„DOVANAI gavote, dovanai ir duokite!“ (Mato 10:8) Tokį nurodymą Jėzus davė apaštalams siųsdamas skelbti gerąją naujieną. Ar jie pakluso? Taip, šio priesako mokiniai laikėsi net ir Jėzui palikus žemę.

Štai buvęs žynys Simonas pamatęs, kokią stebuklingą galią turi apaštalai Petras ir Jonas, ir norėdamas ją gauti, pasiūlė jiems pinigų. Bet Petras jį sudraudė: „Kad tu pražūtum su savo sidabru, jei sumanei už pinigus nusipirkti Dievo dovaną!“ (Apaštalų darbų 8:18-20)

Tokią kaip Petro dvasią rodė ir apaštalas Paulius. Korinte, užuot naudojęsis bendratikių parama, pats užsidirbdavo pragyvenimui. (Apaštalų darbų 18:1-3) Todėl apaštalas tikrai galėjo pasakyti, kad korintiečiams skelbė gerąją naujieną veltui. (1 Korintiečiams 4:12; 9:18)

Deja, nemažai tų, kurie tvirtina esą Kristaus sekėjai, nerodo noro ‘duoti dovanai’. Juk daugelis krikščionijos religinių vadovų „moko už užmokestį“. (Michėjo 3:11) Kai kurie net praturtėjo iš savo kaimenių suaukotų pinigų. 1989-aisiais vienas JAV evangelininkų pamokslininkas buvo nuteistas 45 metus kalėti. Už ką? Jis „išviliojo milijonus dolerių iš rėmėjų ir dalį pinigų išleido namams, automobiliams, atostogoms, net šuns būdai su kondicionieriumi“ (People’s Daily Graphic, 1989 metų spalio 7-osios numeris).

Ganoje, pasak laikraščio Ghanaian Times (1990 metų kovo 31-osios numeris), vienas katalikų kunigas surinktus per mišias pinigus sviedė parapijiečiams. „Jis taip padarė todėl, — rašoma tame laikraštyje, — jog iš suaugusiųjų tikėjosi stambesnių banknotų.“ Nenuostabu, kad norėdamos surinkti daugiau aukų, nemažai bažnyčių kursto savo narių gobšumą: aktyviai skatina lošti bei kitaip prasimanyti pinigų.

O Jehovos liudytojai stengiasi sekti Jėzumi bei pirmojo amžiaus jo mokiniais. Jie neturi apmokamos dvasininkijos. Kiekvienas liudytojas yra tarnas, įpareigotas skelbti „gerąją naujieną apie karalystę“. (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972). Todėl pasaulyje visi daugiau nei šeši milijonai skelbėjų siūlo žmonėms „gyvybės vandens“ dovanai. (Apreiškimo 22:17) Taigi net tie, kas ‘neturi pinigų’, gali džiaugtis Biblijos žinia. (Izaijo 55:1) Nors liudytojų pasaulinė veikla remiama savanoriškomis aukomis, jie niekada neprašinėja pinigų. Būdami tikrieji Dievo tarnai, jie ‘ne prekiauja Dievo Žodžiu’, o kalba „iš tikros širdies“ „kaip Dievo siųsti žmonės“. (2 Korintiečiams 2:17; Vl)

 Kodėl Jehovos liudytojai noriai padeda kitiems savo pačių lėšomis? Koks jų motyvas? Ar duodami dovanai jie tai daro visiškai be atlygio už savo darbą?

Šiandien pagrindinis tikrųjų krikščionių tarnystės motyvas — ne praturtėti, o įtikti Jehovai. Tai jų atsakas į kaltinimą, prieš šimtmečius mestą Šėtono Velnio. Kalbėdamas apie Jobą, teisų vyrą, Šėtonas paklausė Jehovą: „Argi veltui Jobas bijo Dievo?“ Šėtonas davė suprasti, kad Jobas tarnauja Dievui tik todėl, jog yra Jo saugomas. Šėtonas įrodinėjo, kad jeigu Jobas netektų savo turto, keiktų Dievą į akis! (Jobo 1:7-11)

Kad būtų atsakyta į tokį iššūkį, Dievas leido Šėtonui išbandyti Jobą: „Štai visa, ką jis turi, — tavo rankose.“ (Jobo 1:12) Kuo viskas baigėsi? Jobas įrodė, jog Šėtonas melagis. Kad ir kokios nelaimės prislėgė Jobą, jis liko ištikimas Dievui. „Kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo“, — pasakė šis vyras. (Jobo 27:5, 6)

Šiandien tikrųjų garbintojų požiūris toks pat kaip Jobo. Jie tarnauja Dievui ne dėl materialinės naudos.

