Mąstyk teisingai, elkis išmintingai

ĮSIVAIZDUOK Jėzų Kristų, aiškinantį, kad religiniai priešai Jeruzalėje kankins jį ir paskui nužudys. Artimas draugas apaštalas Petras negali tuo patikėti. Jis pasiveda Jėzų į šalį ir papriekaištauja. Akivaizdu, Petras nuoširdžiai susirūpinęs. Bet kaip Jėzus įvertina Petro mąstymą? „Eik šalin, šėtone! — sako jis. — Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“ (Mato 16:21-23)

Kokie pribloškiantys žodžiai! Užuot buvęs pagalba ir atrama, Petras tapo mylimam Mokytojui „papiktinimu“. Kaip tai atsitiko? Petras galbūt pasidavė žmogiškai silpnybei tikėti vien tuo, kuo norėjo tikėti.

Nebūk pernelyg tikras

Pavojus teisingam mąstymui — polinkis pernelyg pasitikėti savimi. Apaštalas Paulius perspėjo senovės Korinto krikščionis: „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.“ (1 Korintiečiams 10:12) Kodėl Paulius taip sakė? Jis, matyt, žinojo, kaip lengva iškreipti žmonių, netgi krikščionių, mąstyseną — jų mintis ‘atitraukti nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui’. (2 Korintiečiams 11:3)

Taip atsitiko su visa Pauliaus protėvių karta. Jehova jiems buvo pasakęs: „Juk mano mintys — ne jūsų mintys, o mano keliai — ne jūsų keliai.“ (Izaijo 55:8) Jie pasidarė „išmintingi savo akyse“ savo pačių nelaimei. (Izaijo 5:21) Todėl verta patyrinėti, kaip išsaugoti tinkamą mąstyseną ir išvengti pražūties, panašios į senovės izraelitų.

Saugokis kūniško mąstymo

Kai kurie korintiečiai pasidavė kūniškai mąstysenai. (1 Korintiečiams 3:1-3) Jie labiau vertino žmonių filosofijas negu Dievo Žodį. To meto graikų mąstytojai, be abejonės, buvo labai protingi. Vis dėlto Dievo požiūriu buvo kvaili. Paulius sakė: „Parašyta: Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę. Kur išminčius? Kur Rašto aiškintojas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas  nepavertė pasaulio išminties kvailyste?“ (1 Korintiečiams 1:19, 20) Tokie intelektualai vadovavosi „pasaulio dvasia“, ne Dievo. (1 Korintiečiams 2:12) Jų filosofinės idėjos nesiderino su Jehovos mąstymu.

Svarbiausias tokios kūniškos mąstysenos šaltinis yra Šėtonas Velnias, per gyvatę suvedžiojęs Ievą. (Pradžios 3:1-6; 2 Korintiečiams 11:3) Ar jis vis dar kelia grėsmę? Taip! Dievo Žodyje sakoma, jog Šėtonas tiek „apakino [žmonių] protus“, kad dabar „suvedžioja visą pasaulį“. (2 Korintiečiams 4:4; Apreiškimo 12:9) Kaip svarbu sergėtis jo kėslų! (2 Korintiečiams 2:11)

Saugokis „žmonių apgaulės“

Apaštalas Paulius perspėjo saugotis ir „žmonių apgaulės“. (Efeziečiams 4:14) Jis susidūrė su „klastingais darbininkais“, kurie dėjosi kalbą tiesą, o iš tikrųjų ją iškraipė. (2 Korintiečiams 11:12-15) Kad pasiektų tikslą, tokie žmonės gali parinkti suktų argumentų, kalbėti jausmingai, kraipyti faktus, gudriai išvedžioti ir net meluoti.

Propagandos skleidėjai neretai menkina kitus žodžiu „sekta“. Rekomendacijoje Europos Tarybos Parlamentinei Asamblėjai buvo siūloma, kad valdžios, tiriančios naujas religines grupes, „turėtų atsisakyti šio termino“. Kodėl? Nes žodis „sekta“ turi per daug neigiamą prasmę. Panašiai ir graikų mąstytojai klaidingai vadino apaštalą Paulių „plepiu“, arba „sėklų lesėju“. Tuo norėta pasakyti, kad jis tėra tuščiakalbis, renkantis ir barstantis pažinimo trupinius. O iš tikrųjų Paulius „skelbė gerąją naujieną apie Jėzų ir prisikėlimą“. (Apaštalų darbų 17:18, Jr, išnaša)

Ar propagandininkų metodai pasiekia tikslą? Taip. Propaganda sukelia etninę ir religinę neapykantą, nes iškreipia žmonių požiūrį į kitas tautas bei religijas. Daugeliui tai priemonė nuvertinti nepopuliarias mažumas. Adolfas Hitleris veiksmingai naudodamasis panašia propaganda paskelbė žydus bei kitus išsigimėliais, blogiu ir grėsme valstybei. Niekada neleisk tokiai apgaulei užnuodyti savo mąstymo. (Apaštalų darbų 28:19-22, Brb)

Neapsigauk

Lengva ir apsigauti. Dažnai labai sunku atsisakyti įsišaknijusių pažiūrų ar jomis suabejoti. Kodėl? Nes jos mums tampa savos. Dėl to galime apgaudinėti save klaidingai samprotaudami — ieškodami dingsčių pateisinti tai, kas iš tikrųjų yra netiesa.

