Sekime Jehova, savo nešališkuoju Dievu

„Dievas nėra šališkas.“ (ROMIEČIAMS 2:11)

1, 2. a) Kokia buvo Jehovos valia dėl kanaaniečių? b) Kaip pasielgė Jehova, ir kokių klausimų dėl to kyla?

EINA 1473 m. p. m. e. Įsirengę stovyklą Moabo lygumose, izraelitai įdėmiai klausosi Mozės. Persikėlus per Jordaną laukia išmėginimas: Mozė paskelbė Jehovos valią, kad Pažadėtojoje žemėje jiems reikės įveikti septynias galingas Kanaano tautas. Tad kokie svarbūs izraelitams buvo padrąsinami Mozės žodžiai: „Viešpats, tavo Dievas, bus tau juos atidavęs, ir tu juos nugalėsi“! Izraeliui nederėjo sudarinėti su tomis tautomis jokių sandorų ar jų gailėtis. (Pakartoto Įstatymo 1:1; 7:1, 2)

² Vis dėlto pirmajame Izraelio užpultame mieste Jehova apsaugojo vieną šeimą, o vėliau ir daugiau žmonių kituose keturiuose miestuose. Kodėl? Ką šių kanaaniečių apsaugojimas rodo apie Jehovą? Ir kaip galime juo sekti?

Garsas apie Jehovą paveikia širdis

3, 4. Kokį poveikį kai kuriems Kanaano gyventojams padarė žinios apie izraelitų pergales?

³ Prieš Izraeliui įeinant į Pažadėtąją žemę Jehova saugojo ir gynė savo tautą, ištisus 40 metų klajojančią dykumoje. Piečiau nuo Pažadėtosios žemės Izraeliui kelią pastojo kanaaniečių miesto Arado karalius. Jehovos padedami, izraelitai nugalėjo jį ir jo kariuomenę ties Horma. (Skaičių 21:1-3) Pakraščiu perėjęs Edomo žemę, Izraelis patraukė į šiaurę, link Negyvosios jūros šiaurrytinės pakrantės. Anksčiau čia buvo Moabas, o dabar gyveno amoritai. Amoritų karalius Sihonas atsisakė leisti Izraeliui eiti per jo teritoriją. Todėl Jahace, tikriausiai į šiaurę nuo Arnono slėnio, užvirė mūšis, kuriame Sihonas prarado gyvybę. (Skaičių 21:23, 24; Pakartoto Įstatymo 2:30-33) Dar šiauriau, Bašane, valdė kitas amoritų karalius — Ogas. Nors šis buvo milžinas, su Jehova negalėjo varžytis, tad žuvo ties Edrėju. (Skaičių 21:33-35; Pakartoto Įstatymo 3:1-3, 11) Žinia apie šias pergales ir pasakojimai apie Izraelio išėjimą iš Egipto stipriai paveikė kai kuriuos Kanaano gyventojus. *

⁴ Persikėlę per Jordaną į Kanaano žemę, izraelitai įsirengė stovyklą ties Gilgalu. (Jozuės 4:9-19) Netoliese stovėjo apjuostas siena Jericho miestas. Kanaanietė Rahaba, išgirdusi apie Jehovos darbus, tikėjimo skatinama suskato veikti. Tad per Jericho sunaikinimą Jehova apsaugojo ją ir jos šeimyną. (Jozuės 2:1-13; 6:17, 18; Jokūbo 2:25)

5. Kas paskatino gibeoniečius griebtis suktybės?

⁵ Paskui Izraelis pakilo iš paupio žemumų į šalies vidurio aukštumas. Jehovos nurodymu Jozuė surengė pasalą prieš Ajo miestą. (Jozuės 8 skyrius) Kai miestas buvo sutriuškintas, apie tai išgirdo daugelis Kanaano karalių ir susibūrė į kovą. (Jozuės 9:1, 2) Tačiau gretimo hivų miesto Gibeono gyventojai pasielgė kitaip. Jozuės 9:4 pasakojama, kad jie „savo ruožtu ėmėsi suktybės“. Kaip ir Rahaba, jie buvo girdėję, kad  Jehova išlaisvino savo tautą išvesdamas ją iš Egipto ir kad nugalėjo Sihoną bei Ogą. (Jozuės 9:6-10) Gibeoniečiai suprato, jog priešintis beprasmiška. Todėl Gibeono ir trijų gretimų miestų — Kefyros, Beerotų ir Kirjat Jearimų — vardu išsiuntė pas Jozuę į Gilgalą pasiuntinius, ir šie apsimetė esą iš tolimos šalies. Sumanymas pavyko. Jozuė sudarė su jais sandorą laiduodamas, kad paliks gyvus. Po trijų dienų Jozuė ir kiti izraelitai sužinojo esą apgauti. Tačiau jau buvo Jehovos vardu prisiekę laikytis sutarties, tad jos nepažeidė. (Jozuės 9:16-19) Ar Jehova tam pritarė?

