Gyvenimo istorija

Nuostabūs džiaugsmai!

PAPASAKOJO REDŽINALDAS VOLVORKAS

„Šiame pasaulyje nėra nieko nuostabesnio už džiaugsmus, patirtus tarnaujant Jehovai misionieriais!“ Tokį raštelį radau tarp žmonos dokumentų netrukus po jos mirties 1994-ųjų gegužę.

AIRIN žodžiai priminė 37 laimės ir pasitenkinimo kupinus metus, paskirtus misionieriškai tarnybai Peru. Savo brangia draugyste džiaugėmės nuo pat vestuvių 1942 metų gruodį — nuo to ir pradėsiu.

Airin augo Jehovos liudytojų šeimoje Liverpulyje (Anglija). Turėjo dvi seseris. Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima neteko tėvo. Vėliau mama ištekėjo už Vintono Freizerio ir susilaukė sūnaus Sidnio. Prieš Antrąjį pasaulinį karą visi persikėlė į Bangorą (Šiaurės Velsas) ir ten 1939-aisiais Airin buvo pakrikštyta. Paskui drauge su Sidniu, pasikrikštijusiu metais anksčiau, pradėjo tarnauti pionieriais (visalaikiais evangelizuotojais) palei šiaurinius Velso krantus nuo Bangoro iki Karnarvono, neaplenkdavo ir Anglesio salos.

Aš tuo metu tarnavau pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju Rankorno susirinkime, už 20 kilometrų į pietryčius nuo Liverpulio. Kartą per rajono asamblėją prie manęs priėjo Airin ir paprašė teritorijos skelbti, nes ketino paviešėti pas ištekėjusią seserį Virą, gyvenančią Rankorne. Jai atvykus, per dvi čia praleistas savaites susipažinome artimiau. Vėliau kelis kartus aplankiau ją Bangore. Kaip apsidžiaugiau,  kai vieną savaitgalį Airin sutiko už manęs tekėti!

Grįžęs namo sekmadienį, iškart puoliau ruoštis vestuvėms, bet antradienį sulaukiau telegramos. „Deja, ši žinia tave įskaudins, — perskaičiau. — Aš atšaukiu vestuves. Laišką išsiunčiau.“ Buvau pritrenktas. Kas galėjo atsitikti?

Airin laiškas atėjo kitą dieną. Ji pranešė, jog vyksta į Horsfortą Jorkšyre tarnauti pioniere su Hilda Padžet. * Airin paaiškino, jog prieš metus sutiko tarnauti, kur poreikis didesnis, jei bus paprašyta. Ji rašė: „Šis pažadas — lyg priesaika Jehovai, ir jį privalau išpildyti, nes daviau prieš susipažindama su tavimi.“ Nors nuliūdau, labai vertinau jos ištikimybę, tad išsiunčiau telegramą: „Važiuok. Aš lauksiu.“

Jorkšyre Airin buvo nuteista kalėti tris mėnesius, nes sąžinė neleido prisidėti prie karo veiksmų. O po 18 mėnesių, 1942-ųjų gruodį, mes susituokėme.

Mano vaikystė

1919 metais mama įsigijo šešiatomę knygą Šventraščio studijavimai. * Ir nors ji, kaip tada teisingai pasakė tėtis, anksčiau nebuvo skaičiusi nė vienos knygos, tuos tomus pasiryžo kruopščiai ištyrinėti su savo Biblija. Kaip tarė, taip padarė, ir 1920-aisiais buvo pakrikštyta.

Tėvas buvo geras žmogus ir leido mamai elgtis, kaip norėjo, pavyzdžiui, išauginti keturis vaikus — dvi seseris Gven ir Aivi, brolį Aleką bei mane — tiesoje. Stenlis Rodžersas ir kiti ištikimi liudytojai iš Liverpulio atvykdavo į Rankorną sakyti biblinių kalbų. Tad netrukus čia buvo įkurtas naujas susirinkimas. Jam stiprėjant mūsų šeima irgi augo dvasiškai.

