didelio televizijos labdaros renginio organizatoriai suglumo sužinoję, kad už  6,5 milijono svarų sterlingų (per 30 milijonų litų), surinktų vaikų namams Rumunijoje statyti, buvo pastatyta tik 12 neatitinkančių standarto pastatų, o kur dingo kiti šimtai tūkstančių, nežinoma. Tokie nemalonūs pranešimai verčia kai kuriuos aukotojus būti atsargius ir pagalvoti, kiek ir kam duoti.

Duoti ar neduoti

Būtų liūdna, jei keletas žmonių ar organizacijų nuslopintų mūsų nuoširdų norą rūpintis kitais, atjausti žmones. Biblijoje sakoma: „Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte.“ (Jokūbo 1:27) Taip, veiklus rūpinimasis vargšais ir nuskriaustais yra vienas iš krikščionybės bruožų.

Vis dėlto jums galbūt kyla klausimas, ar verta aukoti labdaros institucijoms? Gal geriau dovanoti ką nors pačiam žmogui? Kokių aukų tikisi Dievas? Tai aptarsime kitame straipsnyje.