Gyvenimo istorija

Laimingas tas, kurio Dievas — Jehova

PAPASAKOJO TOMAS DIDURAS

Salė jau buvo išnuomota. Čia, Porkjupain Pleine (Saskačevanas, Kanada), rengėme asamblėją, kurioje tikėjomės apie 300 dalyvių. Trečiadienį pradėjo snigti, o penktadienį pakilo tokia prerijų pūga, kad nieko nebuvo matyti. Temperatūra nukrito iki minus 40 laipsnių Celsijaus. Atvyko dvidešimt aštuoni žmonės, įskaitant vaikus. Ši asamblėja man buvo pirmoji po paskyrimo rajono prižiūrėtoju. Tada buvau tik 25-erių ir labai jaudinausi. Kas nutiko toje asamblėjoje, papasakosiu vėliau, bet iš pradžių — apie tai, kaip gavau šias garbingas tarnybos pareigas.

ESU šeimoje septintas iš aštuonių brolių. Vyriausiasis — Bilas, toliau Metras, Džonas, Fredas, Maikas ir Aleksas. Aš gimiau po jų, 1925 metais, o po manęs dar jaunėlis Valis. Gyvenome netoli Ukrainos miesto Manitobos provincijoje, kur tėvai, Maiklas ir Ana Didurai, turėjo mažą ūkį. Tėtis dirbo kelininku geležinkelyje. Atokus barakas netoli bėgių — nekokia vieta didelei šeimai, tad mes pasilikome ūkyje. Tėvas ilgus tarpsnius nebūdavo namuose, todėl vaikų auginimo našta gulė ant mamos pečių. Kartkartėmis ji išvykdavo kokiai savaitei pas tėvą, prieš tai pamokiusi mus virti, kepti ir tvarkytis. Kadangi priklausėme Graikų katalikų bažnyčiai, nuo pat mažens ji mokė mus poterių bei įvairių religinių ceremonijų.

 Sąlytis su tiesa

Troškimą suprasti Bibliją puoselėjau nuo pat mažens. Vienas kaimynas, Jehovos liudytojas, vis aplankydavo mūsų šeimą ir skaitydavo ištraukas iš Biblijos apie Dievo Karalystę, Armagedoną ir naujojo pasaulio palaimas. Mamai tai nė kiek nerūpėjo, tačiau sužavėjo Maiką ir Aleksą. Šių žinių įkvėpti, Antrojo pasaulinio karo metais jie dėl įsitikinimų netgi atsisakė atlikti karinę tarnybą. Maiką nuteisė kurį laiką kalėti, o Aleksas buvo išsiųstas į darbo stovyklą Ontarijuje. Ilgainiui į tiesos kelią stojo ir Fredas su Valiu. Tačiau trys vyriausieji broliai jos nepriėmė. Mama daugelį metų netgi prieštaravo tiesai, bet vėliau mūsų visų nuostabai stojo Jehovos pusėn ir būdama 83-ejų pasikrikštijo. Ji mirė 96 metų. Tėtis prieš mirtį irgi palankiai žiūrėjo į tiesą.

Sulaukęs septyniolikos, išvykau į Vinipegą ieškoti darbo ir tų, kas padėtų man studijuoti Bibliją. Jehovos liudytojų veikla tada buvo uždrausta, bet jie reguliariai rengė sueigas. Pirmoji, kurioje apsilankiau, vyko privačiuose namuose. Tai, ką išgirdau, iš pradžių atrodė keista, — juk buvau išmokytas graikų katalikų tikėjimo. Tačiau pamažu supratau, kodėl skirstymas į dvasininkų ir pasauliečių luomus nesiderina su Raštu ir kodėl Dievui nepatinka, kad dvasininkai laimina karus. (Izaijo 2:4; Mato 23:8-10; Romiečiams 12:17, 18) Mokymas apie gyvenimą žemės Rojuje atrodė daug tikroviškesnis ir protingesnis už viltį amžiams iškeliauti į kažkokią tolimą sritį.