Gven lankė Anglikonų bažnyčios sutvirtinimo sakramento pamokas, bet liovėsi vos pradėjusi kartu su mama studijuoti Bibliją. Kai pas mus apsilankė pastorius, norėdamas sužinoti, kodėl Gven nebelanko pamokų, ši apibėrė jį klausimais. Deja, jis nesugebėjo atsakyti. Sesė paklausė pastorių apie maldos „Tėve mūsų“ reikšmę ir galiausiai pati ją išaiškino! Paskui pacitavo 1 Korintiečiams 10:21 ir pareiškė nebegalinti ilgiau ‘valgyti nuo dviejų stalų’. Išeidamas pastorius pažadėjo melstis už Gven ir grįžęs atsakyti į klausimus, bet mes jo taip ir nesulaukėm. Po krikšto Gven ėmėsi visalaikės tarnybos.

Mūsų susirinkime jaunimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Prisimenu, kaip būdamas septynerių klausiausi vieno atvykusio vyresniojo kalbos. Paskui jis priėjo pasišnekėti. Pasisakiau, kad skaitau apie Abraomą ir kaip jis mėgino paaukoti savo sūnų Izaoką. „Atsistok kamputyje ant scenos ir papasakok“, — tarė vyresnysis. Kaip jaudinausi stovėdamas ten ir sakydamas pirmą „viešąją kalbą“!

Krikštijausi penkiolikos — 1931 metais — tais pačiais, kai mirė mama. Netrukus mečiau mokyklą ir nuėjau pas elektriką mokiniu. 1936-aisiais buvo viešai leidžiami biblinių kalbų įrašai ir viena pagyvenusi sesuo paskatino mudu su broliu imtis šio darbo. Tad su Aleku nuvykome į Liverpulį pirkti dviračio ir pasirūpinome, kad prie jo būtų pritaisyta priekaba gramofonui. Garsiakalbį uždėjome ant dvimetrinio sustumiamo vamzdžio, pritvirtinto prie priekabos. Mechanikas  prisipažino, jog tokį dalyką daro pirmą kartą, bet viskas veikė kuo puikiausiai. Mes džiaugsmingai paliudijome paskirtoje teritorijoje, be galo dėkingi už patikėtą tarnybą, o seseriai — už paskatinimą.

Antrasis pasaulinis karas — išbandymų metas

Stiprėjant parako kvapui, drauge su Stenliu Rodžersu plačiai skelbėme apie viešąją kalbą „Sutikti su faktais“, kuri turėjo būti sakoma 1938 metų rugsėjo 11-ąją Londono Karališkojoje Alberto koncertų salėje. Vėliau ši kalba buvo išspausdinta; kartu su ja platinau ir brošiūrą „Fašizmas ar laisvė“ (išleistą 1939 metais). Abi knygelės aiškiai atskleidė totalitarinius Hitlerio Vokietijos siekius. Dėl viešos tarnybos Rankorno gyventojai mane gerai pažinojo ir gerbė. Kadangi visuomet uoliai dalyvavau teokratinėje veikloje, vėliau tai labai pravertė.

Įmonė, kurioje dirbau, pasirašė sutartį prijungti elektros įrenginius prie srovės šaltinio naujame fabrike miesto pakraštyje. Sužinojęs, jog ten bus gaminami ginklai, paaiškinau, kad dirbti negaliu. Nors darbdaviams tai nepatiko, mane užstojo meistras ir gavau kitą darbą. Vėliau sužinojau, kad jo teta buvo Jehovos liudytoja.

Vieno bendradarbio žodžiai ypač padrąsino: „Mes nieko kito iš tavęs ir nesitikėjome, Redžai, nes tu taip ilgai užsiimi ta bibline veikla.“ Vis dėlto turėjau būti atsargus, nes nemažai bendradarbių norėjo apkartinti man gyvenimą.

1940-ųjų birželį teismas Liverpulyje priėmė mano pareiškimą, kad atsisakau karo tarnybos dėl religinių įsitikinimų, bet iškėlė sąlygą, jog ir toliau dirbsiu savo darbą. Dėl to galėjau tęsti krikščionišką veiklą.

Visalaikė tarnyba

Pasibaigus karui nusprendžiau palikti darbą ir drauge su Airin atsidėti visalaikei tarnybai. 1946-aisiais pasidirbau gyvenamąją priekabą, tapusią mūsų namais. Kitais metais mudviejų paprašė persikelti į Alvestoną, gyvenvietę Glosteršyre. Vėliau tarnavome pionieriais senajame Sairensesterio mieste ir Bate. 1951-aisiais mane pakvietė tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju — lankyti susirinkimus pietų Velse. Nepraėjo nė dvejų metų ir mes iškeliavome į Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą.