6. Kaip Jehova priėmė sandorą, kurią Jozuė sudarė su gibeoniečiais?

⁶ Gibeoniečiams buvo suteikta galimybė tapti malkų kirtėjais ir vandens nešėjais izraelitams ir net „Jehovos aukurui“ padangtėje. (Jozuės 9:21-27; NW) Maža to, kai penkių amoritų karalių vadovaujamos kariuomenės puolė Gibeoną, Jehova stebuklingai įsikišo. Akmenų kruša užmušė daugiau priešininkų nei Jozuės kariai. Jehova netgi atsakė į Jozuės maldavimą sulaikyti saulę ir mėnulį, kol bus pasiekta galutinė pergalė. „Nei prieš tai, nei po to nebuvo tokios dienos, kaip ši, Viešpačiui paklausius žmogaus balso, — sakė Jozuė. — Tikrai Viešpats kovojo už Izraelį!“ (Jozuės 10:1-14)

7. Kaip kai kurie kanaaniečiai patyrė tiesą, kurią vėliau nusakė apaštalas Petras?

⁷ Kanaanietė Rahaba su šeimyna, taip pat gibeoniečiai bijojo Jehovos ir atitinkamai veikė. Tai, kas jiems nutiko, aiškiai rodo, kokie teisingi krikščionių apaštalo Petro žodžiai: „Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.“ (Apaštalų darbų 10:34, 35)

Santykiai su Abraomu ir Izraeliu

8, 9. Kaip Jehovos santykiai su Abraomu ir Izraelio tauta rodo jį esant nešališką?

⁸ Jėzaus mokinys Jokūbas atkreipė dėmesį, kokią nepelnytą malonę Dievas parodė Abraomui ir jo palikuoniams. Ne dėl kilmės, o dėl tikėjimo Abraomas tapo „Dievo bičiuliu“. (Jokūbo 2:23) Abraomo tikėjimas ir meilė Jehovai tapo palaima jo palikuoniams. (2 Metraščių 20:7) Jehova pažadėjo Abraomui: „Aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausingus kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys.“ Tačiau štai ką Dievas pažadėjo tolesnėje eilutėje: „Visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis.“ (Pradžios 22:17, 18; Romiečiams 4:1-8)

⁹ Per savo santykius su Izraeliu Jehova parodė ne šališkumą, o ką gali padaryti dėl tų, kurie jam paklūsta. Šie santykiai — pavyzdys to, kaip Jehova išreiškia meilę ištikimiems tarnams. Nors Izraelis buvo „ypatinga [Dievo] nuosavybė“, tai nereiškė, kad kitos tautos negalėjo tikėtis Dievo palankumo. (Išėjimo 19:5, Brb; Pakartoto Įstatymo  7:6-8) Tiesa, Jehova išvadavo Izraelį iš Egipto vergijos ir per pranašą paskelbė: „Tik jus pažinau iš visų žemės šeimų.“ Tačiau per tą patį pranašą Amosą ir kitus pranašus jis kalbėjo apie puikią galimybę „visų tautų“ žmonėms. (Amoso 3:2; 9:11, 12; Izaijo 2:2-4)

Nešališkasis Mokytojas Jėzus

10. Kaip Jėzus, sekdamas savo Tėvu, rodė nešališkumą?

¹⁰ Jėzus, tikslus savo Tėvo Jehovos atvaizdas, tarnaudamas žemėje sekė jo nešališkumu. (Hebrajams 1:3) Tuomet jam svarbiausia buvo surasti „pražuvusias Izraelio namų avis“. Tačiau Jėzus nedvejodamas paliudijo ir samarietei prie šulinio. (Mato 15:24; Jono 4:7-30) Be to, padarė stebuklą prašomas vieno šimtininko, veikiausiai kitataučio. (Luko 7:1-10) Taigi jis rodė meilę darbais ne vien Dievo tautai. Visur skelbė ir Jėzaus mokiniai. Tapo aišku, kad Jehovos palaimos priklauso ne nuo tautybės, o nuo požiūrio. Nuolankūs, tyraširdžiai, tiesos trokštantys žmonės palankiai atsiliepė į gerąją naujieną apie Karalystę. O štai išdidieji, pasipūtėliai niekino Jėzų ir jo skelbiamą žinią. „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, — sakė Jėzus, — kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.“ (Luko 10:21) Jei savo santykius su kitais grindžiame tikėjimu ir meile, elgiamės nešališkai, žinodami, kad tam pritaria Jehova.