Įsitikinęs, jog tai tiesa, pasiaukojau Jehovai ir pasikrikštijau 1942 metais Vinipege. 1943-iaisiais Jehovos liudytojų veiklos draudimas Kanadoje buvo panaikintas ir skelbimo darbas įsibėgėjo. Biblijos tiesa vis stipriau veikė mano širdį. Teko garbė būti susirinkimo tarnu, taip pat dalyvauti viešose paskaitose ir skelbti nepaskirtose teritorijose. Dideli kongresai Jungtinėse Valstijose irgi labai paspartino mano dvasinę pažangą.

Daugiau tarnauju Jehovai

1950 metais papildžiau pionierių gretas, o tų pačių metų gruodį buvau pakviestas tarnauti rajono prižiūrėtoju. Ypač vertinu tai, kad viename rajone netoli Toronto mane mokė patyręs ir ištikimas brolis Čarlis Hepvortas. Džiugi buvo ir paskutinė mokymo savaitė, kai sėmiausi patirties iš savo brolio Alekso, tada jau dirbančio rajoninį darbą Vinipege.

Pirmoji rajono asamblėja, apie kurią kalbėjau iš pat pradžių, neišdildomai įsirėžė atmintin. Suprantama, nerimavau, kaip viskas bus. Tačiau mūsų srities prižiūrėtojas Džekas Neitanas pasistengė, kad netektų nuobodžiauti ir būtume džiaugsmingi. Apibendrinome asamblėjos programą susirinkusiems dalyviams, paeiliui pasakojome atvejus iš tarnybos, repetavome skelbimo po namus įžangas, pakartotinius aplankymus ir rodėme, kaip vesti namų Biblijos studijas. Taip pat giedojome Karalystės giesmes. Buvo gausu vaišių. Vos ne kas dvi valandas gardžiavomės pyragu su kava. Kai kurie miegojo ant suolų bei scenos, kiti — ant grindų. Iki sekmadienio pūga kiek aprimo, tad išklausyti viešosios kalbos susirinko 96 žmonės. Šis atsitikimas pamokė mane, kaip elgtis sunkiomis aplinkybėmis.

 Vėliau man buvo paskirtas rajonas Britų Kolumbijoje, šiaurinėje Albertos dalyje, taip pat Jukono teritorijoje, vadinamoje „vidunakčio saulės“ kraštu. Keliauti vinguriuojančiu Aliaskos greitkeliu 1477 kilometrus nuo Doson Kriko (Britų Kolumbija) iki Vaithorso (Jukonas) ir pakeliui liudyti buvo nelengva ir pavojinga. Sniego griūtys, slidžios nuokalnės ir prastas matomumas dėl pūgų — tikras išmėginimas.

Aš stebėjausi, kaip tiesa prasiskverbė į tolimąją šiaurę. Sykį mudu su Valteriu Lukovičiumi sustojome prie trobelės Louver Poste šalia Aliaskos greitkelio, netoli Jukono teritorijos. Pro mažą langiuką žybsėjo švieselė, taigi supratome, kad joje kažkas gyvena. Buvo jau maždaug devinta valanda vakaro. Pasibeldėme. Vyriškas balsas pakvietė vidun. Kaip nustebome išvydę senolį, gulintį ant gulto ir skaitantį Sargybos bokštą — netgi naujesnį numerį negu platinome! Jis paaiškino, kad gavo spaudą oro paštu. Mes jau aštuonios dienos buvome toli nuo savo susirinkimo, tad neturėjome naujausių numerių. Vyras prisistatė esąs Fredas Bergas, ir nors prenumeruoja mūsų žurnalus jau keletą metų, Jehovos liudytojai lanko jį pirmą kartą. Fredas įkalbėjo mus pasilikti nakvoti. Tąsyk jam nemažai papasakojome iš Rašto, o vėliau pasirūpinome, kad jį lankytų kiti liudytojai, reguliariai vykstantys pro šalį.

Keletą metų tarnavau trijuose mažuose rajonuose. Jie aprėpė teritoriją nuo Grande Prerio (Alberta) rytuose iki Kodjako (Aliaska) vakaruose — iš viso apie 3500 kilometrų.

