Gyvenimo istorija

Jehova visuomet rūpinasi mumis

PAPASAKOJO ENELES MZANGA

Tai įvyko 1972-aisiais. Dešimt vaikinų iš Malavio Jaunimo lygos įsiveržė į mūsų namą, griebė mane ir nusitempė į gretimą cukranendrių lauką. Ten sumušė ir, palaikę mirusia, paliko.

Daugybė Malavio Jehovos liudytojų patyrė tokius pat žiaurumus. Kodėl juos persekiojo? Kas padėjo ištverti? Papasakosiu savo šeimos istoriją.

GIMIAU 1921-ųjų gruodžio 31-ąją religingoje šeimoje. Tėvas buvo Centrinės Afrikos presbiterionų bažnyčios pastorius. Užaugau Nkomoje, miestelyje netoli šalies sostinės Lilongvės. Sulaukusi 15, ištekėjau už Emaso Mzangos.

Vieną dieną mus aplankė tėčio draugas, irgi pastorius. Jis išgirdo, kad netoli mūsų gyvena Jehovos liudytojai, ir atėjo įspėti nebendrauti su jais. Dar pasakė, jog liudytojai velnio apsėsti — jei nebūsime atsargūs, demonai apsės ir mus. Taip išsigandome, jog persikėlėme į kitą kaimą. Ten Emasas įsidarbino krautuvėje. Bet netrukus sužinojome, kad ir naujoje vietoje mūsų kaimynai Jehovos liudytojai!

Vis dėlto stipri Emaso meilė Biblijai paskatino jį užkalbinti vieną Jehovos liudytoją. Gavęs įtikinamus atsakymus į daugelį klausimų, Emasas priėmė liudytojų pasiūlymą studijuoti Bibliją. Pradžioje studijos vykdavo jo darbe, krautuvėje, bet  vėliau kas savaitę namuose. Aš bijojau Jehovos liudytojų ir pasirodžius jiems išeidavau. Tačiau Emasas studijų nenutraukė. Maždaug po šešių mėnesių, 1951-ųjų balandį, jis pasikrikštijo. Man nepasakė, nes galvojo, kad jį dėl to paliksiu.

Įtemptos savaitės

Vis dėlto mano draugė Elen Kadzalero išsitarė, jog Emasas pasikrikštijo ir tapo Jehovos liudytoju. Kaip aš įniršau! Nuo tos dienos nebesikalbėjau su juo ir nebegaminau valgio. Taip pat nustojau vykdyti ir kitą žmonos pareigą — nešioti ir šildyti vandenį jam nusiprausti.

Iškentęs tris savaites, vyras švelniai paprašė manęs prisėsti ir pasakė, kodėl nusprendė tapti liudytoju. Jis perskaitė ir paaiškino keletą Rašto eilučių, tarp jų — 1 Korintiečiams 9:16. Tai palietė mano širdį. Supratau pati turinti skelbti gerąją naujieną. Tad nusprendžiau studijuoti su Jehovos liudytojais Bibliją. Tą patį vakarą, dideliam mylinčio vyro džiaugsmui, paruošiau puikią vakarienę.

Dalijamės tiesa su šeima ir draugais

Sužinoję apie mūsų draugystę su Jehovos liudytojais, tėvai griežtai pasipriešino. Mano šeima atsiuntė laišką, kuriame prisakė daugiau jų nelankyti. Tai nuliūdino, bet guodėmės Jėzaus pažadu, kad turėsime daug dvasinių brolių ir seserų, tėvų ir motinų. (Mato 19:29)

Studijuodama Bibliją dariau greitą pažangą ir pasikrikštijau 1951-ųjų rugpjūtį — vos pusketvirto mėnesio vėliau už vyrą. Jaučiau pareigą pasidalyti tiesa su savo drauge Elen. Laimei, ji sutiko studijuoti Bibliją. 1952-ųjų gegužę Elen buvo pakrikštyta ir tapo mano dvasine seserimi. Tai dar labiau sustiprino mudviejų draugystę. Iki šiol tebesame labai artimos.

