Įrodymai, kad Jėzus Kristus gyveno

AR TIKITE, kad buvo toks Albertas Einšteinas? Taip, atsakysite nedvejodami, bet kodėl? Dauguma net nėra jo matę. Vis dėlto patikimos žinios apie nuveiktus darbus įrodo tą vyrą gyvenus. Jo įtaka akivaizdi iš pritaikytų mokslinių atradimų. Pavyzdžiui, visiems naudinga elektra, gaminama branduolinės energijos, kurios išsiskyrimą sąlygoja žymioji Einšteino lygtis E=mc² (energija lygi masei, padaugintai iš šviesos greičio kvadrato).

Lygiai taip pat galima samprotauti apie Jėzų Kristų, laikomą įtakingiausiu visų laikų žmogumi. Raštai apie jį bei  kitiems padarytas poveikis akivaizdžiai rodo, kad jis gyveno. Archeologinis radinys su Jokūbo vardu, aprašytas pirmajame straipsnyje, nors ir labai įdomus, nėra, kaip ir koks kitas objektas, Jėzaus istoriškumo sąlyga. Apie Jėzų liudija pasaulio istorikų raštai, kur minimas jis ir jo sekėjai.

Istorikų liudijimas

Apsvarstykime Juozapo Flavijaus, pirmojo amžiaus žydų istoriko, fariziejaus, liudijimą. Apie Jėzų Kristų jis dukart užsimena knygoje „Žydų senovė“. Nors kai kas abejoja pirmąja ištrauka, kur Flavijus vadina Jėzų Mesiju, antrąją, profesoriaus Luiso H. Feldmano iš Ješyvos universiteto teigimu, autentiška laiko beveik visi. Joje Flavijus rašo: „[Vyriausiasis kunigas Ananas] sušaukė sinedrioną ir iškvietė Jokūbą, Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolį“ („Žydų senovė“, rusų k., t. 2, p. 551, pstr. 1). Taigi fariziejus, priklausantis sektai, kurios šalininkai buvo laikomi Jėzaus priešais, pripažino gyvenus „Jokūbą, Jėzaus brolį“.

Kad Jėzus iš tiesų gyveno žemėje, rodo jo sekėjų veikla. Maždaug 59 m. e. m. Romoje kalinčiam apaštalui Pauliui žydų vyresnieji pasakė: „Apie šią sektą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama.“ (Apaštalų darbų 28:17-22; Brb) Jie vadino Jėzaus mokinius „šia sekta“. Jeigu mokiniai visur patirdavo priešiškumą, argi pasaulietiniai istorikai to neaprašė?

Tacitas, gimęs apie 55 m. e. m. ir laikomas vienu didžiausių pasaulio istorikų, krikščionis paminėjo „Analuose“. Pasakodamas, kaip Neronas apkaltino juos 64 m. e. m. padegus Romą, Tacitas rašė: „Kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. Kristų, iš kurio vardo kilęs jų pavadinimas, Tiberijui valdant prokuratorius Poncijus Pilotas pasmerkė mirti.“ Šio pranešimo detalės apie Jėzų atitinka Bibliją.

Jėzaus sekėjus minėjo ir Romos vietininkas Bitinijoje Plinijus Jaunesnysis. Maždaug 111 m. e. m. laiške imperatoriui Trajanui jis klausė, kaip su krikščionimis elgtis. Melagingai apkaltintieji, jog yra krikščionys, pasak Plinijaus, vien kad įrodytų jais nesą, šaukiasi dievų ir garbina Trajano statulą, ką daryti, pasak jo, „įsitikinusius krikščionis niekada nepavyktų priversti“. Tai patvirtina faktą, jog tikrai gyveno Kristus, kurio sekėjai dėl tikėjimo juo buvo pasiruošę aukoti gyvybę.

Apibendrinant pirmųjų dviejų šimtmečių istorikų duomenis apie Jėzų Kristų ir jo sekėjus, The Encyclopædia Britannica (2002 m. leidimas) daroma išvada: „Šie  atskiri pranešimai patvirtina, kad senovėje net krikščionybės priešininkai niekada neabejojo Jėzaus istoriškumu; tik XVIII amžiaus pabaigoje atsirado niekuo nepagrįstų dvejonių. Jos nepranyko per visą XIX amžių ir net iki XX amžiaus pradžios.“

Jėzaus sekėjų liudijimas

„Naujajame Testamente yra beveik visi faktai, padedantys istoriškai atkurti Jėzaus gyvenimą, mirtį ir ankstyviausius krikščionių aiškinimus apie jo svarbą“, — sakoma The Encyclopedia Americana. Skeptikai galbūt nelaiko Biblijos informacijos Jėzaus buvimo įrodymu. Tačiau du argumentai, pagrįsti Rašto pranešimais, padeda aiškiai nustatyti, kad Jėzus tikrai gyveno žemėje.

Kaip jau minėta, Einšteino asmenybę patvirtina svarbios jo teorijos. Panašiai ir Jėzaus asmenybę — jo mokymai. Štai gerai žinomas Jėzaus Kalno pamokslas. (Mato 5—7 skyriai) Apie jo poveikį apaštalas Matas rašė: „Minios stebėjosi Jo mokymu, nes Jis mokė juos kaip turintis valdžią.“ (Mato 7:28, 29, Brb) Kokią įtaką tas pamokslas darė žmonėms per visą istoriją? Profesorius Hansas Dyteris Betsas pažymėjo: „Kalno pamokslo veikmė peržengia judaizmo, krikščionybės ir net Vakarų kultūros ribas.“ Jis pridūrė, jog pamokslas turi „ypatingo visuotinio žavesio“.