Džiugu buvo matyti, kad tokiuose atokiuose kampeliuose, kaip ir kitur, Jehova rodo nepelnytą malonę visiems žmonėms ir kad Dievo dvasia sužadina širdį bei protą, jeigu tik žmogus palankiai nusiteikęs amžinajam  gyvenimui. Vienas iš tokių žmonių buvo Henris Lepainas iš Dosono miesto (Jukonas). Henris gyveno nuošaliai. Jis net daugiau kaip 60 metų niekur neišvyko iš aukso kasyklų. Tačiau Jehovos dvasia įkvėpė tą 84 metų senolį nukakti per 1600 kilometrų į Ankoridžą dalyvauti rajono asamblėjoje, nors dar nė karto nebuvo apsilankęs susirinkimo sueigoje. Programa ir bendravimas su dalyviais jį nepaprastai sujaudino. Grįžęs į Dosoną, Henris liko ištikimas iki pat mirties. Daugelis jo pažįstamų susidomėjo, kas šį vyrą paskatino nukeliauti taip toli. Keletas tų pagyvenusių žmonių smalsumo vedami irgi pažino tiesą. Tad Henris netiesiogiai davė puikų liudijimą.

Neužtarnauta Jehovos malonė

1955 metais mane nudžiugino kvietimas mokytis 26-ojoje Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos laidoje. Tas mokymas sustiprino tikėjimą ir padėjo dar labiau suartėti su Jehova. Baigęs mokyklą, buvau paskirtas tęsti rajono priežiūros darbą Kanadoje.

Maždaug metus tarnavau Ontarijo provincijoje. Tada vėl gavau paskyrimą į didingąją šiaurę — Aliaską. Prisimenu nuostabius vaizdus — kelius palei žėrinčio krištolinio vandens ežerus ir snieguotas aukštų kalnų virtines. Vasarą tenykščius slėnius ir lankas nukloja įvairiaspalvių gėlių kilimas. Oras ir vanduo tyri. Natūralioje gamtoje netrukdomai klajoja meškos, vilkai, briedžiai, elniai ir kiti laukiniai gyvūnai.

Tačiau Aliaskoje netrūksta ir sunkumų, nes klimatas nepastovus, atstumai dideli. Mano rajonas driekėsi net 3200 kilometrų iš rytų į vakarus. Anuo metu rajono prižiūrėtojai nebuvo aprūpinti automobiliais. Tad vietiniai broliai mielai nuveždavo iš vieno susirinkimo į kitą. Tiesa, kartais tekdavo stabdytis kokį sunkvežimį ar turistus.

Sykį taip buvo Aliaskos greitkelio ruože tarp Toko miestelio ir 1202-osios mylios, Skoti Kriko. Ten tarp muitinių buvo 160 kilometrų atstumas. Praėjęs pro Jungtinių Valstijų muitinę Toke, pavažiavau autostopu kokius 50 kilometrų. Bet paskui pro šalį nevažiavo joks automobilis, tad kokias dešimt valandų ėjau pėsčiomis — apie 40 kilometrų. Tik vėliau sužinojau, kad man vos praėjus pro muitinės postą, eismas šiame ruože buvo sustabdytas dėl sniego griūties netoli muitinės. Iki vidurnakčio temperatūra nukrito iki minus 23 laipsnių Celsijaus, o artimiausia pastogė buvo dar už kokių 80 kilometrų. Būtinai reikėjo susiieškoti vietą pailsėti.

Iš lėto žingsniuodamas pastebėjau paliktą kelyje apsnigtą automobilį. Pamaniau, kad jeigu galėčiau jame permiegoti ant sėdynės, išgyvenčiau šaltą naktį. Pavyko prasivalyti sniegą ir atidaryti dureles, tačiau pamačiau, jog mašinos salonas visas išdraskytas,  likę tik metaliniai rėmai. Laimei, netoli kelio radau tuščią trobelę. Vargais negalais patekęs vidun ir užsidegęs ugnį, kelias valandas numigau. Rytą pasisekė autostopu nusigauti iki kitos pastogės, kur gavau maisto ir apsitvarsčiau žaizdotus pirštus.

