Euzebijus — „Bažnyčios istorijos tėvas“?

ROMOS imperatorius Konstantinas 325 m. e. m. sušaukė į Nikėją visus vyskupus. Jo tikslas — išspręsti ginčytiną klausimą apie Dievo ir jo Sūnaus ryšį. Tarp dalyvių buvo ir Euzebijus Cezarėjietis — vyras, laikomas labiausiai išsilavinusiu to meto žmogumi. Šis uolus Rašto tyrinėtojas gynė krikščioniškąjį monoteizmą.

Nikėjos susirinkime „Konstantinas pirmininkavo, — rašoma Encyclopædia Britannica, — aktyviai vadovavo diskusijoms ir pats pasiūlė... lemiamą formuluotę — susirinkimo priimtą tikėjimo išpažinimą, išreiškiantį Kristaus ryšį su Dievu: ‘savo esme lygus Tėvui’... Bijodami imperatoriaus, vyskupai, išskyrus du, pasirašė tikėjimo išpažinimą — daugelis prieš savo valią.“ Ar Euzebijus buvo vienas iš nepasirašiusiųjų? Ko galime pasimokyti iš jo pozicijos? Apžvelkime jo gyvenimą — išsimokslinimą bei laimėjimus.

Svarbūs raštai

Manoma, jog Euzebijus gimė Palestinoje apie 260 m. e. m. Jaunas būdamas ėmė bendrauti su Pamfilu, Cezarėjos bažnyčios kunigu. Tapęs jo teologinės mokyklos mokiniu, uoliai sėmėsi žinių. Euzebijus puikiai pasinaudojo didžiule Pamfilo biblioteka. Atsidėjo studijoms, didžiausią dėmesį skirdamas Biblijai. Be to, pasidarė ištikimas Pamfilo draugas ir vėliau vadindavo save „Euzebijumi Pamfilu“.

Apie savo užmojus Euzebijus pasakė: „Noriu perduoti raštu palikuonims šventųjų apaštalų paveldą bei papasakoti apie laikus, prabėgusius nuo mūsų Išganytojo žmogiškojo kelio iki šių dienų, būtent, apie viską, kas didinga ir svarbu atsitiko Bažnyčios istorijoje, kokie įžymūs vyrai šauniai vadovavo svarbiausioms Bažnyčioms, kokie asmenys iš kartos į kartą žodžiu bei raštu dirbo Dievo žodžio tarnyboje.“

Itin vertinamas Euzebijaus veikalas Bažnyčios istorija. Dešimt jo tomų, išleistų apie 324 m. e. m., laikomi svarbiausiu bažnyčios istorijos aprašymu, atliktu senovės laikais. Šis darbas pelnė Euzebijui bažnyčios istorijos tėvo vardą.

Be Bažnyčios istorijos, Euzebijus parašė dviejų tomų „Kroniką“. Pirmajame tome aprėpė visuotinę istoriją. Šis tomas ketvirtajame amžiuje tapo pasaulio chronologijos  standartu. Antrajame tome pagal datas surašė istorinius įvykius. Gretutiniuose stulpeliuose išdėstė įvairių tautų karališkųjų dinastijų seką.

Euzebijus parašė dar du istorinius veikalus: „Apie Palestinos kankinius“ ir „Apie Konstantino gyvenimą“. Pirmasis apima 303—310 m. e. m. ir pasakoja apie to laikotarpio kankinius. Euzebijus veikiausiai buvo tų įvykių liudininkas. Antrąjį veikalą sudaro keturios knygos, išleistos po imperatoriaus Konstantino mirties, 337 m. e. m. Jose nemažai svarbių istorinių detalių. Bet tai ne istorijos įvykių atpasakojimas, o panegirika.

Iš apologetikos raštų žinomas Euzebijaus veikalas „Prieš Heraklą“ — tuometinį vienos Romos provincijos valdytoją. Kai Heraklas rašė prieš krikščionis, Euzebijus atsiliepdamas juos užstojo. Remdamas dieviškąją Rašto autorystę, jis parašė 35 knygas, laikomas svarbiausiomis bei išsamiausiomis apologetinėmis knygomis. Pirmosiose 15-oje stengiasi įrodyti, kad hebrajų šventieji raštai krikščionims priimtini. Kitose 20-yje argumentuoja, jog krikščionys teisingai daro taikydami naujus principus bei mokymus, pranašesnius už žydų nuostatas. Šios knygos — tai Euzebijaus pastangos visapusiškai ginti krikščionybę pagal savo sampratą.

Euzebijus gyveno apie 80 metų (maždaug 260—340 m. e. m.) ir tapo vienu produktyviausių senovės rašytojų. Jo raštai apima pirmųjų trijų mūsų eros amžių įvykius iki pat imperatoriaus Konstantino. Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais ne vien rašė, bet ir ėjo Cezarėjos vyskupo pareigas. Nors daugiausia žinomas kaip istorikas, Euzebijus dar buvo apologetas, topografas, skelbėjas, kritikas ir egzegetas.