1954 metais Emasą paskyrė lankyti rajono susirinkimų. Tuomet jau turėjome šešetą vaikų. Tais laikais šeimą turintis keliaujantysis prižiūrėtojas vieną savaitę lankydavo susirinkimą, o kitą — likdavo namie su žmona ir vaikais. Bet ir keliaudamas Emasas pasirūpindavo, kad su vaikais studijuočiau Bibliją. Studijas jiems stengėmės padaryti įdomias. Taip pat su nuoširdžiu įsitikinimu kalbėdavome apie savo meilę Jehovai ir jo Žodžio tiesai, visi kartu eidavome skelbti. Toks dvasinis lavinimas stiprino vaikų tikėjimą ir padėjo paruošti persekiojimams, kurie mūsų jau tykojo.

Prasideda persekiojimas už tikėjimą

1964 metais Malavis tapo nepriklausoma šalimi. Sužinoję mūsų neutralų požiūrį į politiką, valdančiosios partijos atstovai bandė priversti pirkti partijos nario bilietus. * Kadangi abu su Emasu atsisakėme, Jaunimo lygos nariai nuniokojo mūsų kukurūzų lauką — pagrindinį visų  metų maisto šaltinį. Kapodami kukurūzus jie dainavo: „Kas tik atsisako pirkti Kamuzu [šalies prezidento] bilietą, to žalius kukurūzus suris termitai ir jis raudos dėl to.“ Nors ir netekome maisto, nenusiminėme. Jautėme Jehovos paramą. Jis meilingai mus stiprino. (Filipiečiams 4:12, 13)

Vėlyvą 1964 metų rugpjūčio vakarą buvau viena su vaikais. Jau miegojome, bet mane pažadino tolimas dainos aidas. Tai buvo baisioji gulevamkulu — slapta genties šokėjų grupuotė, puldinėjanti žmones ir laikanti save mirusių protėvių dvasiomis. Jaunimo lyga pasiuntė gulevamkulu mus užpulti. Greit prikėliau vaikus ir dar nespėjus priešams pasirodyti pasislėpėme krūmuose.

Iš savo slėptuvės matėme didelę liepsną. Gulevamkulu uždegė žole dengtą mūsų namo stogą. Būstas sudegė iki pamatų. Pasitraukdami nuo rusenančių liekanų užpuolikai juokėsi: „Tai bent ugnelę sukūrėme tam liudytojui. Tegu pasišildo.“ Kokie dėkingi buvome Jehovai už išsaugotą gyvybę! Tiesa, turtą jie sunaikino, bet nesugriovė ryžto pasitikėti Jehova labiau negu žmogumi. (Psalmyno 118:8)

Sužinojome, kad gulevamkulu taip žiauriai pasielgė dar su penkiomis tos vietovės Jehovos liudytojų šeimomis. Kokie laimingi ir dėkingi buvome, kai broliai iš gretimų susirinkimų atskubėjo mums į pagalbą! Jie atstatė namus ir aprūpino keletui savaičių maistu.

Persekiojimas stiprėja

1967-ųjų rugsėjį šalyje užsimota suimti visus Jehovos liudytojus. Norėdami surasti mus, nuožmūs ir agresyvūs jaunuoliai — Jaunimo lygos bei mačetėmis apsiginklavę Malavio Jaunųjų pionierių grupuotės nariai — naršė kiekvieną namą. Kai surasdavo liudytojų, siūlydavo pirkti politinės partijos bilietus.