 21-oji mokyklos klasė buvo surengta Pietų Lansinge, į šiaurę nuo Niujorko. Mokyklą baigėme 1953 metais, o per Niujorke surengtą asamblėją „Naujojo pasaulio visuomenė“ įvyko mūsų klasės absolventų išleistuvės. Iki pat išleistuvių dienos mudu su Airin nežinojome paskyrimo vietos. Kaip apsidžiaugėme paaiškėjus, kad tai Peru! Kodėl? Nes Limos filiale daugiau kaip metus tarnavo Airin įbrolis Sidnis Freizeris su žmona Margaret, mokęsi 19-oje Gileado mokyklos klasėje!

Laukdami vizų kurį laiką dirbome Bruklino Betelyje, bet netrukus iškeliavome į Limą. Pirmoji iš dešimties mūsų paskyrimo vietų buvo Kalao, pagrindinis Peru uostas į vakarus nuo Limos. Nors turėjome šiokius tokius ispanų kalbos pagrindus, tuo metu nei vienas nebūtume sugebėję bendrauti ta kalba. Tad kaip susidorosime su užduotimi?

Tarnybos sunkumai ir džiaugsmai

Gileado mokykloje sakė, kad motina kalbos nemoko. Mažylis mokosi pats klausydamasis mamos. Tad mums patarė: „Iškart eikite į skelbimą ir mokykitės iš žmonių. Jie padės.“ Įsivaizduokite, kaip pasijutau, kai mane, tik pradėjusį šiek tiek suprasti kalbą, nepraėjus nė porai savaičių nuo atvykimo, paskyrė Kalao susirinkimo pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju! Nuėjau pas Sidnį Freizerį, bet jo pamokymas niekuo nesiskyrė nuo duotojo Gileade — bendrauk su susirinkimu ir žmonėmis teritorijoje. Pasiryžau taip daryti.

Vieną šeštadienio rytą užkalbinau dailidę jo parduotuvėje. „Negaliu mesti darbo, — pasakė jis, — bet jūs sėskitės ir pasakokite.“ Pasakiau, jog tai padarysiu su viena sąlyga: „Kai suklysiu, prašau pataisyti. Neįsižeisiu.“ Vyras nusijuokė, bet sutiko. Užsukdavau pas jį porąkart per savaitę ir supratau, jog taip mokytis naujos kalbos — geriausia.

Atsitiktinai Ikoje, antroje misionieriškos tarnybos vietoje, susipažinau su kitu dailide ir pasiūliau jam tą patį. Šis irgi sutiko padėti, tad ispaniškai kalbėjau vis geriau, nors prireikė trejų metų, kol šią kalbą išmokau tikrai gerai. Tas vyras visad buvo užsiėmęs, bet man pavyko studijuoti su juo Bibliją skaitant ir išaiškinant Rašto eilutes. Vieną dieną ten nuėjęs dailidės neberadau. Darbdavys pasakė, kad jis susirado naują darbą Limoje. Tačiau po kurio laiko vėl jį sutikau — Limoje, vienoje asamblėjoje. Kaip džiaugiausi sužinojęs, jog tas vyras susisiekė su vietiniais liudytojais ir toliau tęsė studijas ir kad su visa šeima pasiaukojo Jehovai!

Viename susirinkime susipažinome su dar nesusituokusia, bet pakrikštyta jauna pora. Kai aptarėme atitinkamus Rašto principus, jie nusprendė įregistruoti savo sąjungą, kad pateisintų Jehovos liudytojų vardą. Tad kartu nuėjome į miesto rotušę įregistruoti santuokos. Bet tada iškilo sunkumų: jie turėjo keturis vaikus, beje, irgi neregistruotus, nors to reikalavo įstatymas. Žinoma, mums iškart parūpo, kokių veiksmų imsis meras. „Kadangi šie sąžiningi žmonės, jūsų draugai Jehovos liudytojai, paskatino jus įteisinti santuoką, — pasakė jis, — šaukimo į teismą dėl kiekvieno vaiko neduosiu, įregistruosiu juos nemokamai.“ Kokie dėkingi buvome, nes ta šeima gyveno vargingai ir bet kokia bauda būtų užkrovusi sunkią naštą!

