Kaip išmokti būti patenkintam

Laiške drąsindamas Filipų krikščionis, apaštalas Paulius rašė: „Išmokau būti patenkintas savo būkle... Visa ko teko ragauti: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis.“ (Filipiečiams 4:11, 12)

Kaip Paulius išmoko būti patenkintas? Turint omenyje brangų pragyvenimą bei ekonominį nestabilumą mūsų laikais, tikriesiems krikščionims išties naudinga išmokti tenkintis turimais dalykais, kad galėtų sutelkti dėmesį į tarnybą Dievui.

PRIEŠ tai laiške Paulius paminėjo savo sėkmingą ankstesnę karjerą. Jis sakė: „Jei kas nors tariasi galįs pasitikėti kūnu, tai aš pirmutinis, aštuntą dieną apipjaustytas, kilęs iš Izraelio tautos, Benjamino genties, hebrajas iš hebrajų, įstatymo besilaikantis fariziejus, uolus Bažnyčios persekiotojas, be priekaištų vykdęs įstatymo reikalaujamą teisumą.“ (Filipiečiams 3:4-6) Be to, būdamas atsidavęs Įstatymui žydas, Paulius gaudavo vyriausiųjų Jeruzalės kunigų įgaliojimus ir buvo jų remiamas. Žydų sistemoje visa tai leido jam tikėtis galios bei garbės politinėje, religinėje ir, aišku, finansinėje srityse. (Apaštalų darbų 26:10, 12)

Tačiau gyvenimas smarkiai pasikeitė Pauliui tapus krikščionimi tarnu. Dėl gerosios naujienos jis atsisakė sėkmingos karjeros ir viso to, ką anksčiau laikė svarbiu. (Filipiečiams 3:7, 8) Kaip jis dabar galėjo pasirūpinti savimi? Ar už krikščionišką tarnystę gaudamas užmokestį? Iš kur apaštalas ėmė būtiniausių dalykų?

Paulius darbavosi be jokio atlyginimo. Nenorėdamas būti našta tiems, kam tarnavo, Korinte jis drauge su Akvilu ir Priscile siuvo palapines ir kitaip vertėsi. (Apaštalų darbų 18:1-3; 1 Tesalonikiečiams 2:9; 2 Tesalonikiečiams 3:8-10) Paulius leidosi į tris ilgas misionieriškas keliones, be to, lankydavo tuos susirinkimus, kur buvo reikalinga. Visiškai atsidėjęs Dievo tarnybai, jis tenkinosi nedaugeliu daiktų. Paprastai broliai pasirūpindavo Pauliumi, tačiau kartais dėl nepalankių aplinkybių jis kęsdavo nepriteklių. (2 Korintiečiams 11:27; Filipiečiams 4:15-18) Net ir  tada apaštalas nesiskundė savo padėtimi ir netroško turėti to, ką turėjo kiti. Jis noriai ir džiugiai triūsė bendratikių labui. Būtent Paulius citavo gerai žinomus Jėzaus žodžius: „Palaimingiau duoti negu imti.“ Koks puikus pavyzdys mums visiems! (Apaštalų darbų 20:33-35)

Ką reiškia tenkintis tuo, ką turi

Paulius jautėsi laimingas daugiausia dėl to, kad mokėjo tenkintis turimais daiktais. Ką reiškia būti patenkintam tuo, ką turi? Paprastai tariant, tenkintis būtiniausiais dalykais. Apie tai Paulius savo tarnybos draugui Timotiejui pasakė: „Žinoma, maldingumas [„atsidavimas Dievui“, NW] yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi. Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti.“ (1 Timotiejui 6:6-8)

Atkreipk dėmesį: Paulius susieja pasitenkinimą su atsidavimu Dievui. Jis suprato, jog tikrąją laimę teikia atsidavimas Dievui, ji priklauso ne nuo turtų, o nuo to, ar Dievo tarnybai skiriame pirmąją vietą. „Maistas ir drabužis“ buvo tik tam, kad apaštalas toliau galėtų gyventi atsidavęs Dievui. Tad Pauliaus pasitenkinimas rėmėsi mokėjimu visokiomis aplinkybėmis pasitikėti Jehova.

Šiandien daugelis kupini nerimo ir jaučiasi nelaimingi, nes nežino arba ignoruoja minėtą sąlygą. Užuot ugdęsi pasitenkinimą tuo, ką turi, jie deda viltis į pinigus ir į tai, ką už juos galima nusipirkti. Reklama ir žiniasklaida stengiasi įtikinti, kad žmogus negali būti laimingas, kol  nedelsdamas neįsigis naujausių ir brangiausių gaminių bei technikos. Galop daugelis puola vaikytis pinigų bei materialinių dalykų. Užuot tapę laimingi ir patenkinti, jie „pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo“. (1 Timotiejui 6:9, 10)

Tie, kas išmoko būti patenkinti

Ar mūsų dienomis tikrai įmanu gyventi atsidavus Dievui, tenkintis tuo, ką turi, ir jausti laimę? Žinoma. Tiesą sakant, tai šiandien patvirtina milijonų žmonių pavyzdys. Jie išmoko, kaip būti laimingiems tenkinantis turimais dalykais. Tai Jehovos liudytojai — asmenys, pasiaukoję Dievui, vykdantys jo valią ir visur mokantys žmones apie jo tikslus.