Jehova spartina augimą šiaurėje

Pirmasis apsilankymas Ferbankse itin padrąsino. Puikiai sekėsi tarnyba, o viešosios kalbos tą sekmadienį atėjo pasiklausyti 50 žmonių. Susibūrėme mažame misionierių name, kur gyveno Vernoras ir Loreina Deivisai. Virtuvė, miegamasis ir prieškambaris buvo pilni žmonių. Visi ištempę kaklus klausėsi kalbos. Kadangi žmonės taip gerai atsiliepė, nusprendėme, jog Karalystės salė Ferbankse suteiktų skelbimo darbui stabilumo. Tad Jehovos padedami įsigijome nemažą pastatą (buvusią šokių salę) ir perkėlėme jį į tinkamą sklypą. Padarius gręžinį, buvo įrengti tualetai ir šildymo įranga. Nepraėjus nė metams, Ferbankse duris atvėrė Karalystės salė. Įtaisius virtuvę, 1958 metais salėje buvo suruoštas srities kongresas, kuriame dalyvavo 330 žmonių.

1960-ųjų vasarą automobiliu nukeliavau į pasaulinį Jehovos liudytojų biurą Niujorke dalyvauti tobulinimosi kursuose visiems Jungtinių Valstijų ir Kanados keliaujantiesiems prižiūrėtojams. Ten brolis Natanas Noras ir kiti atsakingi broliai pasiteiravo manęs apie galimybę įkurti Aliaskoje filialą. Po kelių mėnesių mus nudžiugino žinia, kad nuo 1961 metų rugsėjo 1 dienos Aliaskoje bus įsteigtas Bendrijos filialas. Brolis Endriu K. Vagneris buvo paskirtas prižiūrėti filialo veiklą. Drauge su žmona Vera jis ištarnavo Brukline 20 metų, turėjo ir keliaujamojo darbo patirties. Aliaskos filialo įkūrimas buvo itin lauktas įvykis, nes rajono prižiūrėtojui nebereikėjo tiek daug keliauti ir tai leido jam daugiau dėmesio skirti konkrečioms susirinkimų bei atokių teritorijų reikmėms.

1962 metai šiaurėje buvo labai džiaugsmingi, — dedikuotas Aliaskos filialas ir Džune surengtas srities kongresas. Džune ir Vaithorse (Jukonas) buvo pastatytos Karalystės salės ir nuošaliose vietovėse įkurtos kelios naujos grupės.

Atgal į Kanadą

Keletą metų susirašinėjau su Margareta Petras iš Kanados. Reta (visi ją taip vadino) 1947 metais pradėjo pionierės tarnybą, 1955 metais baigė Gileado mokyklą ir tarnavo pioniere Kanadoje. Paprašiau jos rankos ir ji neatsisakė. Susituokėme Vaithorse 1963 metų vasarį. Tų pačių metų rudenį buvau paskirtas rajono prižiūrėtoju vakarų Kanadoje ir mudu džiugiai tarnavome ten 25 metus.

Pasilpus sveikatai, 1988 metais buvome paskirti specialiaisiais pionieriais Vinipege (Manitoba). Taip pat apie penkerius metus prižiūrėjome asamblėjų salę. Kiek pajėgiame, toliau dirbame malonų mokinių ruošimo darbą. Kai tarnavau rajono prižiūrėtoju, mudu pradėjome daugelį Biblijos studijų ir perdavėme kitiems. Dabar dėl Jehovos nepelnytos malonės ne tik pradedame studijas, bet padedame studijuotojams daryti pažangą, pasiaukoti ir krikštytis. Tai teikia dar daugiau džiaugsmo.

Esu tikras, kad tarnyba Jehovai — geriausias gyvenimo kelias. Jis prasmingas, malonus ir kasdien stiprina mūsų meilę Jehovai. Tai teikia tikrąją laimę. Kad ir kokias užduotis gautume, kad ir kur būtume, sutinkame su psalmininko žodžiais: „Laiminga tauta, kurios Dievas yra Jehova!“ (Psalmyno 144:15, NW)

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Rajono priežiūros darbe

[Iliustracija 25 puslapyje]

Viešnagė pas Henrį Lepainą Dosone. Aš — kairėje

[Iliustracija 26 puslapyje]

Pirmoji Karalystės salė Ankoridže

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mudu su Reta 1998 metais