Atėję į mūsų namus irgi paklausė, ar turime bilietą. „Ne, nepirkome, — pasakiau. — Nepirksime nei dabar, nei ateityje.“ Tada jie sugriebė mudu su vyru ir nutempė į vietinę policijos nuovadą, neleisdami nieko pasiimti iš namų. Grįžę iš mokyklos mažieji vaikai nerado mūsų ir labai susirūpino. Laimei, netrukus parėjo vyresnysis sūnus Danielius ir iš kaimyno sužinojo, kas atsitiko. Nedelsdamas su broliukais atkeliavo į nuovadą. Jie pasirodė kaip tik tada, kai policininkai sodino mus į sunkvežimius vežti į sostinę Lilongvę. Vaikai išvažiavo kartu.

Lilongvės policijos štabe buvo inscenizuotas teismas. Pareigūnai klausė: „Ar ir toliau liksite Jehovos liudytojai?“ Mes atsakėme: „Taip!“, nors tai reiškė būti nuteistiems septynerius metus kalėti. Organizacijos vadovams nuosprendis buvo 14 metų.

Išlaikę visą naktį be maisto ir poilsio, policininkai nuvežė mus į Maulos kalėjimą. Kameros buvo tiek perpildytos, kad negalėjome ant grindų rasti vietos atsigulti! Tualetą sausakimšoje kameroje atstojo kibiras. Maistas buvo menkas, blogai paruoštas. Po dviejų savaičių pareigūnai suprato, kad mes — taikūs žmonės, ir leido vaikščioti atvirame kalėjimo kieme. Būdami tokia daugybė bendratikių kartu, kasdien turėjome progų drąsinti vieni kitus bei liudyti nuteistiesiems. Savo nuostabai, po trijų mėnesių išėjome į laisvę, nes iš Malavio vyriausybės to pareikalavo kitos šalys.

 Policijos pareigūnai ragino grįžti namo, bet perspėjo, kad Jehovos liudytojų veikla Malavyje uždrausta. Šis draudimas galiojo beveik 26 metus: nuo 1967-ųjų spalio 20-osios iki 1993-iųjų rugpjūčio 12-osios. Tai buvo sunkus laikas, tačiau Jehovos padedami išlikome visiškai neutralūs.

Medžiojami kaip žvėrys

1972-ųjų spalį vyriausybės įsakas sukėlė naują žiaurių persekiojimų bangą. Jame buvo nurodyta visus Jehovos liudytojus atleisti iš darbo, o gyvenančius kaimuose išvaryti iš namų. Liudytojus medžiojo kaip žvėris.

Tuo metu vienas jaunas brolis atskubėjęs pranešė Emasui: „Jaunimo lyga ruošiasi nukirsti tau galvą, pasmeigti ant karties ir nunešti vietiniams pareigūnams.“ Emasas tuoj paliko namus prieš tai pasirūpinęs, kad ir mes kuo greičiau pasitrauktume. Paskubomis išsiunčiau vaikus. Kai ruošiausi išeiti pati, įsiveržė dešimt Jaunimo lygos narių, ieškodami Emaso, bet pamatė, kad jo nėra. Įtūžę nutempė mane į gretimą cukranendrių lauką, spardė ir daužė cukranendrių stiebais. Paskui paliko leisgyvę. Atgavusi sąmonę paršliaužiau namo.

Tą vakarą sutemus rizikuodamas gyvybe Emasas grįžo manęs ieškoti. Radęs žiauriai sumuštą, su draugu atsargiai įkėlė mane į jo automobilį ir nuvežė į vieno brolio namus Lilongvėje. Ten pamažu sveikau, o vyras kūrė planus, kaip palikti šalį.

Pabėgėliai, neturintys kur eiti

Mūsų duktė Dines su vyru turėjo penkiatonį sunkvežimį. Jie pasamdė vairuotoją, kuris anksčiau priklausė Jauniesiems pionieriams, bet dabar labai mus užjautė. Mums bei kitiems liudytojams jis sutiko padėti. Keletą vakarų rinko liudytojus iš sutartų slaptaviečių. Tada apsirengė Malavio Jaunųjų pionierių uniforma ir pervažiavo su pilnu sunkvežimiu keletą policijos užkardų. Smarkiai rizikuodamas jis padėjo šimtams liudytojų kirsti Zambijos sieną.

