Aukos, patinkančios Dievui

JĖZUS ir jo mokiniai vaišinosi Betanijoje su keletu artimų draugų, tarp kurių buvo Marija, Morta ir neseniai prikeltas Lozorius. Kai Marija paėmė svarą brangaus aliejaus ir patepė Jėzui kojas, Judas Iskarijotas pasipiktino: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ Kiti irgi tuoj pat parodė panašų nepasitenkinimą. (Jono 12:1-6; Morkaus 14:3-5)

Tačiau Jėzus pasakė: „Palikite ją ramybėje!.. Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet.“ (Morkaus 14:6-9) Žydų religiniai vadovai mokė, jog išmalda — ne tik geras darbas, bet ir gali atpirkti nuodėmes. O Jėzus davė suprasti, kad Dievui mielas dosnumas yra ne vien šelpti beturčius.

Trumpai aptardami, kaip buvo aukojama pirmųjų krikščionių susirinkimuose, sužinosime, kaip patys galime tai daryti ir savo aukomis patikti Dievui. Taip pat pamatysime, koks yra ypatingas aukojimas, kuriuo galime padaryti daugiausia gero.

Išmalda

Jėzus ne kartą skatino savo mokinius ‘dalyti išmaldą’ arba, kaip sakoma kitame vertime, ‘aukoti gailestingumo aukas’. (Luko 12:33; Brb) Tačiau Jėzus įspėjo davėjus šelpimu nesiekti aukštinti savęs, o šlovinti Dievą. „Dalydamas išmaldą, — jis pasakė, — netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami.“ (Mato 6:1-4) Taikydami šį patarimą pirmieji krikščionys, skirtingai nuo šventeiviškų ano meto religinių vadovų, padėdavo stokojantiems darbu ar auka nesiviešindami.

Štai Luko 8:1-3 pasakojama, kad Marija Magdalena, Joana, Zuzana bei kitos moterys  be jokio garsinimosi tarnavo Jėzui ir jo apaštalams „savo turtu“. Nors šie vyrai neskurdo, jie paliko pragyvenimo šaltinį, kad galėtų atsidėti vien tarnystei. (Mato 4:18-22; Luko 5:27, 28) Padėdamos jiems vykdyti Dievo duotą užduotį, tos moterys šlovino Dievą. O jis parodė dėkingumą pranešdamas Biblijoje apie jų maloningą dosnumą visoms būsimoms skaitytojų kartoms. (Patarlių 19:17; Hebrajams 6:10)

Dar viena maloninga moteris, „garsi gerais darbais ir išmaldomis“, buvo Dorkadė. Ji gyveno pajūrio mieste Jopėje ir siūdavo drabužius vargingoms našlėms. Nežinome, ar Dorkadė mokėdavo už medžiagas, ar tik nemokamai siūdavo, tačiau šią labdarę mylėjo ne vien tie, kam ji padėdavo, bet ir Dievas, maloningai atlyginęs jai už geradarystes. (Apaštalų darbų 9:36-41)

Svarbu deramas motyvas

Kas skatindavo tuos žmones duoti kitiems? Tai buvo daugiau nei impulsyvi užuojauta prašančiajam. Jie visi jautė moralinę priedermę padėti kasdien kiek pajėgdami skurstantiems, nelaimės prislėgtiems, ligoniams ar kitokių vargų spaudžiamiems. (Patarlių 3:27, 28; Jokūbo 2:15, 16) Tokios aukos patinka Dievui. Pagrindinis tų davėjų motyvas — didelė meilė Dievui ir noras ugdytis tokį kaip jo gailestingumą bei dosnumą. (Mato 5:44, 45; Jokūbo 1:17)

Šį esminį aukojimo aspektą apaštalas Jonas pabrėžė klausimu: „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jono 3:17) Atsakymas aiškus. Dievo meilė skatina būti dosnius. Jehova yra dėkingas ir atlygina tiems, kas rodo tokią kaip jo dosnią dvasią. (Patarlių 22:9; 2 Korintiečiams 9:6-11) Ar šiandien esama tokio dosnumo? Aptarkime, kas neseniai atsitiko viename Jehovos liudytojų susirinkime.

Pagyvenusios krikščionės namui labai reikėjo remonto. Ji buvo vieniša ir neturėjo, kas padeda. Daugelį metų tuose namuose vykdavo krikščionių sueigos, dažnai ji vaišindavo brolius. (Apaštalų darbų 16:14, 15, 40) Matydami jos padėtį bendratikiai sutarė pagelbėti. Vieni aukojo pinigų, kiti prisidėjo darbu. Per kelis savaitgalius savanoriai uždengė stogą, įrengė vonią, ištinkavo ir išdažė visą pirmą aukštą, surinko naujus virtuvės baldus. Dėl tokios aukos moteris liko patenkinta,  susirinkimas labiau suartėjo, o kaimynai gėrėjosi tikrųjų krikščionių dosnumo pavyzdžiu.

