Vienas teisingas krikščionių tikėjimas

JĖZUS KRISTUS įkūrė tik vieną bažnyčią, arba bendruomenę. Tai buvo dvasinis kūnas, dvasinė šeima. Turime omenyje Dievo šventąja dvasia išrinktų žmonių, kuriuos jis pripažino savo „vaikais“, susirinkimą. (Romiečiams 8:16, 17; Galatams 3:26)

Jėzus mokė, jog Dievas kreipia žmones vieninteliu keliu į tiesą ir gyvenimą. Norėdamas paaiškinti tai, Jėzus apie kelią į amžinąjį gyvenimą sakė: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.“ (Mato 7:13, 14; Jono 14:6; Apaštalų darbų 4:11, 12)

Suvienytas susirinkimas

Kaip rašoma žodyne The New Dictionary of Theology (Naujasis teologijos žodynas), neturėtume manyti, kad tas pirmojo amžiaus susirinkimas buvo „organizuota pasaulio visuomenė, kokia laikome šiuolaikinę Katalikų bažnyčią“. Kodėl? „Dėl paprastos priežasties, — rašoma leidinyje. — Kadangi visuomenė apskritai vargu ar buvo kada nors organizuota.“

Tikrai niekas negali pagrįstai prieštarauti, kad pirmųjų krikščionių susirinkimas nė nepriminė bažnytinių institucijų, kokias matome šiandien. Bet jis buvo organizuotas. Bendruomenės neveikė nepriklausomai viena nuo kitos. Jos visos pripažino vadovaujančiosios tarybos Jeruzalėje įgaliojimus. Toji taryba, sudaryta iš apaštalų ir Jeruzalės susirinkimo vyresniųjų, padėjo išsaugoti susirinkimo — Kristaus „vieno kūno“ — vienybę. (Efeziečiams 4:4, 11-16; Apaštalų darbų 15:22-31; 16:4, 5)

 Kas atsitiko su tuo susirinkimu? Gal jis tapo galinga Katalikų bažnyčia? Gal iš jo kilo šiuolaikinės susiskaldžiusios Protestantų bažnyčios denominacijos? O gal atsitiko kažkas kita?

„Kviečiai“ ir „raugės“

Kad rastume atsakymą, kruopščiai apsvarstykime, ką apie tai kalbėjo pats Jėzus Kristus. Galbūt nustebsite sužinojęs, jog Jėzus numatė, kad jo susirinkimas prapuls iš akiračio ir kad padėtis bus tokia apgailėtina ne vieną šimtmetį.

Tapatindamas savo susirinkimą su „dangaus karalyste“, Kristus pasakė: „Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas.’ Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime.’ Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną.’“ (Mato 13:24-30)

Jėzus paaiškino, kad jis yra tas „sėjėjas“. „Gera sėkla“ vaizduoja jo tikruosius mokinius. „Priešas“ — Šėtonas Velnias. „Raugės“ — netikri krikščionys, prasiskverbę į pirmųjų krikščionių susirinkimus. Jis pasakė, kad „kviečiams“ ir „raugėms“ leis augti kartu iki „pjūties“, kuri bus „šito pasaulio laikmečio pabaigoje“. (Mato 13:37-43; Jr, išnaša) Ką visa tai reiškė?

Krikščionių susirinkimas užterštas

Netrukus po apaštalų mirties susirinkimui pradėjo vadovauti atskalūnai iš pačių krikščionių tarpo. Jie ‘klastingomis kalbomis traukė paskui save mokinius’. (Apaštalų darbų 20:29, 30) Dėl to daug krikščionių ‘atkrito nuo tikėjimo’ ir ‘atvėrė ausis pasakoms’. (1 Timotiejui 4:1-3; 2 Timotiejui 4:3, 4)

 Žodyne The New Dictionary of Theology rašoma, jog ketvirtajame m. e. amžiuje „katalikiškoji krikščionybė tapo oficialia... Romos imperijos religija“. „Bažnytinė ir civilinė visuomenės susiliejo“, tai yra Bažnyčia susivienijo su Valstybe, kurios pažiūros visiškai nesiderino su pirmųjų krikščionių įsitikinimais. (Jono 17:16; Jokūbo 4:4) Tame pačiame šaltinyje teigiama, jog ilgainiui visą Bažnyčios struktūrą bei prigimtį, taip pat daugelį pagrindinių jos mokymų, iš esmės pakeitė „neįprastas ir tikrai žalingas S[enojo] T[estamento] mokymų ir neoplatoniškų idėjų sumaišymas“. Kaip ir buvo numatęs Jėzus Kristus, suklestėjus šiai krikščionybės imitacijai, jo tikrieji mokiniai dingo iš akiračio.

