Tarnaujama ypatingai kalbinei grupei Pietų Korėjoje

LABAI entuziastingi, bet tylūs žmonės 1997-ųjų vasarą susirinko į Jehovos liudytojų srities kongresą. Tai buvo pirmasis kurčiųjų kongresas Pietų Korėjoje. Didžiausias dalyvių skaičius siekė 1174. Programa — kalbos, interviu, drama — buvo pateikta korėjiečių gestų kalba ir rodoma Asamblėjų salėje visiems matomame didžiuliame ekrane. Šis kongresas — būrio savanorių kruopštaus daugelio metų darbo rezultatas.

Žemės rojuje ateis laikas, kai bus „kurtiesiems atvertos ausys“. (Izaijo 35:5) Kad galėtų gyventi tame rojuje, visi, tarp jų ir kurtieji, pirmiausia turi įžengti į dvasinį rojų — Dievo laiminamos tautos klestinčią dvasinę aplinką. Jie turi būti mokomi Jehovos, pasiaukoję ir pasikrikštiję jo liudytojai. (Michėjo 4:1-4)

Maža pradžia

Nors kurtiesiems jau buvo šiek tiek skelbta septintajame dešimtmetyje, keletas jų ėmė lankyti Jehovos liudytojų sueigas Seule, Pietų Korėjos sostinėje, tik dar kitame dešimtmetyje. Vienas krikščionis, sugebėjęs greitai rašyti, ant lentos pažymėdavo pagrindines kalbų mintis bei paminėtas Biblijos eilutes.

1971 metais Tedžone vienas liudytojas ėmė mokyti apie Karalystę savo kurčią sūnų bei tokius pat jo draugus. Šioje grupėje subrendo keletas uolių liudytojų, kurie dabar yra kurčiųjų skelbimo teritorijos atrama. (Zacharijo 4:10)

Pasisiūlo jaunimas

Kad kurtieji galėtų semtis žinių apie Jehovą bei Jėzų ir stoti į gyvenimo kelią, reikėjo  didžiausių naujų savanorių pastangų. (Jono 17:3) Todėl nemažai Jehovos liudytojų išmoko gestų kalbą ir buvo palaiminti puikiais rezultatais.

Penkiolikmetis Park In Sunas nutarė mokytis gestų kalbos. Net įsidarbino įmonėje, kur dirbo 20 kurčiųjų. Aštuonis mėnesius triūsė su jais petys į petį, kad išmoktų kurčiųjų kalbą bei perprastų jų mąstyseną. Kitais metais jaunuolis tapo reguliariuoju pionieriumi, arba visalaikiu Karalystės skelbėju, ir studijavo su būreliu kurčiųjų, besidominčių Biblijos tiesa. Grupėje žmonių vis gausėjo ir netrukus daugiau nei 35 asmenys ėmė lankyti sekmadienio sueigas. (Psalmyno 110:3, Brb)

Paskui pirmą kartą Seule imta rengti krikščionių sueigas gestų kalba. Šioje augančioje grupėje brolis Park In Sunas tarnavo specialiuoju pionieriumi. Jis jau gerai išmanė gestų kalbą. Keletą mėnesių brolis vedė 28 namų Biblijos studijas su kurčiaisiais. Nemažai jų padarė pažangą ir tapo Jehovos liudytojais.

Savanoriams labai aktyviai darbuojantis, 1976-ųjų spalį Seule buvo įkurtas pirmasis susirinkimas gestų kalba. Jį sudarė 40 skelbėjų ir du reguliarieji pionieriai. Tai paskatino veiklai kituose Pietų Korėjos miestuose. Daugelis gerosios naujienos ištroškusių kurčiųjų dar laukė skelbėjų.

Darbas su kurčiaisiais

Kaip randami kurtieji? Neretai per pažįstamus. Taip pat ryžių parduotuvių savininkai nurodydavo jų pavardes bei adresus. Informacija buvo gaunama ir iš kai kurių įstaigų. Uolus triūsas kurčiųjų gyvenamoje teritorijoje buvo toks sėkmingas, kad ilgainiui ten įsikūrė keturi susirinkimai. Daugelį jaunų krikščionių tai skatino mokytis gestų kalbos.

Jehovos liudytojų filialas paskyrė keletą specialiųjų pionierių tarnauti tuose susirinkimuose. Dvasiškai stiprinti kurčiųjų susirinkimus neseniai pasiųsta Tarnybos tobulinimo mokyklos absolventų.

Tarnaujant iškyla sunkumų. Būtina perprasti kurčiųjų kultūrą. Savo mąstysena bei elgesiu jie labai tiesūs žmonės. Tai kartais stebina ir sukelia nesusipratimų. Be to, vedant Biblijos studijas reikia padėti kurtiesiems geriau išmokti gestų kalbą, paraginti daugiau skaityti bei studijuoti.

Kurtieji susiduria su tokiais keblumais, kurių kiti paprastai nepatiria. Jiems ne taip lengva bendrauti lankantis įstaigose, pas gydytojus, sudarant verslo sandorius. Kadangi liudytojai iš gretimų susirinkimų maloniai padeda, kurtieji krikščionių susirinkime džiaugiasi tikra brolybe. (Jono 13:34, 35)

 Vaisingas neformalus liudijimas

Pusane, dideliame Pietų Korėjos uostamiestyje, vienas liudytojas susipažino su dviem kurčiaisiais. Jie parašė ant lapelio: „Mums patinka Rojus. Norime žinoti, kur Rašte sakoma apie amžinąjį gyvenimą.“ Mūsų brolis užsirašė adresus ir pasakė, kada apsilankys. Atėjęs rado pilną kambarį kurčiųjų, belaukiančių žinios apie Karalystę. Šis atsitikimas paskatino liudytoją pradėti mokytis gestų kalbos. Greit Pusane buvo įkurtas kurčiųjų susirinkimas.