Vėliau mus aplankė Albertas Šrėderis iš Jehovos liudytojų pagrindinio biuro Brukline ir patarė įkurti naujus misionierių namus kitoje Limos dalyje. Tad mudu su Airin, seserys Fransis ir Elizabet Gud iš  Jungtinių Valstijų bei kanadiečių pora persikėlėme į San Borhos rajoną. Po dvejų ar trejų metų čia buvo įkurtas ir suklestėjo naujas susirinkimas.

Tarnaudami Huankajuje, daugiau kaip 3000 metrų aukštyje centriniuose plokščiakalniuose, lankėme susirinkimą, kuriame buvo 80 liudytojų. Ten įsitraukiau į antros šalyje Karalystės salės statybas. Mane paskyrė teisiniu Jehovos liudytojų atstovu, nes reikėjo tris kartus eiti teisman įrodinėti teises į nusipirktą žemę. Visa tai bei uolios daugelio ištikimų pirmųjų misionierių pastangos laidavo puikų tolesnį augimą — nuo 283 liudytojų 1953 metais iki daugiau nei 83000 šiandien.

Liūdnas išsiskyrimas

Mus labai džiugino puikus bendravimas visuose misionierių namuose, kur paprastai man tekdavo garbė tarnauti prižiūrėtoju. Kiekvieną pirmadienio rytą susirinkdavome aptarti savaitės planų bei nutarti kas ir kaip rūpinsis namais. Visi žinojome, jog svarbiausia — skelbti, tad šis tikslas ir padėjo sutartinai darbuotis. Smagu, kad niekad nekildavo didelių ginčų.

Paskutinė mūsų paskyrimo vieta buvo Brenja, kitas Limos priemiestis. Netrukus čionykštį šiltą 70 liudytojų susirinkimą ėmė lankyti gerokai per 100, todėl Palominjoje buvo įkurtas dar vienas susirinkimas. Tuo metu susirgo Airin. Pastebėjau, kad ji retkarčiais pamiršdavo, ką pasakiusi, arba sunkiai prisimindavo kelią namo. Negelbėjo nė puiki medicininė priežiūra, jos būklė blogėjo.

Tad 1990 metais turėjome grįžti į Angliją. Mus maloniai priėmė mano sesuo Aivi. Po ketverių metų, sulaukusi aštuoniasdešimt vienerių, Airin mirė. O aš tęsiu visalaikę tarnybą ir tarnauju vyresniuoju viename iš trijų gimtojo miesto susirinkimų. Retkarčiais keliauju į Mančesterį padrąsinti ispaniškai kalbančiųjų grupės.

Neseniai nutiko vienas malonus įvykis, prasidėjęs prieš daugelį metų, kai vieno buto šeimininkams per gramofoną daviau pasiklausyti penkių minučių kalbos. Gerai prisimenu moksleivę, stovinčią tarpdury mamai už nugaros ir besiklausančią.

Vėliau ta mergaitė emigravo į Kanadą, bet palaikė ryšius su drauge, kuri iki šiol gyvena Rankorne ir dabar yra liudytoja. Neseniai ji parašė, kad sulaukė dviejų liudytojų ir jų žodžiai netikėtai priminė tą penkių minučių kalbą. Moteris suprato, kad tai tiesa, ir dabar yra krikštyta Jehovos tarnaitė. Ji prašė padėkoti jaunuoliui, aplankiusiam jos mamą prieš daugiau kaip 60 metų! Iš tikrųjų, niekada nežinai, kaip tiesos sėklos sudygs. (Mokytojo 11:6)

Taip, su didžiu dėkingumu prisimenu gyvenimą, paskirtą Jehovos tarnybai. Nuo pat krikšto 1931 metais nepraleidau nė vieno Jehovos tautos sambūrio. Nors mudu su Airin neturėjome vaikų, džiaugsmo teikia daugiau kaip 150 dvasinių sūnų ir dukterų, tarnaujančių dangiškajam Tėvui Jehovai. Kaip pasakė brangi žmona, mums teko nuostabūs džiaugsmai.

[Išnašos]

[Iliustracija 24 puslapyje]

Mama, XX amžiaus pradžia

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Kairėje: Hilda Padžet, aš, Airin ir Džois Roul Lidse (Anglija), 1940 metai

[Iliustracija 25 puslapyje]

Viršuje: mudu su Airin prie mūsų namų — priekabos

[Iliustracija 27 puslapyje]

Kviečiu klausytis viešosios kalbos Kardife (Velsas), 1952 metai