Jėzaus klausytojai žinojo, kaip sunku atskirti kviečius nuo tokių augalų kaip nuodinga nelaboji svidrė, kuri, kol užauga, labai panaši į kvietį. Tuo Jėzus pailiustravo, kad kurį laiką tikruosius krikščionis bus sunku atskirti nuo įvairių apsimetėlių. Bet tai nereiškia, jog krikščionių susirinkimas nustojo egzistavęs, nes Jėzus pažadėjo vadovauti savo dvasiniams broliams per „visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mato 28:20) Jis sakė, kad kviečiai augs ir toliau. Taigi amžiams bėgant tikrieji krikščionys — pavieniui ar grupėmis, — be abejo, kaip įmanydami laikėsi Kristaus mokymų. Bet tai nebebuvo aiškiai atpažįstama, matoma organizacija. Viena aišku: ji net nebuvo panaši į atskalūniškąją religinę sistemą, kuri per visą istoriją vien tik teršė Jėzaus Kristaus vardą. (2 Petro 2:1, 2)

‘Apsireiškia nedorybės žmogus’

Apaštalas Paulius išpranašavo dar kai ką būdingo šiai veidmainiškai religinei sistemai. Jis rašė: „Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu! Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus.“ (2 Tesalonikiečiams 2:2-4) Šis „nedorybės žmogus“ yra ne kas kitas kaip išsiaukštinęs dvasininkijos luomas, pasiskelbęs „krikščionių“ susirinkimo vadovu.

Atsimetėliai pradėjo rastis apaštalo Pauliaus dienomis. Mirus apaštalams ir nelikus jokių kliūčių, jų gausėjo dar sparčiau. Atskalūnybę, kaip sakė Paulius, „dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai, ženklai ir netikri stebuklai“. (2 Tesalonikiečiams 2:6-12) Kaip tiksliai čia nusakyta daugumos religinių vadovų veikla per visą istoriją!

Mėgindami įrodyti, jog Romos katalikybė yra vienintelė tikra bažnyčia, katalikų vadovai tvirtina, kad jų vyskupai „paveldėjo tarnystę iš pirmųjų apaštalų, pagal įpėdinystės liniją, atsekamą nuo pat pradžių“. Iš tiesų šis tvirtinimas apie apaštališkąją įpėdinystę nepagrįstas nei istoriškai, nei Šventuoju Raštu. Nėra jokių patikimų įrodymų, kad bažnyčios sistemai, atsiradusiai po Jėzaus apaštalų mirties, kada nors vadovavo Dievo šventoji dvasia. (Romiečiams 8:9; Galatams 5:19-21)

O ką galima pasakyti apie kitas bažnyčias, susikūrusias po vadinamosios Reformacijos? Ar jos grįžo prie pirmųjų krikščionių susirinkimo pavyzdžio? Ar atkūrė pirmojo krikščionių susirinkimo tyrumą? Tiesa, po Reformacijos Biblija tapo prieinama daugeliui paprastų žmonių gimtąja kalba. Tačiau istorija rodo, kad šios bažnyčios ir toliau mokė klaidingų dogmų. (Mato 15:7-9)

Bet atkreipkite dėmesį štai į ką. Jėzus Kristus aiškiai išpranašavo, kad vienintelis tikrasis jo susirinkimas bus atkurtas „šito  pasaulio laikmečio pabaigoje“. (Mato 13:30, 39; Jr, išnaša) Išsipildančios Biblijos pranašystės rodo, jog dabar gyvename tuo laiku. (Mato 24:3-35) Kadangi tai tiesa, kiekvienas turime pasvarstyti, kur yra ta tikroji bažnyčia. Ji turėtų būti vis lengviau atpažįstama.

Galbūt manote, kad jau atradote tą bažnyčią, arba susirinkimą. Svarbu įsitikinti. Kodėl? Kadangi, kaip ir pirmajame amžiuje, tikroji bažnyčia gali būti tik viena. Ar skyrėte laiko įsitikinti, kad jūsų bažnyčia tiksliai atitinka pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimo pavyzdį ir ištikimai laikosi Jėzaus Kristaus mokymų? Kodėl nepatyrinėjus dabar? Jehovos liudytojai mielai jums padės tai padaryti. (Apaštalų darbų 17:11)

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Ko apie tikrąjį susirinkimą moko Jėzaus iliustracija apie kviečius bei rauges?

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Ar jūsų bažnyčia Dievo Žodžio mokymu bei studijavimu atspindi pirmojo amžiaus krikščionių pavyzdį?