Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Paprasti vyrai išverčia Bibliją

Paprasti vyrai išverčia Bibliją

Paprasti vyrai išverčia Bibliją

MŪRININKAS iš Anglijos Henris Notas ir velsietis krautuvininko padėjėjas Džonas Deivisas 1835-aisiais užbaigė milžinišką darbą. Nenuilstamai triūsę daugiau kaip 30 metų, jie galiausiai išvertė į taitiečių kalbą visą Bibliją. Kokių sunkumų patyrė šie du paprasti vyrai ir kokie buvo jų nesavanaudiško darbo vaisiai?

Atgimimo sąjūdis

Antroje XVIII amžiaus pusėje protestantų judėjimo, vadinamo Atgimimo sąjūdžiu, nariai skelbė Britanijos kaimų aikštėse ir netoli kasyklų bei fabrikų. Jie stengėsi kalbėti darbininkams bei energingai ragino platinti Biblijas.

Judėjimo pradininkas baptistas Viljamas Keris padėjo organizuoti Londono misijų draugiją (LMS), įkurtą 1795 metais. LMS lavino žmones, norinčius mokytis Ramiojo vandenyno regiono kalbų ir tarnauti ten misionieriais, tai yra skelbti Evangeliją vietine kalba.

Taičio sala, tuomet neseniai atrasta, tapo pirmuoju LMS misionierių lauku. Atgimimo sąjūdžio nariai laikė šias salas ‘tamsiu pagonybės užkampiu’, taigi pjūčiai prinokusia dirva.

Paprasti žmonės imasi sunkios užduoties

Apie 30 paskubom surinktų ir menkai apmokytų misionierių, pasiryžusių „imti derlių“, sėdo į LMS įsigytą laivą Duff. Kaip rodo užrašai, tarp jų buvo „keturi įšventinti pastoriai [be specialaus paruošimo], šešetas dailidžių, po du batsiuvius, mūrininkus, audėjus ir siuvėjus, dar krautuvininkas, balnius, namų tarnas, sodininkas, daktaras, kalvis, kubilius, kepurininkas, baldžius, po vieną medvilnės ir audinių fabrikantą, penkios sutuoktinės ir trys vaikai“.

Viskas, ką turėjo misionieriai Biblijos originalo kalboms pažinti, — tai graikų—anglų kalbų žodynas ir Biblija su hebrajų kalbos žodynu. Per septynis kelionės jūra mėnesius misionieriai išmoko šiek tiek taitietiškų žodžių, juos rado užrašytus ten jau buvusių žmonių, daugiausia laivo Bounty maištininkų. Galų gale, 1797-ųjų kovo 7 dieną, Duff pasiekė Taitį ir misionieriai išlipo į krantą. Tačiau po metų dauguma jų prarado ryžtą ir grįžo namo. Liko tik septyni.

Vienam iš tų septynių, mūrininkui Henriui Notui, tebuvo 23 metai. Sprendžiant iš pirmųjų laiškų, jis teturėjo pagrindinį išsilavinimą. Vis dėlto iš pat pradžių pasirodė esąs labai gabus taitiečių kalbai. Be to, buvo nuoširdus, gero būdo, malonus.

1801-aisiais Notas jau mokė taitiečių kalbos neseniai atvykusius devynis misionierius, tarp jų Džoną Deivisą, 28 metų velsietį, gabų, darbštų, kilnų, švelnaus charakterio. Netrukus šiedu vyrai nusprendė imtis versti į taitiečių kalbą Bibliją.

Nepaprastas užmojis

Uždavinys atrodė neįveikiamas — taitiečiai neturėjo rašto. Misionieriams teko mokytis vien iš klausos. Jie neturėjo nei žodyno, nei gramatikos vadovėlio. Išpučiami garsai, pertraukiami glotinių sprogimų, daugybė viena po kitos einančių balsių (net po penkias viename žodyje) ir mažai priebalsių stūmė misionierius į neviltį. „Daug žodžių sudaro tik balsės, ir kiekviena turi būti ištarta“, — dejavo jie. Abu pripažino nesugebą „pagauti garsų taip tiksliai, kaip reikėtų“. Netgi manė, kad girdi nesamus garsus!