 Štai kad ir tie savanoriai, kurie mokėsi ir buvo pasiųsti skelbti gerosios naujienos apie Dievo Karalystę į kitas šalis. (Mato 24:14) Svetur sąlygos dažnai būna prastesnės nei savame krašte. Pavyzdžiui, kai 1947 metų pradžioje misionieriai atvyko į vieną Azijos šalį, joje visur dar matėsi karo padariniai, tik mažuma namų turėjo elektrą. Daugelyje šalių skalbiniai vietoj elektrinės skalbyklės buvo po vieną plaunami ant lentos arba ant akmens prie upės. Bet misionieriai atvyko mokyti Biblijos tiesų, todėl prisitaikė prie vietos sąlygų ir dirbo savo darbą.

Kiti ėmėsi visalaikės tarnybos arba persikėlė ten, kur geroji naujiena dar nebuvo skelbta. Adulfas tarnavo visalaikiu skelbėju įvairiose Meksikos vietose daugiau nei 50 metų. Jis sako: „Mudu su žmona išmokome prisitaikyti prie aplinkybių taip, kaip apaštalas Paulius. Kartą lankėme vieną susirinkimą, kuris buvo toli nuo miesto ir parduotuvės. Čia broliai tenkinosi vienintele tortilja su trupučiu riebalų bei druskos ir puodeliu kavos. Tai buvo viskas, ką jie valgė — trys tortiljos dienai. Mes irgi valgėme tiek pat. Per 54 visalaikės tarnybos Jehovai metus buvo daug panašių atvejų.“

Florentinas ir jo šeima taip pat prisitaikė prie nelengvų sąlygų. Štai kaip jis gyveno anksčiau: „Tėvas buvo klestintis prekybininkas. Turėjo daug žemės. Iki šiol prisimenu mūsų bakalėjos prekystalį. Jame buvo keturių skyrelių stalčius apie 50 centimetrų pločio ir 20 centimetrų gylio. Čia dėdavome pinigus — vakare jis visada būdavo pilnutėlis monetų ir banknotų.

Paskui netikėtai bankrutavome ir iš turtuolių virtome vargšais. Praradome viską, išskyrus namą. Negana to, vienas mano brolis pateko į avariją ir jam suparalyžiavo abi kojas. Daugiau niekada nebeprasigyvenome. Kurį laiką pardavinėjau vaisius ir mėsą, buvau medvilnės rinkėju, skindavau vynuoges, pjaudavau liucerną, dirbau žemės drėkintoju. Kai kas vadino mane visų galų meistru. Mama dažnai guosdavo mus sakydama, kad žinome tiesą, turime dvasinį turtą — tai, kuo tik mažuma gali džiaugtis. Tad patyriau, ką reiškia turėti daug, mažai arba nieko. Dabar, praėjus beveik 25 visalaikės tarnybos metams, galiu pasakyti, jog nebūna dienos, kad nejausčiau džiaugsmo žinodamas einąs geriausiu keliu — tarnaudamas Jehovai.“

Biblija aiškiai pabrėžia, kad „šio pasaulio scena keičiasi“. Todėl ji mus skatina: „Belieka tiems, kurie... džiaugiasi, [gyventi] tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie naudojasi šiuo pasauliu, — tarsi nesinaudotų.“ (1 Korintiečiams 7:29-31, NW, Brb)

Tad pats laikas atidžiau ištirti savo gyvenseną. Jei tavo ištekliai riboti, neapmaudauk, venk kartėlio, nepavydėk kitiems. O jei turi daug ko, išmintinga būtų laikytis nuosaikaus požiūrio, tai yra netapti daiktų vergu. Kaip pataria apaštalas Paulius, savo viltį sudėk ne „į netikrus turtus, bet į gyvąjį Dievą, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui“. Taip darydamas irgi galėsi pasakyti, kad išmokai tenkintis tuo, ką turi. (1 Timotiejui 6:17-19, Brb)

[Iliustracija 9 puslapyje]

Nenorėdamas būti našta kitiems, Paulius pats užsidirbdavo pragyvenimui

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Tūkstančiai randa laimę gyvendami atsidavę Dievui ir tenkindamiesi tuo, ką turi