Taip atsitiko su kai kuriais pirmojo amžiaus krikščionimis. Jie išmanė Dievo Žodį, bet negrindė juo savo mąstymo. Taip galiausiai ‘apgavo patys save’. (Jokūbo 1:22, 26) Vienas požymis, jog imame save apgaudinėti, gali būti mūsų pikta reakcija, kai užginčijamos mūsų pažiūros. Užuot pykus, išmintingiau būti atviriems ir įsiklausyti į kitų nuomonę — net jeigu jaučiamės esą teisūs. (Patarlių 18:17)

Ieškok „Dievo pažinimo“

Kaip visuomet mąstyti teisingai? Padėti gali daug kas, bet turime stengtis ir patys. Išmintingasis karalius Saliamonas sakė: „Mano sūnau, jei priimsi mano žodžius ir paslėpsi širdyje mano įsakymus, jei tavo ausis atidžiai klausysis išminties ir širdis sieks supratimo, jei šauksiesi pažinimo ir pakelsi balsą, prašydamas supratimo, jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg  paslėptų lobių, tada tu suprasi Viešpaties baimę ir rasi Dievo pažinimą.“ (Patarlių 2:1-5, Brb) Jeigu stengiamės protą ir širdį pripildyti Dievo Žodžio tiesų, įgysime tikrosios išminties, įžvalgumo bei supratimo. Taip ieškosime dalykų, daug vertingesnių nei sidabras ar koks kitas materialinis turtas. (Patarlių 3:13-15)

Išmintis ir pažinimas yra gyvybiškai svarbūs, kad mąstytume teisingai. „Kai išmintis įeis į tavo širdį ir pažinimas bus malonus tavo sielai“, — sakoma Dievo Žodyje, — „įžvalgumas tave apsaugos, išmanymas tave apsergės, kad tave išgelbėtų nuo pikto kelio, nuo žmonių, kalbančių tai, kas iškreipta, paliekančių tiesius takus, kad vaikščiotų tamsiais keliais.“ (Patarlių 2:10-13, Brb, Jr)

Mąstyti Dievo mintimis ypač svarbu iškilus sunkumams ar pavojui. Stiprūs jausmai, tokie kaip pyktis ar baimė, kartais užtemdo aiškias mintis. „Priespauda ir išmintingą padaro beprotį“, — sako Saliamonas. (Mokytojo 7:7, Brb) Netgi galima pradėti ‘niršti ant Viešpaties’. (Patarlių 19:3) Kaip? Jeigu imame kaltinti Dievą už visus sunkumus ir tuo pasiteisindami darome tai, kas nesiderina su jo įstatymais bei principais. Užuot laikęsi savo nuomonės, geriau nuolankiai klausykime išmintingų patarėjų, norinčių padėti mums patarimais iš Rašto. Ir būkime pasiruošę atmesti netgi įsišaknijusį požiūrį, jeigu jis pasirodo klaidingas. (Patarlių 1:1-5; 15:22)

„Teprašo Dievą“

Gyvename neramiais, pavojingais laikais. Būtina nuolat melsti Jehovą vadovavimo, jei norime teisingai nuspręsti ir elgtis išmintingai. „Nieku per daug nesirūpinkite, — rašė Paulius, — bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ (Filipiečiams 4:6, 7) Jei mums trūksta išminties įveikti sunkumus ar iškęsti išbandymus, turime ‘prašyti Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja’. (Jokūbo 1:5-8)

Žinodamas, jog broliams būtina išmintis, apaštalas Petras stengėsi ‘kelti krikščionių gebėjimą aiškiai mąstyti’. Jis norėjo, kad jie ‘atsimintų šventųjų pranašų iš anksto paskelbtus žodžius ir apaštalų perduotą Viešpaties ir Gelbėtojo [Jėzaus Kristaus] įsakymą’. (2 Petro 3:1, 2; NW) Jeigu tai darome ir savo mintis deriname su Jehovos Žodžiu, mąstysime teisingai ir elgsimės išmintingai.

[Iliustracijos 21 puslapyje]

Pirmieji krikščionys mąstė vadovaudamiesi Dievo išmintimi, ne filosofiniais samprotavimais

[Šaltinių nuorodos]

Filosofai (iš kairės į dešinę): Epikūras: Photograph taken by courtesy of the British Museum; Ciceronas: Reproduced from The Lives of the Twelve Caesars; Platonas: Roma, Musei Capitolini

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Melstis ir studijuoti Dievo Žodį — būtina