Dar blogiau, jog kartais vienas ar kitas taitietiškas žodis būdavo uždraudžiamas (ištarus tabu), tad jį tekdavo pakeisti. Sinonimai irgi buvo tikras galvosūkis. Pavyzdžiui, žodžiui „malda“ taitiečiai turėjo per 70 sąvokų. Darbą apsunkino ir sintaksė, nė trupučio nepanaši į anglų. Nepaisydami kliūčių, misionieriai pamažu rinko žodžius, ir Deivisas po 50 metų išleido žodyną su 10000 straipsnių.

Klausimas kilo, kaip taitietiškai rašyti. Misionieriai bandė taikyti angliškus rašmenis. Tačiau anglų kalba pagrįsta lotyniškąja abėcėle, kuri neatitinka taitietiškų garsų. Kaip juos išreikšti fonetiniais ženklais? Dėl to buvo daug ir ilgai diskutuojama. Misionieriams teko sukurti ne vieną naują ženklą, nes sakytinę kalbą į rašytinę Pietų vandenyno regione jie vertė pirmieji. Tačiau vargu ar suvokė, kad jų darbas vėliau taps daugybės to regiono kalbų rašto modeliu.

Mažai priemonių, daug sumanumo

Vertėjai teturėjo kelis žinynus. LMS nurodymu, jie naudojosi Textus receptus („Priimtuoju tekstu“) ir King James Version (Karaliaus Jokūbo) vertimu. Notas paprašė LMS atsiųsti daugiau hebrajų bei graikų kalbų žodynų ir Biblijų tomis kalbomis. Ar kada nors jis gavo tas knygas, nėra žinoma. Deivisui keletą akademinių leidinių atsiuntė draugai iš Velso. Užrašai rodo, kad jis turėjo bent jau graikų kalbos žodyną, hebrajišką Bibliją, Naująjį Testamentą graikų kalba ir Septuagintą.

O skelbimo veikla vaisių vis dar nedavė. Nors Taityje misionieriai tarnavo jau 12 metų, nė vienas vietinis gyventojas nebuvo pakrikštytas. Dėl nesiliaujančių pilietinių karų visiems misionieriams, išskyrus atkaklųjį Notą, galiausiai teko bėgti į Australiją. Kurį laiką jis buvo vienintelis misionierius Draugijos salyno Priešvėjinėse salose, bet vėliau, kai karalius Pomarė II pasitraukė į kaimyninę Murėjos salą, ten persikelti teko ir Notui.

Tačiau tai nesustabdė vertimo darbo. Po dvejų metų prie Noto prisidėjo iš Australijos grįžęs Deivisas. Notas per tą laiką studijavo graikų bei hebrajų kalbas ir gerai jas išmoko. Todėl pradėjo versti į taitiečių kalbą kai kurias Hebrajiškųjų raštų dalis — pasirinktas Biblijos ištraukas, kurių pasakojimus vietiniai žmonės galėjo lengvai suprasti.

Glaudžiai bendradarbiaudamas su Deivisu, Notas ėmė versti Luko evangeliją ir ją baigė 1814-ųjų rugsėjį. Vertimas taitiečių kalba skambėjo natūraliai, Deivisas patikrino jį pagal originalo tekstus. 1817 metais karalius Pomarė II paprašė, ar negalėtų pats atspausdinti Luko evangelijos pirmąjį puslapį. Tai jis padarė maža rankine spausdinimo mašina, misionierių atgabenta į Murėją. Bet pasakojimas apie Biblijos vertimą į taitiečių kalbą nebūtų išsamus, jei pamirštume ištikimąjį Tuahinę. Visus tuos metus šis taitietis darbavosi su misionieriais ir padėjo jiems perprasti savo gimtosios kalbos subtilybes.

Vertimas baigtas

Po šešerių metų triūso, 1819-aisiais, buvo baigtos versti Evangelijos, Apaštalų darbai ir Psalmynas. Spausdinimo mašina, atvežta neseniai atvykusių misionierių, palengvino šių Biblijos knygų spausdinimą bei platinimą.

Vertimo, tikrinimo bei peržiūros darbas suintensyvėjo. Išgyvenęs Taityje 28 metus, Notas 1825-aisiais susirgo ir LMS leido jam plaukti atgal į Angliją. Laimei, tada Graikiškųjų raštų vertimas buvo jau beveik baigtas. Likusias Biblijos dalis Notas vertė kelionėje ir tėvynėje, o 1827 metais grįžo į Taitį. Dar po aštuonerių, 1835-ųjų gruodį, Notas padėjo plunksną. Daugiau kaip tris dešimtmečius trukęs sunkus darbas atnešė vaisių — išversta visa Biblija.