11. Kaip nešališkumas buvo matomas pirmųjų krikščionių susirinkime?

¹¹ Pirmųjų krikščionių bendruomenėje tiek žydai, tiek kitataučiai buvo lygūs. „Šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, — aiškino Paulius, — pirma žydui, paskui graikui. Juk Dievas nėra šališkas.“ * (Romiečiams 2:10, 11) Ar žmonės pasinaudos nepelnyta Jehovos malone, priklausė ne nuo jų tautybės, o nuo reakcijos sužinojus apie Jehovą ir apie galimybes, kurių suteikia išperkamoji jo Sūnaus Jėzaus auka. (Jono 3:16, 36) Paulius rašė: „Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę.“ Paskui, sumaniai darydamas aliuziją į žodį „žydas“, reiškiantį „iš Judo“ (išvertus „garsinamas“ ar „giriamas“), Paulius pridūrė: „Tokiam ir gyrius ne iš žmonių, bet iš Dievo.“ (Romiečiams 2:28, 29) Jehova teikia gyrių nešališkai. O mes?

12. Kokia galimybė nušviečiama Apreiškimo 7:9 ir kam ji suteikta?

¹² Vėliau regėjime apaštalas Jonas matė ištikimus pateptuosius krikščionis kaip dvasinę 144000 narių tautą, ‘paženklintus iš visų Izraelio vaikų giminių’. Paskui Jonas išvydo „milžinišką minią... iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose“. (Apreiškimo 7:4, 9) Taigi šių laikų krikščionių susirinkimas neuždaras jokiai etninei ar kalbinei grupei. Kad ir kokios kilmės būtų, žmogus gali pergyventi artėjantį „didį sielvartą“ ir gerti iš „gyvybės vandens šaltinių“ naujajame pasaulyje. (Apreiškimo 7:14-17)

Geri vaisiai

13—15. a) Kaip įmanoma ignoruoti rasinius ir kultūrinius skirtumus? b) Pateik pavyzdžių, kodėl naudinga rodyti draugiškumą.

¹³ Jehova mus gerai pažįsta, kaip tėvas  savo vaikus. Taip ir mums stengiantis geriau suprasti kitus — domintis jų kultūra ir praeitimi — skirtumai nebetenka reikšmės. Etniniai barjerai sugriūva, draugystės bei meilės ryšiai stiprėja ir vienybė auga. (1 Korintiečiams 9:19-23) Tai puikiai liudija misionieriai, kurie tarnauja užsienyje. Jie domisi vietiniais žmonėmis, todėl netrukus lengvai įsilieja į susirinkimą. (Filipiečiams 2:4)

¹⁴ Kokie geri nešališkumo vaisiai, akivaizdu daugelyje šalių. Aklilu, kilęs iš Etiopijos, gyveno Britanijos sostinėje Londone. Jis jautėsi vienišas, ir ypač dėl to, kad aplinkiniai atrodė nedraugiški atvykėliams, o taip dabar dažnai ir būna dideliuose Europos miestuose. Visai kitaip Aklilu pasijautė, kai atėjo į krikščionių sueigą Jehovos liudytojų Karalystės salėje. Dalyviai jį sveikino, tad Aklilu netrukus pasijuto tarsi namie. Jis sparčiai sėmėsi žinių apie Kūrėją ir ugdėsi dėkingumą jam. Greitai Aklilu pradėjo ieškoti progų skleisti gerąją naujieną apie Karalystę vietos gyventojams. O kai vieną dieną tarnybos draugas jo paklausė, kokių dabar kelia sau tikslų, Aklilu nedvejodamas atsakė, jog ateityje norėtų lankyti susirinkimą, kuriame būtų kalbama jo gimtąja amharų kalba. Sužinoję apie tai, vietinio anglakalbių susirinkimo vyresnieji mielai suorganizavo, kad Aklilu gimtąja kalba būtų pasakyta biblinė kalba. Į pirmąją Britanijoje viešąją sueigą amharų kalba susibūrė daugybė užsieniečių, atėjo nemažai ir vietinių gyventojų. Šiandien ten sėkmingai darbuojasi susirinkimas, sudarytas iš daugelio etiopų ir kitų amhariškai kalbančių žmonių. Daugelis įsitikino, kad niekas jiems netrukdo stoti į Jehovos pusę ir parodyti tai krikštu. (Apaštalų darbų 8:26-36)

¹⁵ Charakteriai ir aplinkybės skiriasi. Tačiau tie skirtumai nėra kokie pranašumai ar trūkumai, o tik skirtumai. Štai Jehovai pasiaukojusių naujų tarnų krikštą Maltoje stebintys vietiniai liudytojai džiaugsmą išreiškė entuziazmu, o atvykėliai iš Britanijos — ašaromis. Tiek maltiečiai, tiek britai parodė jausmus, tik skirtingai, tad stipri meilė Jehovai dar labiau sutvirtino krikščioniškos bendrystės ryšius. (Psalmyno 133:1; Kolosiečiams 3:14)

Kaip įveikti priešišką nusistatymą

16—18. Papasakok kokį nors atvejį, rodantį, kaip krikščionių susirinkimo nariai gali įveikti priešišką nusistatymą.

