„Išmintingojo pamokymas“ — gyvybės šaltinis

„O DIEVO turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ — sušuko apaštalas Paulius. (Romiečiams 11:33) Ištikimas patriarchas Jobas irgi pasakė: „[Jehova Dievas] išmintingas širdyje.“ (Jobo 9:4, Brb) Taip, dangaus ir žemės Kūrėjas neprilygstamas išmintimi. O ką pasakytume apie tokio Kūrėjo įstatymą, arba rašytinį Žodį?

Psalmininkas giedojo: „Viešpaties Įstatymas tobulas; jis atnaujina gyvastį; Viešpaties įsakai teisingi, — jie paprastus žmones padaro išmintingus. Viešpaties įstatai teisūs; jie džiugina širdį; Viešpaties įsakymas aiškus; jis teikia akims šviesos.“ (Psalmyno 19:8, 9 [19:7, 8, Brb]) Šių žodžių teisingumą puikiai suprato senovės Izraelio karalius Saliamonas. Jis tvirtino: „Išmintingojo pamokymas yra gyvybės šaltinis, gelbstintis iš mirties pinklių.“ (Patarlių 13:14, Brb) Tryliktojo Patarlių knygos skyriaus pirmose 13 eilučių Saliamonas parodė, kaip patarimai iš Dievo Žodžio gali padėti išvengti pavojų ir padaryti mūsų gyvenimą geresnį.

Būk imlus pamokymams

„Išmintingas sūnus myli tėvo drausmę, bet išjuokėjas neklauso pabarimo“, — sakoma Patarlių 13:1 (Jr, išnaša). Tėvo drausminimas būna švelnus arba griežtas. Prasidėjęs pamokymu, kartais jis galiausiai baigiasi bausme, jeigu perspėjimų nepaisoma. Sūnus elgiasi supratingai, jei leidžiasi tėvo sudrausminamas.

„Dievas griežtai auklėja, ką myli, — sakoma Biblijoje, — ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia.“ (Hebrajams 12:6) Viena, kaip dangiškasis Tėvas drausmina mus — per savo rašytinį Žodį, Bibliją, kai su pagarba ją skaitome ir taikome, ką sužinome. Tai pravartu, nes visa, ką Jehova sako, mums naudinga. (Izaijo 48:17)

Esame sudrausminami ir tada, kai pataiso mūsų dvasine gerove besirūpinantis bendratikis. Į kiekvieną vertingą patarimą, kuris derinasi su Dievo Žodžiu, žiūrėkime ne kaip į to žmogaus, bet kaip į didžiojo tiesos Šaltinio priminimą. Būsime išmintingi priimdami jį kaip Jehovos žodį. Jeigu leidžiame jam formuoti mūsų mąstymą, gerinti Rašto supratimą ir taisyti elgseną, semiamės naudos iš drausminimo. Taip yra ir kada klausome patarimų, gaunamų per krikščionių sueigas bei iš Biblija grindžiamų leidinių. Būti dėmesingam tokiems parašytiems  ar pasakytiems žodžiams yra puiki savidrausmė.

O pašaipūnas nenori būti drausminamas. „Kadangi jis mano žinąs, kas geriausia, — rašoma viename veikale, — nėra imlus pamokymams.“ Toks asmuo nesitaiso net ir griežčiau įspėjamas — pabaramas. Bet ar jis gali įrodyti, kad Tėvo drausmė netinkama? Jehova niekada neklydo ir neklys. Atstumiantis drausminimą pašaipūnas pats vertas pajuokos. Keliais gerai parinktais žodžiais Saliamonas puikiai perteikia, jog reikia klausyti pamokymų.

Valdyk liežuvį!

Pabrėždamas, kaip svarbu kalbant vadovautis Dievo Žodžiu, Izraelio karalius burną prilygina vaisingam medžiui. Jis sako: „Iš savo burnos vaisių žmogus valgo tai, kas gera, bet klastingųjų geidulys — smurtas.“ (Patarlių 13:2, Jr) Pasakyti žodžiai yra burnos vaisiai. Žmogus pjauna tai, ką pasėja savo kalba. „Jeigu žodžiai malonūs ir jais stengiamasi užmegzti draugiškus santykius, — rašo vienas biblistas, — žmogus valgys, kas gera, džiaugsis laime ir taika.“ Kitaip yra su klastinguoju. Jis trokšta smurtauti bei kenkti kitiems. Jo mintys sukasi apie smurtą ir pats susilaukia smurto. Prie klastingojo slenksčio — mirties pinklės.