Vienas brolis iš to susirinkimo pamatė du besikalbančius kurčiuosius ir priėjo. Sužinojęs, kad jie ką tik lankėsi kažkokioje religinėje sueigoje, pakvietė ateiti tos pačios dienos popietę į Karalystės salę. Vyrai atvyko ir su jais buvo pradėtos Biblijos studijos. Netrukus jiedu kartu su 20 savo kurčių draugų apsilankė srities kongrese. Ilgainiui keletas jų pasiaukojo Jehovai. Dabar du iš tos grupės tarnauja vyresniaisiais, vienas — tarnybiniu padėjėju gestų kalbos susirinkimuose.

Atlygis už ryžtą

Kadangi kai kurie kurtieji gyvena gana toli nuo gestų  kalbos susirinkimų, dažnai reikia daug pastangų bei ryžto, kad jie reguliariai būtų dvasiškai sotinami iš Biblijos. Štai vienas 31 metų vyras gyveno saloje ir vertėsi žvejyba. Biblijos žinią jis išgirdo iš jaunesniojo brolio, bendravusio su Jehovos liudytojais. Trokšdamas dvasinio maisto, šis kurčias žvejys plaukdavo valtimi 16 kilometrų į Tongjongą — miestą pietinėje šalies pakrantėje. Čia jis susitikdavo su specialiuoju pionieriumi iš Masano gestų kalbos susirinkimo. Kas pirmadienį brolis keliaudavo 65 kilometrus vesti Biblijos studijų kurčiajam.

Į sekmadienio sueigas Masane šis kurčias Biblijos studijuotojas turėdavo plaukti 16 kilometrų valtimi, paskui dar 65 važiuoti autobusu. Už ryžtą buvo atlyginta. Per keletą mėnesių jis pagerino gestų kalbos žinias, išmoko daugiau korėjietiškos abėcėlės rašmenų, o svarbiausia — sužinojo, koks yra vienintelis kelias užmegzti santykius su Jehova. Supratęs, kaip svarbu lankyti sueigas ir reguliariai skelbti žinią, persikėlė į vietovę, kur yra susirinkimas gestų kalba. Ar tai buvo paprasta? Ne. Reikėjo palikti žvejybą, duodavusią 3500 eurų pelną per mėnesį. Bet toks jo sprendimas nebuvo veltui. Vyriškis darė pažangą tiesos kelyje, pasikrikštijo ir dabar su visa šeima džiugiai tarnauja Jehovai.

Vertimai kurtiesiems

Geroji naujiena apie Karalystę dažniausiai perduodama žodžiu. Tačiau norint perteikti žinią iš Dievo Žodžio kuo tiksliau, būtina ją išsaugoti autentišką. Todėl pirmajame amžiuje vyresni patyrę vyrai parašė knygas bei laiškus. (Apaštalų darbų 15:22-31; Efeziečiams 3:4; Kolosiečiams 1:2; 4:16) Mūsų laikais pateikiama daugybė dvasinio peno — knygų bei kitų krikščioniškų leidinių. Jie išversti į šimtus kalbų, tarp jų ir į įvairias gestų kalbas. Pietų Korėjos filiale įkurtas vertimo į korėjiečių gestų kalbą skyrius. Vaizdo įrašų skyrius kuria vaizdajuostes gestų kalba. Taip visuose Pietų Korėjos susirinkimuose kurtieji gerosios naujienos skelbėjai ir susidomėjusieji aprūpinami dvasiniu maistu.

Nors daug kas puikiai išmoko gestų kalbą ir padeda kurti vaizdajuostes, paprastai geriausi vertėjai yra kurčiųjų vaikai. Šie moka gestų kalbą nuo kūdikystės. Jie ne tik verčia tiksliai, bet ir perduoda žinią nuoširdžiai, pabrėžiamai, su puikia mimika ir taip pasiekia žmonių protus bei širdis.

Jau minėjome, kad dabar Pietų Korėjoje reguliariai rengiami kongresai ir asamblėjos gestų kalba. Tai reikalauja nemažai darbo, išlaidų, pastangų. Bet dalyviai yra dėkingi. Pasibaigus programai daugelis dar pasilieka norėdami pasidžiaugti šilta draugija ir pasidalinti mintimis apie puikią dvasinę puotą. Aišku, nelengva tarnauti šiame ypatingame žmonių būryje, bet verta tai daryti dėl dvasinių palaimų.

[Iliustracija 10 puslapyje]

Pietų Korėjoje sukurtos vaizdajuostės gestų kalba: „Ko Dievas reikalauja iš mūsų?“, „Vertinkime savo dvasinį paveldą“, „Įspėjamieji pavyzdžiai mums“, „Gerbkime Jehovos vadovavimą“

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Iš apačios pagal laikrodžio rodyklę: Pietų Korėjos filiale kuriama vaizdajuostė gestų kalba; kuriami ženklai teokratiniams posakiams įvardyti; gestų kalbos vertėjų grupė; sufleruojama vertėjui darant vaizdo įrašą