Tos šalies valdžia po kelių mėnesių grąžino mus į Malavį, bet į savo kaimą eiti nebegalėjome. Visas mūsų turtas buvo išgrobstytas, nuplėšta netgi stogo skarda. Neturėdami kur apsistoti, bėgome į Mozambiką  ir apsigyvenome Mlanženio pabėgėlių stovykloje. Ten išbuvome pustrečių metų. Tačiau 1975-aisiais nauja Mozambiko valdžia uždarė stovyklą ir privertė mus grįžti į Malavį, kur sąlygos Jehovos tautai nebuvo pasikeitusios. Neturėjome kitos išeities, kaip antrą kartą bėgti į Zambiją. Čia pasiekėme Čigumukiro pabėgėlių stovyklą.

Po dviejų mėnesių prie pagrindinio kelio sustojo autobusų ir karo sunkvežimių kolona su šimtais ginkluotų kareivių. Atėję į stovyklą, jie pasakė, kad mums pastatyti gražūs namai ir pasirūpinta transportu visus ten nuvežti. Žinojome, jog tai netiesa. Kareiviai vertė žmones lipti į sunkvežimius ir autobusus, tad kilo panika. Paskui pradėjo automatais šaudyti į orą ir tūkstančiai brolių bei sesių baimės apimti pakriko.

Sumaištyje Emasas netyčia buvo partrenktas. Vienas brolis, pastebėjęs jį mindomą, padėjo atsistoti. Manėme, kad prasidėjo didysis suspaudimas. Visi pabėgėliai leidosi atgal į Malavį. Dar Zambijos teritorijoje priėjome upę ir broliai keliomis voromis saugiai perbrido. Bet kitoje pusėje mus apsupo kareiviai ir į Malavį grąžino jėga.

Vėl atsidūrę Malavyje nežinojome, kur eiti. Išgirdome, kad politinėse sueigose ir per laikraščius žmonės buvo įspėti atkreipti dėmesį į kaimuose pasirodžiusius „naujus veidus“ — tai yra Jehovos liudytojus. Taigi nusprendėme apsigyventi sostinėje, kur būtume mažiau pastebimi. Mums pavyko išsinuomoti namuką ir Emasas vėl slapta lankė susirinkimus kaip keliaujantysis prižiūrėtojas.

Susirinkimo sueigos

Kas padėjo likti ištikimiems? Susirinkimo sueigos! Mozambiko ir Zambijos pabėgėlių stovyklose netrukdomi lankėme jas, rengiamas paprastose, žole dengtose Karalystės salėse. Rinktis į sueigas Malavyje buvo pavojinga ir sunku, bet stengtis visada vertėjo. Kad mūsų neaptiktų, susieidavome vėlai vakare nuošaliose vietose. Kalbėtojui neplodavome, o tiesiog trindavome rankas, kad neatkreiptume dėmesio.

Krikštas vykdavo naktį. Taip buvo pakrikštytas mūsų sūnus Abijudis. Po krikšto kalbos jis su kitais pasirengusiais krikštytis naktį nuėjo į pelkėtą vietą ir buvo panardinti specialiai iškastoje duobėje.

Mūsų namas — saugus uostas

Vėlesniais draudimo metais savo namu Lilongvėje naudojomės kaip saugia slėptuve. Iš Zambijos filialo čia broliai slapta atgabendavo paštą ir literatūrą. Kurjeriai dviračiais atvykdavo pasiimti jiems skirtų siuntų ir išvežiodavo po visus Malavio kampelius. Platinami žurnalai Sargybos bokštas buvo ploni, atspausdinti ant tokio pat popieriaus kaip Biblijos. Tad kurjeriai galėjo vežti dvigubai daugiau žurnalų nei atspausdintų ant įprasto popieriaus. Dar jie pristatydavo nedidelio formato Sargybos bokšto egzempliorius, kuriuose buvo tik studijų straipsniai. Šie mažučiai leidiniai — vienas popieriaus lapas — lengvai tilpdavo marškinių kišenėje.

