Ieškokime kituose gero

„Mano Dieve, atsimink mane mano labui.“ (NEHEMIJO 13:31, Brb)

1. Kaip Jehova visiems rodo gerumą?

MALONU, kai po apniukusių, pilkų dienų sušvinta saulė. Visiems pragiedrėja nuotaika, jaučiamas dvasios pakilimas. Panašiai ir po ilgai trukusių karščių bei sausmečio atgaivina lietus ar liūtis. Mūsų mylintis Kūrėjas Jehova sukūrė nuostabų atmosferos reiškinį — orų kaitą. Jėzus atkreipė dėmesį, koks dosnus yra Dievas: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ (Mato 5:43-45) Taip, Jehova geras visiems. Jo tarnai turi elgtis kaip jis — stengtis matyti gerąsias kitų savybes.

2. a) Kodėl Jehova rodo gerumą? b) Iš ko Jehova mato, kad vertiname jo gerumą?

² Kodėl Jehova rodo gerumą? Nuo pat Adomo nuodėmės Jis žvelgia į tai, kas gera žmoguje. (Psalmyno 130:3, 4) Dievo tikslas — grąžinti klusniesiems gyvenimą Rojuje. (Efeziečiams 1:9, 10) Dėl Jehovos nepelnytos malonės galime būti išvaduoti iš nuodėmės ir netobulumo per pažadėtąją Sėklą. (Pradžios 3:15, Brb; Romiečiams 5:12, 15) Jei pripažįstame išpirką, galiausiai atgausime tobulybę. Jehova dabar stebi kiekvieną iš mūsų ir, be kita ko, žiūri, kaip priimame jo dosnumą. (1 Jono 3:16) Jis mato visa, ką darome atsidėkodami už jo gerumą. „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui“, — rašė apaštalas Paulius. (Hebrajams 6:10)

3. Koks klausimas vertas dėmesio?

 ³ Tad kaip galime sekti Jehova žvelgdami į kitų gerąsias savybes? Ieškodami atsakymo, panagrinėkime savo elgesį keturiose gyvenimo srityse: 1) krikščioniškoje tarnyboje, 2) šeimoje, 3) susirinkime ir 4) santykiuose su kitais.

Skelbimas ir mokinių ruošimas

4. Kodėl galima sakyti, kad krikščioniška tarnyba rodo mus ieškant kituose to, kas gera?

⁴ „Dirva — tai pasaulis“, — pasakė Jėzus, mokinių paprašytas išaiškinti parabolę apie kviečius ir rauges. Esame Kristaus mokiniai, tad skelbimo tarnyboje parodome, jog pripažįstame šią tiesą. (Mato 13:36-38; 28:19, 20) Mes viešai išreiškiame savo tikėjimą. Jau vien tai, kad Jehovos liudytojai garsėja skelbimu po namus ir gatvėse, liudija, jog uoliai ieškome visų, kurie verti Karalystės žinios. Juk ir Jėzus nurodė: „Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų.“ (Mato 10:11; Apaštalų darbų 17:17; 20:20)

5, 6. Kodėl stengiamės aplankyti žmones pakartotinai?

⁵ Netikėtai aplankę nepažįstamą žmogų, stebime, kaip jis atsiliepia į mūsų skelbiamą žinią. Būna, kad žmogus klausosi noriai, tačiau kas nors iš jo namiškių pareiškia: „Mūsų tai nedomina“, ir pokalbis baigiasi. Kaip liūdna, kad vieno asmens priešiškumas ar abejingumas daro poveikį kito požiūriui! Tad kaip nepaliauti ieškoti gero visuose?

⁶ Lankantis ten pat kitą kartą, gali pasitaikyti proga pasikalbėti su tuo, kuris anąsyk nutraukė pašnekesį. Jei prisimename, kas tąkart įvyko, lengviau pasiruošti pokalbiui. Žmogus galbūt paprieštaravo iš gerų motyvų — manydamas turįs sutrukdyti šeimyniškiui išklausyti Karalystės žinią. Galbūt jį taip nuteikė  melagingi pranešimai apie mūsų siekius. Tačiau tai mums nekliudo skelbti gerąją Karalystės naujieną tuose namuose, mėginant taktiškai pataisyti klaidingą požiūrį. Trokštame padėti visiems gauti tikslių žinių apie Dievą. Galbūt tada Jehova patrauks juos prie savęs. (Jono 6:44; 1 Timotiejui 2:4)

