Aleksandras VI — popiežius, kurio nepamiršta Roma

„KATALIKŲ požiūriu, Aleksandrui VI pasmerkti trūksta griežtų žodžių“ (Geschichte der Päpste seit dem Ausgang des Mittelalters [Popiežių istorija nuo viduramžių pabaigos]). „Jo elgesys asmeniniame gyvenime visiškai nedovanotinas... Turime pripažinti, kad šis pontifikatas Bažnyčiai neteikė garbės. Amžininkai, nors ir visko matę, į Bordžijų šeimos nusikaltimus žiūrėjo su neapsakomu šiurpu, kuris iki šiol, praėjus daugiau nei keturiems šimtmečiams, vis dar neišblėsęs“ (L’Église et la Renaissance (1449—1517) [Bažnyčia ir Renesansas]).

Kodėl gerbtinuose istorikų veikaluose, tyrinėjančiuose Romos katalikų bažnyčios veiklą, taip aštriai kalbama apie šį popiežių bei jo šeimą? Kuo jie nusipelnė tokios kritikos? Romoje (2002-ųjų spalį—2003-iųjų vasarį) vykusi paroda, pavadinta „Bordžijos: menas valdyti“, buvo proga pamąstyti, kaip valdžia naudojosi popiežiai, ypač vienas iš jų — Rodrigas Bordžija, tai yra Aleksandras VI, popiežiavęs 1492—1503 metais.

Gauna valdžią

Rodrigas Bordžija — žinomos šeimos atžala — gimė 1431 metais Chativoje, Aragono karalystėje (Ispanija). Jo dėdė Alfonsas de Bordžija, Valensijos vyskupas, stebėjo sūnėno lavinimą ir pasirūpino, kad dar paaugliui Rodrigui būtų skiriamos pelningos bažnytinės pareigos. Aštuoniolikmetis Rodrigas, remiamas Alfonso, dabar jau kardinolo, išvyko į Italiją, kur studijavo teisę. Alfonsas, tapęs popiežiumi Kalikstu III, paskyrė Rodrigą bei kitą sūnėną kardinolais. Perė Luisas Bordžija buvo įvairių miestų valdytoju. Netrukus Rodrigą paskyrė bažnyčios kanclerio pavaduotoju. Eidamas šias pareigas prie įvairių popiežių, jis gavo daugybę pelningų postų, susikrovė pasakišką turtą, savo rankose turėjo didžiulę valdžią, gyveno prabangiai tarsi princas.

Rodrigas buvo supratingas, gabus oratorius, menininkų rėmėjas, mokąs sumaniai siekti savo tikslų. Žinoma daugybė jo seksualinių ryšių; su ilgamete meiluže jis susilaukė keturių vaikų ir dar kelių su kitomis  moterimis. Popiežiaus Pijaus II papeiktas už polinkį į „labai palaidas“ linksmybes ir „nevaržomus malonumus“ Rodrigas savo elgesio nepakeitė.

Mirus popiežiui Inocentui VIII, kardinolai suėjo išrinkti įpėdinio. Neabejojama, kad Rodrigas Bordžija viliojančiais pažadais ir su atviru cinizmu pelnė pakankamai kardinolų balsų, todėl išėjo iš tos konklavos popiežiumi Aleksandru VI. Kuo jis atsilygino kardinolams? Bažnytinėmis pareigomis, rūmais, pilimis, miestais, abatijomis, vyskupystėmis, duodančiomis didžiules pajamas. Suprantama, kodėl vienas bažnyčios istorikas pavadino Aleksandro VI valdymą „Romos bažnyčios gėdos bei skandalų dienomis“.

Ne geresnis už pasaulio princus

Remdamasis savo, bažnyčios vadovo, dvasine įtaka, Aleksandras VI tarpininkavo Ispanijos ir Portugalijos konflikte dėl atrastų teritorijų Amerikos žemynuose. Pasaulietiniai valdovai padarė jį valstybių, esančių popiežiaus žinioje — centrinės Italijos, galva ir jis viešpatavo kaip bet kuris kitas Renesanso laikų monarchas. Aleksandro VI valdymas — kaip ir buvusių iki jo bei vėlesnių popiežių — neapsiėjo be kyšininkavimo, giminaičių protegavimo, ne vienos mįslingos mirties.