Kurjeriai rizikuodavo laisve ir gyvybe, vingiuodami per krūmynus, kartais naktį, su uždraustos literatūros dėžėmis,  sukrautomis ant dviračių. Nepaisydami policijos užkardų ir kitų kliūčių, jie sukardavo šimtus kilometrų visokiausiu oru, kad tik aprūpintų dvasiniu maistu savo brolius. Kokie drąsūs buvo tie brangūs kurjeriai!

Jehova rūpinasi našlėmis

1992-ųjų gruodį, sakydamas kalbą lankomame susirinkime, Emasas patyrė insultą. Nuo tada nebegalėjo kalbėti. Kiek vėliau jį ištiko antras insultas, dėl kurio paralyžiavo vieną kūno pusę. Nors kovoti su negalia jam buvo sunku, meilingi susirinkimo broliai sklaidė mano neviltį. Įstengiau rūpintis vyru namuose iki pat jo mirties 1994-ųjų lapkritį. Jam buvo suėję 76. Išgyvenome kartu 57 metus, ir Emasas sulaukė draudimo panaikinimo. Bet aš iki šiol liūdžiu savo ištikimo draugo.

Kai tapau našle, žentas rūpinosi ne tik savo žmona ir penkiais vaikais, bet ir manimi. Deja, neilgai sirgęs jis 2000-ųjų rugpjūtį mirė. Kaip galėjo mano dukra aprūpinti visus maistu ir būstu? Dar kartą patyriau, kad Jehova rūpinasi mumis ir tikrai yra „našlaičių tėvas ir našlių gynėjas“. (Psalmyno 68:6 [68:5, Brb]) Jehova per savo tarnus mums parūpino puikų naują namą. Kaip tai atsitiko? Kai susirinkimo broliai ir seserys pamatė mūsų sunkią padėtį, jie vos per penkias savaites pastatė mums būstą! Mūryti padėjo broliai iš kitų susirinkimų. Šių liudytojų meilė ir gerumas neapsakomai sujaudino, nes jie pastatė namą, geresnį už savo pačių. Tokia akivaizdi susirinkimo narių meilė buvo puikus liudijimas kaimynams. Kai einu vakare miegoti, jaučiuosi tarsi Rojuje! Mūsų gražus naujas namas yra iš plytų ir kalkių, bet, kaip sako daugelis, tikrai pastatytas su meile. (Galatams 6:10)

Jehova nenustoja rūpintis

Nors kartais apimdavo visiška neviltis, Jehova buvo man geras. Septyni iš devynių mano vaikų gyvi, o visa giminė dabar — 123 žmonės. Kokia aš dėkinga, kad didžioji jų dauguma ištikimai tarnauja Jehovai!

Šiandien, sulaukusi 82, nesitveriu džiaugsmu, kad Dievo dvasia tiek daug padarė Malavyje. Prieš ketverius metus teturėjome vieną Karalystės salę, o dabar — per 600! Taip pat išaugo naujas filialas Lilongvėje ir be kliūčių gauname stiprinantį dvasinį maistą. Iš tiesų galiu pasakyti, kad patyriau išsipildymą Dievo pažado, užrašyto Izaijo 54:17: „Joks ginklas, nukaltas tau pulti, neatneš sėkmės.“ Tarnaudama Jehovai daugiau kaip 50 metų, esu įsitikinusi: kad ir kokie išbandymai užeitų, Jehova visada mumis rūpinasi.

[Išnaša]

[Iliustracija 24 puslapyje]

Mano vyras Emasas buvo pakrikštytas 1951-ųjų balandį

[Iliustracija 26 puslapyje]

Drąsių kurjerių grupelė

[Iliustracija 28 puslapyje]

Namas, pastatytas su meile