7. Kas gali padėti mums skelbti žmonėms teigiamai nusiteikus?

⁷ Duodamas nurodymus mokiniams, Jėzus kalbėjo ir apie šeimos priešiškumą. Argi jis nepasakė: „Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą“? Ir dar pridūrė: „Žmogaus namiškiai taps jam priešais.“ (Mato 10:35, 36) Vis dėlto aplinkybės ir pažiūros kinta. Žmonių reakciją į skelbimą gali paveikti netikėta liga, artimo netektis, stichinė nelaimė, emociniai vargai ir daugybė kitų veiksnių. Jeigu būtume neigiamai nusistatę, — manytume, jog žmonės liks abejingi mūsų skelbimui, ar galėtume pasakyti, kad ieškome juose gero? Argi nevertėtų juos vėl aplankyti? Galbūt šįkart reakcija bus kitokia. Kartais ji priklauso ne vien nuo to, ką sakome, bet ir kaip sakome. Jei prieš eidami į tarnybą karštai meldžiamės Jehovai, tikrai lengviau išlaikysime teigiamą požiūrį ir visiems patraukliai pateiksime Karalystės žinią. (Kolosiečiams 4:6; 1 Tesalonikiečiams 5:17)

8. Kokie gali būti vaisiai, jeigu krikščionis stengiasi matyti geruosius netikinčio giminaičio bruožus?

⁸ Kai kuriuose susirinkimuose Jehovai tarnauja nemažai giminaičių. Ne vienas jaunuolis, žavėdamasis vyresnio giminaičio ištverme bei gerais santykiais su šeimyniškiais ir sutuoktiniu, buvo paskatintas keisti savo širdies nuostatą. O daugeliui sesių laikantis Petro patarimo pavyko „be žodžio“ laimėti savo vyrus tiesai. (1 Petro 3:1, 2)

Šeimos ratas

9, 10. Kaip Jokūbas ir Juozapas matė tai, kas gera jų šeimoje?

⁹ Šeimos narius siejantys glaudūs ryšiai irgi suteikia galimybę ieškoti gerų vienas kito savybių. Pasvarstykime, ko pamoko Jokūbo elgesys su sūnumis. Pradžios knygos 37 skyriuje, 3 ir 4 eilutėse sakoma, kad Jokūbas ypač mylėjo Juozapą. Kiti Jokūbo sūnūs to pavydėjo, netgi susimokė Juozapą nužudyti. Tačiau kaip Jokūbas ir Juozapas vėliau su jais elgėsi? Abu žvelgė į jų geruosius bruožus.

¹⁰ Būdamas atsakingas už maisto paskirstymą badaujančiame Egipte, Juozapas maloniai priėmė brolius. Nors iš karto neatskleidė, kas esąs, žiūrėjo, kad jais būtų pasirūpinta ir davė maisto parvežti susenusiam tėvui. Kad ir patyrė brolių neapykantą, Juozapas stengėsi jų labui. (Pradžios 41:53—42:8; 45:23) Ir Jokūbas, gulėdamas mirties patale, pranašiškai  laimino visus sūnus. Nors dėl blogų poelgių jie neteko kai kurių teisių, nė vienam nebuvo atimta teisė paveldėti žemę. (Pradžios 49:3-28) Kokią nepaprastą ištikimą meilę parodė Jokūbas!

11, 12. a) Koks pranašiškas pavyzdys pabrėžia, kaip svarbu matyti gera savo šeimoje? b) Ko pasimokome iš tėvo Jėzaus pavyzdyje apie sūnų palaidūną?

¹¹ Kad Jehova žvelgia į gerąsias savo tarnų savybes, dar geriau atskleidžia jo didžiai kantrus elgesys su neištikima Izraelio tauta. Pranašo Ozėjo šeimos pavyzdžiu Jehova parodė, kokia ištikima jo meilė. Nors Ozėjo žmona Gomera nuolat svetimavo, Jehova Ozėjui nurodė: „Eik ir mylėk savo moterį, turinčią mylimąjį ir svetimaujančią, kaip Viešpats myli izraelitus, nors jie ir gręžiasi į kitus dievus ir mėgsta razinų papločius.“ (Ozėjo 3:1) Kodėl to reikėjo? Jehova žinojo, kad atsimetusioje tautoje kai kurie žmonės palankiai atsilieps į jo kantrybę. Ozėjas paskelbė: „Paskui izraelitai sugrįš, ieškos Viešpaties, savo Dievo, ir Dovydo, savo karaliaus. Paskutinėmis dienomis jie artinsis prie Viešpaties ir jo gerumo su pagarbos kupina baime.“ (Ozėjo 3:5) Be abejo, šeimoje iškilus sunkumams, verta apmąstyti šį puikų pavyzdį. Jei nepaliausi žvelgti į geruosius savo šeimyniškių bruožus, parodysi puikų pakantumo pavyzdį.