Tikrieji krikščionys ‘duoda dovanai’ dar ir dėl to, kad patys ‘gavo dovanai’ iš Dievo. Žmonija supančiota nuodėmės ir mirties grandinėmis dėl mūsų protėvio Adomo nusižengimo. (Romiečiams 5:12) Jehova iš meilės paaukojo savo Sūnų — jo mirtis Dievui brangiai atsiėjo. Šitokio gerumo žmonės tikrai neužsitarnavo. Tai Jehovos dovana. (Romiečiams 4:4; 5:8; 6:23)

Todėl Paulius pateptiesiems krikščionims pasakė žodžius, užrašytus Romiečiams 3:23, 24: „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Turintys viltį amžinai gyventi žemėje taip pat gavo dovaną. Jiems tenka garbė būti nuteisintiems ir tapti Jehovos draugais. (Jokūbo 2:23; Apreiškimo 7:14)

Dėl Kristaus išperkamosios aukos visi krikščionys gali būti Dievo tarnai. Apaštalas Paulius rašė: „Jos [šventosios paslapties] tarnas aš esu padarytas dėl Dievo malonės dovanos.“ (Efeziečiams 3:4-7, Skv) Pašaukti į nepelnytą tarnybą dovanai tikrieji Dievo tarnai nėmaž nesitiki gauti mokestį už tai, kad dalijasi su kitais naujiena apie šią geradarystę.

Gal visa tai reiškia, jog Dievas tikisi, kad krikščionys tarnaus jam be vilties gauti  atlygį? Ne, juk apaštalas Paulius bendratikiams pasakė: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui.“ (Hebrajams 6:10) Jehova nėra neteisingas. (Pakartoto Įstatymo 32:4) Priešingai, Dievas „jo ieškantiems atsilygina“. (Hebrajams 11:6) Bet ar amžinojo gyvenimo Rojuje pažadas nėra savanaudiška tarnystės paskata? (Luko 23:43)

Jokiu būdu. Viena, troškimas amžinai gyventi žemės Rojuje įkvėptas paties Dievo. Jis atvėrė šią perspektyvą pirmajai žmonių porai. (Pradžios 1:28; 2:15-17) O kai Adomas ir Ieva tą perspektyvą savo palikuoniams sužlugdė, Dievas pasirūpino, kad žmonės vėl ją atgautų. Užtai savo Žodyje Dievas ir žada, jog „pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“. (Romiečiams 8:21) Tad šiandien krikščionims, kaip senovėje Mozei, visiškai dera ‘žvelgti į atpildą’. (Hebrajams 11:26) Šis Dievo atlygis nėra koks kyšis. Tokią dovaną Dievas siūlo skatinamas tikros meilės tiems, kas jam tarnauja. (2 Tesalonikiečiams 2:16, 17) Atsidėkodami „mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“. (1 Jono 4:19)

Tačiau krikščionys šiandien privalo nuolat kruopščiai ištirti, kodėl tarnauja Dievui. Jono 6:10-13 aprašyta, kaip Jėzus stebuklingai pamaitino minią — daugiau nei penkis tūkstančius žmonių. Paskui kai kurie ėmė sekti Jėzumi vien iš savanaudiškumo. Jėzus jiems pasakė: „Jūs ieškote manęs..., kad... prisivalgėte duonos ligi soties.“ (Jono 6:26) Po keleto dešimtmečių kai kurie pasiaukoję krikščionys irgi tarnavo Dievui „ne iš gryno nusistatymo“. (Filipiečiams 1:17) Kai kas iš tų, kurie ‘nesutiko su sveikais Jėzaus Kristaus žodžiais’, net ieškojo pasipelnymo iš krikščionių draugijos. (1 Timotiejui 6:3-5)

Šiandien krikščionis, tarnaujantis tik dėl to, kad nori amžinai gyventi Rojuje, irgi ieško sau naudos. Galop tai gali baigtis dvasiniu nuopuoliu. Toks asmuo, manydamas, jog Šėtono sistema tęsiasi ilgiau nei tikėjosi ir pabaiga vėluoja, netruks pailsti. (Galatams 6:9) Jį net gali imti apmaudas dėl savo ankstesnių materialinių aukų. Jėzus mums primena: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.“ (Mato 22:37) O tas, kurio svarbiausioji aukojimosi Dievui paskata yra meilė, neskaičiuoja, kiek laiko tarnaus. Jis pasiryžęs tarnauti Jehovai amžinai! (Michėjo 4:5, Brb) Toks krikščionis neapgailestauja dėl nieko, ką atidavė tarnaudamas Dievui. (Hebrajams 13:15, 16) Meilė Dievui įkvepia skirti Jam pirmąją vietą gyvenime. (Mato 6:33)

Šiuo metu daugiau nei šeši milijonai tikrųjų garbintojų savanoriškai tarnauja Jehovai. (Psalmyno 110:3, Brb) Ar esate tarp jų? Jei ne, pamąstykite apie tai, ką Dievas siūlo — gryną tiesos pažinimą (Jono 17:3); išsivadavimą iš klaidingų religinių mokymų (Jono 8:32); viltį gyventi amžinai (Apreiškimo 21:3, 4). Jehovos liudytojai pasiruošę padėti jums sužinoti, kaip visa tai galėtumėte gauti iš Dievo dovanai.