Tais neramiais laikais konkuruojančios jėgos varžėsi dėl Italijos teritorijų ir popiežius nebuvo pasyvus stebėtojas. Politiniais manevrais bei sąjungomis — įkuriamomis ir vėl išardomomis — jis stengėsi stiprinti savo valdžią, pasirūpinti palikuonių karjera, iškelti Bordžijų šeimą virš kitų. Jo sūnus Chuanas, apvesdintas su Kastilijos karaliaus pussesere, tapo Gandijos (Ispanija) kunigaikščiu. Kitas, Džofrė, vedė Neapolio karaliaus anūkę.

Kai popiežiui reikėjo pagalbininko santykiams su Prancūzija sustiprinti, jis atsiėmė pažadą atiduoti į žmonas 13-metę dukterį Lukreciją vienam Aragono didikui ir ištekino ją už Milano hercogo giminaičio. Kai ši santuoka nebeteko politinės reikšmės, sugalvota dingstimi ji buvo anuliuota ir Lukreciją sutuokė su vienos konkuruojančios dinastijos didiku — Alfonsu Aragoniečiu. Tuo metu ambicingas, kietaširdis Lukrecijos brolis Cezaris Bordžija sudarė sąjungą su Prancūzijos karaliumi Liudviku XII ir neseniai įvykusios sesers jungtuvės su Aragoniečiu tapo visai neparankios. Ko buvo imtasi? Pasak vieno šaltinio, jos nelaimingą vyrą „ant Šv. Petro bazilikos laiptų sužeidė keturi žudikai. Besveikstantį jį pasmaugė vienas Cezario tarnas“. Naujų strateginių sąjungų trokštantis popiežius trečią kartą išleido 21 metų Lukreciją už įtakingo Feraros kunigaikščio sūnaus.

Sakoma, kad Cezario karjera buvo kupina „nesąžiningumo, aptaškyta krauju“. Nors tėvas dar 17-metį Cezarį paskyrė kardinolu, jis labiau tiko ne bažnyčiai, o karui, nes buvo suktas, ambicingas, sugedęs kaip niekas kitas. Atsisakęs bažnytinio luomo, vedė Prancūzijos princesę  ir gavo Valentinos kunigaikštystę. Paskui Prancūzijos kariuomenės remiamas pradėjo apsiausties bei žmogžudysčių kampaniją šiaurės Italijoje siekdamas užvaldyti šią teritoriją.

Norėdamas Cezariui užtikrinti Prancūzijos karinę paramą, popiežius nusileido — neprieštaravo patogioms, bet skandalingoms karaliaus Liudviko XII skyryboms, po kurių šis vedė Oną Bretanietę ir prisijungė jos kunigaikštystę. Kaip sakoma viename veikale, popiežius „dėl savo šeimos paaukojo Bažnyčios prestižą ir nebesilaikė griežtų principų“.

Popiežiaus nežaboto elgesio kritika

Dėl savo nežaboto elgesio Bordžijos įsigijo priešų ir susilaukė kritikos. Paprastai popiežius nepaisydavo kritikuotojų, bet vieno iš jų, Giloramo Savonarolos, negalėjo ignoruoti. Tai buvo dominikonas, karštas pamokslininkas, Florencijos politinis vadovas. Savonarola smerkė tiek patį popiežių, tiek jo politiką bei dvariškių ydas; ragino atstatydinti jį ir reformuoti bažnyčią. Savonarola šaukė: „Bažnyčios vadovai, ... naktį jūs praleidžiate su savo sugulovėmis, o rytą einate prie sakramentų.“ Vėliau jis kalbėjo: „[Tie vadovai] turi paleistuvės veidą, jų reputacija žalinga Bažnyčiai. Galiu pasakyti, kad jie neturi krikščionių tikėjimo.“

Norėdamas nutildyti Savonarolą, popiežius pasiūlė jam kardinolo pareigas, bet šis atsisakė. Vienuolis dėl nukreiptos prieš popiežių politikos, o gal dėl savo pamokslų buvo nužudytas: jį ekskomunikavo, suėmė, kankino, kad išgautų prisipažinimą, vėliau pakorė, o palaikus sudegino.

Rimti klausimai

Žinant šiuos istorinius įvykius kyla rimtų klausimų. Kaip paaiškinti tokias popiežiaus intrigas bei elgesį? Ką sako istorikai? Jų nuomonės skiriasi.

Daugelis mano, kad Aleksandro VI elgesį reikia vertinti atsižvelgiant į aną laikmetį. Politine bei bažnytine veikla jis stengėsi išsaugoti taiką, palaikyti pusiausvyrą tarp konkuruojančių valstybių, sustiprinti draugystę su sąjungininkais, gynusiais popiežystę, ir puoselėti krikščionijos monarchų lygos, nukreiptos prieš Turkiją, vienybę.