¹² Jėzaus iliustracija apie sūnų palaidūną irgi padeda suprasti, kaip galime matyti savo šeimoje tai, kas gera. Jaunėlis, kurį laiką palaidai gyvenęs, sugrįžo namo. Tėvas elgėsi su juo gailestingai. Kaip jis reagavo, išgirdęs skundžiantis vyresnįjį sūnų, niekada nepalikusį šeimos? Tėvas pasakė jam: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.“ Tėvas neatsikirto, o tik patikino mylįs sūnų. „Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, — toliau jis sakė, — nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado.“ Mes irgi galime panašiai nepaliauti  vertinti kitų geruosius bruožus. (Luko 15:11-32)

Krikščionių susirinkimas

13, 14. Kaip galime laikytis karališkojo meilės įstatymo krikščionių susirinkime?

¹³ Būdami krikščionys, stengiamės laikytis karališkojo meilės įstatymo. (Jokūbo 2:1-9) Gali būti, kad esame malonūs susirinkimo nariams, kurių materialinė padėtis kitokia negu mūsų. Bet gal tebepaisome tautinės, kultūrinės ar netgi religinės padėties „skirtumų“ (4 eilutė, Jr)? Jeigu taip, tai kaip galime taikyti Jokūbo patarimą?

¹⁴ Mielai priimdami visus, kas apsilanko krikščionių sueigose, parodome didžiadvasiškumą. Jei pakalbiname naujus Karalystės salės lankytojus, tikriausiai jiems bus lengviau įveikti jaudulį ar drovumą. Juk daugelis žmonių, pirmą kartą apsilankę krikščionių sueigoje, sako: „Visi tokie draugiški. Atrodo, kad būčiau pažįstamas. Jaučiausi lyg namie.“

15. Kaip paskatinti susirinkimo jaunuolius domėtis vyresniais bendratikiais?

¹⁵ Bet būna ir taip, kad pasibaigus sueigai jaunuoliai buriasi grupelėmis salėje ar išėję iš jos, vengdami pagyvenusiųjų. Kas padėtų įveikti tokią tendenciją? Be abejo, pirmiausia tėvai turi auklėti vaikus ir ruošti juos sueigoms. (Patarlių 22:6) Jiems galima užduoti surinkti įvairius leidinius, kuriuos reikia pasiimti. Tėvai taip pat geriausiai mokės paskatinti savo atžalas pasidalinti viena kita mintimi su vyresniais ir neįgaliais bendratikiais Karalystės salėje. Jei vaikai pasiruoš jiems pasakyti ką nors prasminga, patirs džiaugsmo.

16, 17. Kaip suaugusieji gali pastebėti susirinkimo jaunuolių geruosius bruožus?

¹⁶ Vyresni broliai ir seserys irgi turėtų domėtis susirinkimo jaunimu. (Filipiečiams 2:4) Jie galėtų imtis iniciatyvos padrąsinti jaunuolius. Paprastai per sueigą nagrinėjamos kelios pagrindinės mintys. Jaunuolių galima paklausti, ar jiems patiko sueiga, ar išgirdo kokių itin vertingų minčių, kurias ketina pritaikyti. Jaunuoliai yra neatsiejama susirinkimo dalis, tad turi žinoti, kad jų dėmesingumas per sueigas nelieka nepastebėtas, ir turi būti giriami už komentarus bei atliktas užduotis. Jų noras bendrauti su vyresniais susirinkimo nariais ir rūpestingumas atliekant paprastus namų ruošos darbus parodys, jog vėliau tikriausiai galės imtis atsakingesnių pareigų. (Luko 16:10)

¹⁷ Jaunuoliai, kurie noriai imasi atsakomybės, padaro tokią pažangą ugdydamiesi dvasines savybes, kad gali gauti svarbesnių užduočių. Be to, užimtumas padeda išvengti elgtis paikai.  (2 Timotiejui 2:22) Tokios užduotys gali „išbandyti“ brolius, siekiančius tapti tarnybiniais padėjėjais. (1 Timotiejui 3:10) Jei jaunuoliai noriai komentuoja per sueigas ir uoliai dalyvauja skelbimo tarnyboje, taip pat yra dėmesingi visiems susirinkimo nariams, vyresnieji gali pastebėti galimybes paskirti jiems papildomų užduočių.