¹⁶ Stiprindami savo meilę Jehovai ir broliams krikščionims, dar tiksliau laikomės Jehovos požiūrio į kitus. Taip galime įveikti bet kokį nusistatymą prieš tam tikras  tautas, rases ar kultūras. Štai Albertas per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo britų pajėgose ir 1942 metais, žlugus Singapūrui, buvo japonų suimtas. Vėliau apie trejus metus dirbo tiesiant „mirties geležinkelį“ netoli vadinamojo tilto per upę Kvai. Išlaisvintas po karo Albertas svėrė vos 32 kilogramus, jam buvo sulaužytas žandikaulis ir nosikaulis, kamavo dizenterija, trichofitija ir maliarija. Tūkstančių kitų kalinių būklė buvo dar blogesnė, daugelis neišgyveno. Regėjęs ir patyręs tokių žiaurybių, Albertas 1945-aisiais grįžo į namus apkartinta širdimi ir apie Dievą ar religiją nebenorėjo nė girdėti.

¹⁷ Alberto žmona Irena tapo Jehovos liudytoja. Norėdamas jai įtikti, Albertas atėjo į kelias vietinio Jehovos liudytojų susirinkimo sueigas. Jaunas visalaikis tarnas Polis aplankė jį ir pradėjo Biblijos studijas. Netrukus Albertas suprato, kad Jehova žmones vertina pagal tai, kas jų širdyse. Jis paskyrė savo gyvenimą Jehovai ir pasikrikštijo.

¹⁸ Vėliau Polis išsikėlė į Londoną, išmoko japonų kalbą ir lankė japoniškai kalbančių liudytojų susirinkimą. Kai pasiūlė keliems atvykusiems iš Japonijos liudytojams apsilankyti jo ankstesniame susirinkime, broliai prisiminė tvirtą Alberto nusistatymą prieš jų tautą. Nuo tada, kai grįžo į Britaniją, Albertas vengė net susitikti japoną, tad broliai nežinojo, kaip jis pasielgs šįkart. Tačiau jaudintis nebuvo ko — Albertas priėmė lankytojus su didžiule broliška meile. (1 Petro 3:8, 9)

„Praplėskite savo širdis“

19. Koks apaštalo Pauliaus patarimas gali padėti, jei esame bent kiek linkę į šališkumą?

¹⁹ „Negera būti šališkam“, — rašė išmintingas karalius Saliamonas. (Patarlių 28:21) Jaustis artimiems su tais, kuriuos gerai pažįstame, nėra sunku. Tačiau kartais nesame linkę domėtis tais, kurie pažįstami ne taip gerai. Toks šališkumas  Jehovos tarnui netinka. Visiems mums tikrai verta sekti aiškiu Pauliaus patarimu ‘praplėsti savo širdis’, tad ugdykimės meilę visokios kilmės ar socialinės padėties bendratikiams. (2 Korintiečiams 6:13)

20. Kokiose gyvenimo srityse turime sekti Jehova, savo nešališkuoju Dievu?

²⁰ Ar turėtume dangiškojo pašaukimo privilegiją, ar viltį amžinai gyventi žemėje, būdami nešališki galime džiaugtis vienybe vienoje kaimenėje, vedami vieno Ganytojo. (Efeziečiams 4:4, 5, 16) Jei stengiamės sekti Jehova, savo nešališkuoju Dievu, bus lengviau krikščioniškoje tarnyboje, šeimose ir susirinkime — visose gyvenimo srityse. Kodėl? Tai aptarsime tolesniame straipsnyje.

[Išnašos]

Kaip atsakytum?

• Kaip Jehova parodė nešališkumą Rahabai ir gibeoniečiams?

• Kaip Jėzus mokydamas rodė nešališkumą?

• Kas gali mums padėti įveikti bet kokį kultūrinį ar tautinį priešiškumą?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Izraelis pradeda Kanaano krašto užkariavimą

[Iliustracija 15 puslapyje]

Jėzus nedvejodamas paliudijo samarietei

[Iliustracija 16 puslapyje]

Viešoji sueiga amharų kalba Britanijoje

[Iliustracija 16 puslapyje]

Meilė Jehovai padėjo Albertui įveikti priešišką nusistatymą