Du motyvai

Kodėl Euzebijus ėmėsi tokių neįtikėtinai didelių sumanymų? Viena priežastis — tikėjimas, kad netrukus turi prasidėti naujas amžius. Euzebijus manė, jog praėjusių kartų laikais rutuliojosi svarbūs įvykiai ir būtina juos užrašyti ateities kartoms.

Euzebijus turėjo ir kitą tikslą — apologeto. Jis tikėjo krikščionybę esant dieviškos kilmės. Bet kiti šiai idėjai nepritarė. Euzebijus rašė: „Noriu papasakoti, kokie žmonės, kokios svarbos ir kuomet apsvaiginti naujovių vilionėmis nuklydo į grubiausias klaidas, apsišaukė [pažinimo, beje, klaidingo,] kūrėjais ir be jokio gailesčio tarsi ‘plėšrūs vilkai’ draskė Kristaus kaimenę.“

Ar laikė Euzebijus save krikščionimi? Matyt, taip, nes Kristų vadino „mūsų Išganytoju“. Jis pareiškė: „Noriu apsakyti likimą, kuris [ištiko nusižengusią mūsų Išganytojui] visą žydų tautą, kaip atkakliai, kokiu būdu ir kokiais laikais pagonys kovojo su Dievo žodžiu, kokie anuomet žmonės, nepabūgę kraujo ir kentėjimų, drįso stoti į kovą, pagaliau, kokie buvo jau mūsų dienomis kankiniai, o galiausiai apie mūsų Išganytojo gailestingumą bei maloningumą.“

 Jo platūs tyrinėjimai

Knygų, kurias Euzebijus pats perskaitė ir kuriomis rėmėsi, — begalė. Daugybė iškilių asmenų, gyvenusių pirmaisiais trimis mūsų eros amžiais, minimi vien jo raštuose. Tik juose yra vertingų žinių apie įvairius to laikmečio judėjimus. Šaltiniai, iš kurių tie duomenys paimti, neišliko.

Medžiagą Euzebijus rinko uoliai ir kruopščiai. Jis, regis, rūpestingai stengėsi atskirti patikimas žinias nuo nepatikimų. Tačiau jo raštai nėra be klaidų. Kartais Euzebijus neteisingai aiškina ar supranta žmones ir jų poelgius. Netikslūs ir kai kurie chronologiniai duomenys. Euzebijui taip pat trūko stiliaus išradingumo. Nepaisant to, daugybė jo veikalų laikomi neįkainojamu lobiu.

Tiesos šalininkas?

Euzebijui rūpėjo neišspręstas klausimas, koks Tėvo ir Sūnaus ryšys. Jo nuomone, Tėvas jau buvo prieš atsirandant Sūnui. Kiti teigė, jog Tėvas ir Sūnus egzistavo kartu. „Jeigu tai tiesa, — klausia jis, — kaip tuomet Tėvas gali būti Tėvu, o Sūnus — Sūnumi?“ Euzebijus net pagrindė savo tvirtinimą Rašto nuorodomis: Jono 14:28, kur sakoma, jog ‘Tėvas aukštesnis už Jėzų’, ir Jono 17:3, kur Jėzus vadinamas vienintelio tikrojo Dievo „siųstuoju“. Remdamasis Kolosiečiams 1:15 ir Jono 1:1, Euzebijus įrodinėjo, kad Logos, arba Žodis, yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ — Dievo Sūnus.

Keista, bet Nikėjos susirinkimui baigiantis Euzebijus palaikė priešingą nuomonę. Iš Rašto jis žinojo, kad Dievas ir Kristus nėra du lygūs kartu egzistuojantys asmenys, bet pritarė imperatoriui.

Pamoka mums

Kodėl Nikėjos susirinkime Euzebijus nusileido ir palaikė nebiblinę doktriną? Gal vedamas politinių motyvų? Kam apskritai dalyvavo tame susirinkime? Nors buvo kviesti visi vyskupai, atvyko tik maža dalis — 300. Gal Euzebijui rūpėjo išsaugoti savo socialinę padėtį? Pagaliau, kodėl imperatorius Konstantinas jį taip didžiai vertino? Euzebijus tame susirinkime sėdėjo imperatoriaus dešinėje.

Matyt, šis vyras nepaisė Jėzaus reikalavimo jo sekėjams ‘nebūti iš pasaulio’. (Jono 17:16; 18:36) „Jūs, svetimautojos! Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu?“ — klausė mokinys Jokūbas. (Jokūbo 4:4) Taigi koks tinkamas Pauliaus perspėjimas: „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais“! (2 Korintiečiams 6:14) Tad ‘šlovindami [Tėvą] dvasia ir tiesa’, laikykimės atskirai nuo pasaulio. (Jono 4:24)

[Iliustracija 31 puslapyje]

Freska, vaizduojanti Nikėjos susirinkimą

[Šaltinio nuoroda]

Scala/Art Resource, NY

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 29 puslapyje]

Courtesy of Special Collections Library, University of Michigan