Ieškokime kituose gero

18. Kokių spąstų reikia vengti teisiant ir kodėl?

¹⁸ „Rodyti šališkumą teisme negera“, — rašoma Patarlių 24:23. Dangiškoji išmintis skatina vyresniuosius vengti šališkumo svarstant teisminius reikalus susirinkime. Jokūbas pareiškė: „Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi.“ (Jokūbo 3:17) Be abejo, matydami bendratikių geruosius bruožus, vyresnieji turi taip pat žiūrėti, kad jų sprendimo neiškreiptų asmeniniai ryšiai ar emocijos. „Dievas užima savo vietą dieviškojoje taryboje, — rašė psalmininkas Asafas, — dievų [kitaip „dieviškųjų“, tai yra teisti įgaliotų žmonių] sueigoje jis teisia: ‘Kiek ilgai jūs neteisingai teisite ir būsite šališki nedorėliams!’“ (Psalmyno 82:1, 2) Tad krikščionių vyresnysis privalo vengti bet kokio polinkio pasielgti šališkai, jei svarstomas jo draugo ar giminaičio reikalas. Taip vyresnieji sergi susirinkimo vienybę ir leidžia nekliudomai veikti Jehovos dvasiai. (1 Tesalonikiečiams 5:23)

19. Kaip galime žvelgti į geruosius kitų bruožus?

¹⁹ Žvelgdami į geruosius savo brolių ir seserų bruožus, sekame Pauliaus nuostata, kurią jis išreiškė rašydamas Tesalonikos susirinkimui: „Mes pasitikime jumis Viešpatyje, kad vykdote ir vykdysite, ką jums įsakome.“ (2 Tesalonikiečiams 3:4) Bus lengviau nepastebėti kito žmogaus klaidų, jeigu stengsimės matyti kas gera. Ieškosime, už ką galėtume pagirti bendratikius, ir, be abejo, vengsime kritiško požiūrio. „Iš prievaizdų tikimasi ištikimybės“, — rašė Paulius. (1 Korintiečiams 4:2, NW) Mums brangi ne vien susirinkimo prievaizdų, bet visų mūsų brolių bei seserų ištikimybė. Tai traukia prie jų ir stiprina krikščioniškos bendrystės ryšius. Mokomės žiūrėti į kitus taip, kaip Paulius. Jie yra „bendradarbiai dėl Dievo karalystės“ ir „pastiprinimas“ mums. (Kolosiečiams 4:11; NW) Taip parodome tokį požiūrį, kokį rodo Jehova.

20. Kaip bus laiminami tie, kas stengiasi matyti geruosius kitų bruožus?

²⁰ Be abejo, pritariame Nehemijo maldos žodžiams: „Mano Dieve, atsimink mane mano labui.“ (Nehemijo 13:31, Brb) Kaip džiugu, kad Jehova mūsų labui ieško visuose to, kas gera! (1 Karalių 14:13) Mes irgi taip elkimės. Tada būsime išgelbėti ir galėsime amžinai gyventi naujajame pasaulyje, — jis juk taip arti. (Psalmyno 130:3-8)

Kaip tu atsakysi?

• Kodėl Jehova yra geras visiems?

• Kaip galime ieškoti kituose gero:

• krikščioniškoje tarnyboje?

• šeimoje?

• susirinkime?

• santykiuose su visais?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Nors broliai anksčiau nekentė Juozapo, jis žvelgė į jų geruosius bruožus

[Iliustracija 19 puslapyje]

Priešiškumas mums nekliudo stengtis padėti visiems

[Iliustracija 20 puslapyje]

Nepaisydamas praeities, Jokūbas nė vienam sūnui nepagailėjo palaiminimo

[Iliustracija 21 puslapyje]

Mielai priimkime visus krikščionių sueigose