„Į duris pasibeldė dvi moterys“

„PRIEŠ dvejus metus mus ištiko skaudus smūgis — netekome dukrytės.“ Šiais žodžiais prasideda atviras laiškas, įdėtas Sent Etjene (Prancūzija) spausdinamame laikraštyje Le Progrès.

„Melisa buvo vos trijų mėnesių ir sirgo baisia liga — trisomija 18. Sunku atsigauti po tokios nelaimės — tai atrodo taip neteisinga. Nors buvome išauklėti katalikiškai, ramybės vis nedavė mintis: ‘Dieve, jeigu tu esi, kodėl tai leidi?’“ Kaip sielvartavo, kokia bejėgė jautėsi ši motina! Laiške ji tęsia:

„Neilgai trukus po šių įvykių į duris pasibeldė dvi moterys. Iš karto pažinau jas esant Jehovos liudytojas. Ketinau mandagiai nutraukti pokalbį, bet dėmesį patraukė jų platinama brošiūra, mat joje nagrinėjama, kodėl Dievas leidžia kančias. Nusprendžiau įsileisti moteris į vidų ir paneigti jų argumentus. ‘Jau ko ko, bet kančių mūsų šeimai per akis, — svarsčiau. — Gana tų banalių aiškinimų, kad „Dievas davė, Dievas ir paėmė“.’ Liudytojos išbuvo valandą su trupučiu. Jos užjaučiamai mane išklausė, tad pasijutau daug geriau ir sutikau susitikti dar kartą. Tai buvo prieš dvejus metus. Jehovos liudytoja netapau, tačiau pradėjau studijuoti su liudytojais Bibliją ir, kiek galiu, lankausi jų sueigose.“