Apsvarstykite glaustus, prasmingus ir išmintingus Kalno pamokslo žodžius: „Kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.“ „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse.“ „Nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi.“ „Nebarstykite savo perlų kiaulėms.“ „Prašykite, ir jums bus duota.“ „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite.“ „Įeikite pro ankštus vartus.“ „Jūs pažinsite juos iš vaisių.“ „Geras medis duoda gerus vaisius.“ (Mato 5:39; 6:1, 34; 7:6, 7, 12, 13, 16, 17)

Be abejo, esate girdėję kai kuriuos iš šių posakių ar bent jų mintis. Visi jie — iš Kalno pamokslo ir galbūt jūsų kalba virtę patarlėmis. Pamokslo įtaka daugeliui tautų ir kultūrų aiškiai liudija buvus „didįjį mokytoją“.

Tarkim, kad Jėzus Kristus išgalvotas, o jam priskiriamus mokymus sukūrė koks nors protingas asmuo. Argi tas gudruolis nebūtų padaręs Jėzaus ir jo mokymų patrauklių visiems? Tačiau apaštalas Paulius pažymėjo: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims — kvailystė.“ (1 Korintiečiams 1:22, 23) Žinia apie prikaltą prie kankinimo stulpo Kristų nebuvo patraukli nei žydams, nei pagonims. O būtent tokį Kristų skelbė pirmojo amžiaus krikščionys. Kodėl Kristų prikaltąjį? Paaiškinti galima vienaip: tie, kas rašė Krikščionių graikiškuosius raštus, apie Jėzaus gyvenimą bei mirtį parašė tiesą.

Jėzaus istoriškumą patvirtina ir kitas argumentas: sekėjai nenuilstamai skelbė jo mokymus. Praėjus vos 30 metų nuo Jėzaus tarnybos pradžios, Paulius galėjo pasakyti, kad geroji naujiena „paskelbta visai Kūrinijai po dangumi“. (Kolosiečiams 1:23) Nors buvo priešininkų, Jėzaus mokymai plito per visą senovės pasaulį. Paulius, pats persekiojamas už krikščioniškus įsitikinimus, rašė: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“ (1 Korintiečiams 15: 12-17) Jeigu skelbti Kristų, kuris nebuvo prikeltas, — tuščia, juo labiau tuščia skelbti Kristų, kurio niekada nebuvo. Kaip nurodo Plinijus Jaunesnysis, pirmojo amžiaus krikščionys buvo pasiruošę mirti už tikėjimą Kristumi Jėzumi. Jie rizikavo gyvybe dėl Kristaus, nes jis tikrai gyveno ir vaikščiojo žemėje, kaip rašoma Evangelijose.

Patys tuo įsitikinote

Netikėdami Jėzaus Kristaus prikėlimu krikščionys nebūtų galėję skelbti. Patirdami šiandien Jėzaus poveikį, vaizduotėje ir jūs galite matyti jį prikeltą.

Prieš mirtį Jėzus pasakė detalią pranašystę apie savo būsimąjį dalyvavimą. Dar nurodė, kad bus prikeltas ir sėdės Dievo dešinėje laukdamas meto pakilti prieš savo priešus. (Psalmyno 110:1; Jono 6:62; Apaštalų darbų 2:34, 35; Romiečiams 8:34) Paskui imsis veiksmų ir išmes Šėtoną bei jo demonus iš dangaus. (Apreiškimo 12:7-9)

Kada visa tai turėjo įvykti? Jėzus nusakė mokiniams ‘savo dalyvavimo ir šios santvarkos pabaigos ženklą’. Tas ženklas, liudysiantis apie jo nematomą dalyvavimą, turėjo būti toks: prasidės dideli karai, badas, žemės drebėjimai, atsiras netikrų pranašų, padidės neteisybė, kils epidemijų. Tokių pražūtingų įvykių reikėjo tikėtis, nes Šėtono Velnio išmetimas iš dangaus reikš „vargą žemei“. Velnias nukrito į žemę „kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“. Be to, ženklas apėmė ir gerosios naujienos apie Karalystę skelbimą „visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms“. (Mato 24:3-14; NW; Apreiškimo 12:12; Luko 21:7-19)

Visa, ką Jėzus išpranašavo, įvyko, panašiai kaip iš kibučių susidėsto paveikslas. Nuo tada, kai 1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, regime sudėtinį nematomo Jėzaus Kristaus dalyvavimo įrodymą. Jėzus, būdamas Dievo Karalystės karalius, daro milžinišką įtaką. Vien tai, kad laikote rankose šį žurnalą, — įrodymas, jog šiandien Karalystė plačiai skelbiama.

Kad geriau suprastumėte, kokį poveikį daro Jėzus, turite studijuoti Bibliją. Kodėl nepaprašius Jehovos liudytojų paaiškinti daugiau apie Jėzaus dalyvavimą?

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Juozapas Flavijus, Tacitas ir Plinijus Jaunesnysis minėjo Jėzų Kristų ir jo sekėjus

[Šaltinio nuoroda]

Visi trys paveikslai: © Bettmann/CORBIS

[Iliustracija 7 puslapyje]

Pirmieji krikščionys buvo įsitikinę, kad Jėzus tikrai gyveno