Yra įvairių būdų padėti kitiems. Ar negalime skirti laiko augantiems be tėvo vaikams? Parnešti iš parduotuvės produktų pagyvenusiai našlei arba ką nors jai pasiūti? Pagaminti valgį arba padengti išlaidas? Padėti galime net nebūdami turtingi. Apaštalas Paulius rašė: „Kai esama tikro troškimo, girtinas, kas duoda kiek gali, o ne kiek negali.“ (2 Korintiečiams 8:12) Vis dėlto ar tik tokią paramą Dievas laimina? Ne.

Kaip yra su organizuota pagalba?

Kartais atskirų žmonių paramos per maža. Štai Jėzus ir apaštalai buvo sutaupę lėšų vargšams, taip pat priimdavo aukas iš tarnyboje sutiktų dosnių žmonių. (Jono 12:6; 13:29) Panašiai ir pirmojo amžiaus susirinkimai prireikus organizuodavo rinkliavas ir didesnio masto šalpą. (Apaštalų darbų 2:44, 45; 6:1-3; 1 Timotiejui 5:9, 10)

Vienas toks atvejis buvo 55 m. e. m. Judėjos susirinkimai nuskurdo, galbūt dėl didelio neseniai šalį ištikusio bado. (Apaštalų darbų 11:27-30) Apaštalas Paulius, visada rūpinęsis vargšais, paragino susirinkimus, net tokius tolimus kaip Makedonijos, padėti. Jis pats organizavo rinkliavą ir pasiuntė tinkamus vyrus ją perduoti. (1 Korintiečiams 16:1-4; Galatams 2:10) Nei apaštalas, nei kiti už savo darbą nepaėmė užmokesčio. (2 Korintiečiams 8:20, 21)

Šiandien Jehovos liudytojai irgi skuba padėti ištikus nelaimei. Pavyzdžiui, 2001 metų vasarą dėl stiprių liūčių patvino Hiustonas (Teksaso valstija, JAV). Iš viso buvo apgadinti 723 liudytojų namai, kai kurie labai smarkiai. Tuoj pat iš patyrusių krikščionių vyresniųjų buvo sudarytas pagalbos komitetas, kad įvertintų, ko nukentėjusiems reikia, paskirstytų piniginę paramą vietiniams liudytojams, jų namams remontuoti. Visą darbą padarė savanoriai iš gretimų susirinkimų. Viena liudytoja buvo tokia dėkinga už paramą, jog gavusi iš draudimo pinigų namo remontui nedelsdama atidavė juos į pagalbos fondą, kad padėtų kitiems.

Tačiau girdėdami daugelio labdaros organizacijų prašymus turime būti apdairūs.  Kai kurios jų nemažai lėšų skiria savo administracijai išlaikyti arba aukoti skatinančiai reklamai ir tik menką surinktų pinigų dalį panaudoja tiesioginėms reikmėms. Patarlių 14:15 sakoma: „Neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi, o gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius.“ Todėl supratinga kruopščiai apsvarstyti faktus.

Pati geriausia auka

Tačiau yra kai kas vertingesnio už labdarą. Jėzus užsiminė apie tai, kai vienas turtingas jaunas valdininkas paklausė, ką turįs daryti, kad įgytų amžinąjį gyvenimą. Jėzus jam patarė: „Eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“ (Mato 19:16-22) Ar pastebite, kad Jėzus nepasakė: ‘Išdalyk viską vargšams ir turėsi gyvenimą.’ Ne, jis pridūrė: „Sek paskui mane.“ Tad nors labdara girtina ir naudinga, krikščioniška mokinystė yra kai kas daugiau.

Jėzus labiausiai stengėsi padėti kitiems dvasiškai. Prieš pat mirtį jis pasakė Pilotui: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą.“ (Jono 18:37) Nors Jėzus rūpinosi vargšais, gydė ligonius, pamaitindavo išalkusius, pirmiausia jis mokė savo sekėjus skelbti gerąją naujieną. (Mato 10:7, 8) Net vienas iš paskutinių jo nurodymų buvo priesakas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.“ (Mato 28:19, 20)

Skelbimu, aišku, neišspręsime visų pasaulio problemų. Bet dalydamiesi su įvairiais žmonėmis gerąja naujiena apie Dievo Karalystę jį šloviname, nes taip vykdome jo valią ir tiems, kas priima šią žinią, atveriame kelią į amžinąsias palaimas. (Jono 17:3; 1 Timotiejui 2:3, 4) Kodėl neišklausius Jehovos liudytojų, kai pasibels pas jus? Šie žmonės ateina su dvasine dovana. Jie žino, kad tai yra geriausia, ką gali jums duoti.

[Iliustracijos 6 puslapyje]

Rūpintis kitais galime įvairiopai

[Iliustracija 7 puslapyje]

Skelbdami gerąją naujieną įtinkame Dievui ir atveriame žmonėms kelią į amžinąsias palaimas