1836 metais Notas vėl keliavo į Angliją atspausdinti Bibliją Londone. 1838-aisiais, birželio 8 dieną, jis su jauduliu pristatė karalienei Viktorijai pirmąjį spausdintą taitietiškos Biblijos leidimą. Suprantama, tai buvo didžiai jaudinanti akimirka buvusiam mūrininkui, prieš 40 metų Duff laivu išplaukusiam į Taitį, pažinusiam jo kultūrą ir įgyvendinusiam milžinišką viso gyvenimo tikslą.

Po dviejų mėnesių Notas vėl leidosi į Ramiojo vandenyno pietus, dabar su 27 dėžėmis knygų — pirmaisiais 3000 Biblijos egzempliorių taitiečių kalba. Sustojęs Sidnėjuje vėl susirgo, bet atsisakė palikti savo brangų krovinį. 1840-aisiais pasveikęs pasiekė Taitį, kur žmonės tiesiog apipuolė jį trokšdami įsigyti Bibliją gimtąja kalba. Sulaukęs 70, Notas mirė Taityje 1844-ųjų gegužę.

Neišdildomas poveikis

Noto darbai išliko. Jo vertimas padarė neišdildomą poveikį Polinezijos kalboms. Sukurdami taitiečių kalbai raštą misionieriai ją išsaugojo. Vienas rašytojas pasakė: „Notas įtvirtino klasikinę gramatinę taitiečių kalbą. Norint ją kaip reikiant išmokti, visuomet reikės imtis Biblijos.“ Šių vertėjų atkaklumas padėjo išsaugoti tūkstančius žodžių. Po šimtmečio vienas autorius nurodė: „Noto išversta Biblija yra taitiečių kalbos šedevras. Su tuo sutinka kiekvienas.“

Šis svarbus darbas buvo naudingas ne tik taitiečiams. Jis padėjo pagrindą vertimams į kitas Ramiojo vandenyno pietinių regionų kalbas. Pavyzdžiui, Kuko ir Samoa salų vertėjai naudojasi taitiečių Biblija kaip pavyzdžiu. „Iš esmės aš sekiau p. Notu, kurio vertimą gerai ištyrinėjau“, — pasakė vienas vertėjas. Kitas, kaip rašoma, ‘versdamas Dovydo psalmes į samojiečių kalbą, šalia turėjo pasidėjęs psalmyną hebrajų kalba bei jo vertimus — angliškąjį ir taitietiškąjį’.

Sekdami Anglijos Atgimimo sąjūdžio nariais, Taičio misionieriai aktyviai skatino raštingumą. Daugiau kaip šimtmetį vienintelė prieinama knyga taitiečiams buvo Biblija. Taip ji tapo svarbia Taičio kultūros dalimi.

Vienas puikiausių Noto vertimo bruožų — daug kartų Hebrajiškuosiuose bei Graikiškuosiuose raštuose minimas Dievo vardas. Dėl to šiandien Taityje ir jo salose Jehovos vardas gerai žinomas. Jis yra netgi ant protestantų bažnyčių. Tačiau dabar Dievo vardas daugiausia siejamas su Jehovos liudytojais ir aktyvia jų skelbimo veikla, kurioje jie plačiai naudojasi taitiečių Biblija, išversta Noto bei jo bendradarbių. Uolios tokių vertėjų kaip Henris Notas pastangos primena, kokie dėkingi turime būti, kad šiandien Dievo Žodis lengvai prieinamas beveik visai žmonijai.

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Pirmieji Biblijos vertimai taitiečių kalba (1815) su Jehovos vardu

Henris Notas (1774—1844), pagrindinis taitiečių Biblijos vertėjas

[Šaltinių nuorodos]

Taitiečių Biblija: Copyright the British Library (3070.a.32); Henris Notas ir laiškas: Collection du Musée de Tahiti et de ses Îles, Punaauia, Tahiti; katekizmas: With permission of the London Missionary Society Papers, Alexander Turnbull Library, Wellington, New Zealand

[Iliustracija 28 puslapyje]

Dvikalbis taitiečių—valų katekizmas (1801), kuriame yra Dievo vardas

[Šaltinio nuoroda]

With permission of the London Missionary Society Papers, Alexander Turnbull Library, Wellington, New Zealand

[Iliustracija 29 puslapyje]

Protestantų bažnyčia su Jehovos vardu ant fasado Huahinio saloje Prancūzijos Polinezijoje

[Šaltinio nuoroda]

Avec la permission du Pasteur Teoroi Firipa