O jo elgesys? „Visose Bažnyčios epochose buvo blogų krikščionių ir netinkamų dvasininkų, — sako vienas tyrinėtojas. — Kad niekas nesistebėtų, pats Kristus tai išpranašavo; jis net palygino savo Bažnyčią su lauku, kuriame auga geri kviečiai ir raugės, bei tinklu su geromis ir blogomis žuvimis. Juk jis pakentė net Judą tarp savo apaštalų.“ *

Tas pats tyrinėtojas priduria: „Kaip turintis defektą aptaisas nesumenkina jame įdėto brangakmenio vertės, taip nuodėmingas dvasininkas negali iš esmės pakenkti... doktrinai, kurios moko... Auksas nesikeičia  nuo to, kokios rankos — švarios ar nešvarios — jį dalina.“ Vienas katalikų istorikas tvirtina, jog vertindami Aleksandro VI elgseną nuoširdūs katalikai turėtų laikytis Jėzaus patarimo, duoto savo mokiniams dėl Rašto aiškintojų ir fariziejų: ‘Darykite, ką jie sako, o ne daro.’ (Mato 23:2, 3) Tačiau ar toks samprotavimas tave įtikina?

Ar tai tikroji krikščionybė?

Jėzus davė paprastą nurodymą, kaip nustatyti, ko verti tie, kas skelbiasi krikščionimis: „Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis — blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs — gerų. Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių.“ (Mato 7:16-18, 20)

Kaip apskritai religiniai vadovai praėjusiais amžiais atitiko ir kaip dabar atitinka reikalavimus, keliamus tikrojo krikščionies pavyzdžiui, kurį paliko Jėzus ir kurio laikėsi jo ištikimi sekėjai? Aptarkime tik dvi sritis — dalyvavimą politikoje ir gyvenseną.

Jėzus nebuvo princas. Jis gyveno taip paprastai, kad, jo žodžiais tariant, net neturėjo „kur galvos priglausti“. Jo Karalystė buvo „ne iš šio pasaulio“ ir jo mokiniai turėjo būti ‘ne iš pasaulio, kaip ir jis ne iš pasaulio’. Todėl Jėzus nesileido įtraukiamas į tų laikų politinius reikalus. (Mato 8:20; Jono 6:15; 17:16; 18:36)

Tačiau ar religinės organizacijos ištisus šimtmečius nesišliedavo prie politinių valdovų trokšdamos valdžios bei turtų, nors dėl to kentėdavo paprasti žmonės? Argi daugelis dvasininkų negyvena prabangiai, nors minios žmonių, kuriems jie turi tarnauti, skursta?

Jėzaus brolis Jokūbas pasakė: „Jūs, svetimautojos! Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešininku.“ (Jokūbo 4:4) Kodėl „Dievo priešininku“? Pirmame Jono 5:19 rašoma: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas.“

Apie Aleksandro VI moralę vienas Bordžijų dienų istorikas rašė: „Jo gyvenimas buvo palaidas. Jis nežinojo, kas yra gėda, nuoširdumas, tikėjimas, religija. Buvo kupinas nepasotinamo godumo, didelių ambicijų, laukinio žiaurumo, aistringo troškimo praturtinti būrį savo vaikų.“ Bordžija, aišku, yra ne vienintelis taip gyvenęs hierarchas.

Ką Raštas sako apie tokį elgesį? „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? — klausė apaštalas Paulius. — Neklyskite! Nei ištvirkėliai, ... nei svetimautojai, ... nei gobšai... nepaveldės Dievo karalystės.“ (1 Korintiečiams 6:9, 10)

Neseniai Romoje surengtos parodos apie Bordžijas vienas iš keleto tikslų buvo „parodyti šiuos žymius asmenis istorinėmis to meto aplinkybėmis..., kad galėtume juos suprasti, o ne teisinti ar pasmerkti“. Tiesą sakant, lankytojams buvo duota proga patiems padaryti išvadas. Ką tu manai?

[Išnaša]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Rodrigas Bordžija — popiežius Aleksandras VI

[Iliustracija 27 puslapyje]

Tėvas naudojosi Lukrecija Bordžija savo valdžiai stiprinti

[Iliustracija 28 puslapyje]

Cezaris Bordžija buvo ambicingas ir sugedęs

[Iliustracija 29 puslapyje]

Kadangi Girolamo Savonarolos negalėjo nutildyti, jį pakorė, o palaikus sudegino