„Kas saugo burną, saugo gyvybę, — tęsia Saliamonas, — kas plačiai atveria lūpas, susilauks pražūties.“ (Patarlių 13:3, Brb) Sužlugdyta reputacija, širdgėla, įtempti santykiai ir net fizinis sužalojimas — visa pasitaiko dėl neapgalvotos, paikos šnekos. Dėl nevaldomos kalbos galima netekti ir Dievo pritarimo, nes kiekvienas turės duoti apyskaitą už savo žodžius. (Mato 12:36, 37) Griežtai valdydami liežuvį, apsisaugosime nuo pražūties. O kaip sergėti savo burną?

Vienas paprastas būdas — per daug nekalbėti. „Žodžių gausumas nebūna be nuodėmės“, — sakoma Biblijoje. (Patarlių 10:19, Brb) Kita — pagalvoti prieš ką nors sakant. Įkvėptas rašytojas tvirtina: „Neapgalvoti žodžiai — kaip kalavijo smūgiai.“ (Patarlių 12:18) Kai žmogus nesusimąsto, ką šneka, tiek jis pats, tiek jo klausytojas gali būti įskaudintas. Todėl Biblijoje duotas praktiškas patarimas: „Teisus žmogus apmąsto, kaip atsakyti.“ (Patarlių 15:28)

Būk darbštus

„Tinginio siela geidžia, bet nieko neturi, — sako Saliamonas, — darbščiojo siela pasisotins.“ (Patarlių 13:4, Brb) „[Šios patarlės] esmė ta, kad vien tik norėti yra visiškai tuščias dalykas, — rašoma viename žinyne, — svarbiausia, darbštumas. Tinginiai yra juos apėmusių troškimų aukos ir nieko nepasiekia.“ O darbščiojo siela, arba troškimas, bus patenkintas.

Ką galima pasakyti apie tuos, kurie delsia pasiaukoti Jehovai vengdami atsakomybės?  Galbūt jie trokšta gyventi Dievo naujajame pasaulyje, tačiau nenori niekuo prisidėti. Kad būtų tarp tų, kurie ‘ateis iš didžio sielvarto’, jie privalo parodyti tikėjimą Jėzaus išperkamąja auka, pasiaukoti Jehovai ir patvirtinti tai krikštu. (Apreiškimo 7:14, 15)

Pagalvok taip pat, ko reikia siekiant susirinkime prižiūrėtojo pareigų. Trokšti šio puikaus darbo yra girtinas, Rašto skatinamas tikslas. (1 Timotiejui 3:1) Tačiau to negana. Kad tiktum šioms pareigoms, reikia ugdytis tam būtinas savybes ir sugebėjimus. Taigi reikia uolių pastangų.

Teisumas — apsauga

Teisingas žmogus ugdo patinkančias Dievui savybes ir kalba tiesą. Jis žino, kad melagystė — nusižengimas Jehovos įstatymui. (Patarlių 6:16-19; Kolosiečiams 3:9) Apie tai Saliamonas sako: „Teisusis nekenčia melo, bet nedorėlis yra atstumiantis ir susilaukia gėdos.“ (Patarlių 13:5, Brb) Teisusis ne tik vengia, bet tiesiog nekenčia apgaulės. Toks žmogus supranta: kad ir koks nekaltas atrodytų melas, jis ardo gerus tarpusavio santykius. Be to, melagis praranda pasitikėjimą. Nedorėlis elgiasi smerktinai meluodamas ar ką kita darydamas, todėl patirs gėdą.

Norėdamas pabrėžti, kad Dievas palankiai žiūri į teisius darbus, išmintingasis karalius sako: „Teisumas saugo žmogų, kuris eina doru keliu, o nuodėmė pražudo nedorėlį.“ (Patarlių 13:6) Teisumas tarsi tvirtovė saugo žmogų, o nedorumas pražudo.

Nesidėk, kuo nesi

Suprasdamas žmogaus prigimtį, Izraelio karalius kalba: „Vieni dedasi turtingais, bet nieko neturi, kiti dedasi vargšais, bet turi didelius turtus.“ (Patarlių 13:7) Žmogus gali apsimesti tuo, kuo nesąs. Kai kurie neturtėliai dedasi turtingais — galbūt nori padaryti įspūdį, tarsi jiems viskas sekasi, ar tiesiog pakelti savo reputaciją. O koks nors turtuolis apsimeta vargšu stengdamasis nuslėpti turtą.

Elgtis tiek vienaip, tiek kitaip yra netinkama. Jei mūsų ištekliai maži, apsišaukę turtingais ir laidydami pinigus prabangai,  skriausime šeimą, gal net pritrūksime būtiniausių dalykų. O vargšą vaidinantis turčius gali pasidaryti šykštuoliu, netekti orumo, nepajusti, kokia laimė būti dosniam. (Apaštalų darbų 20:35) Sąžiningumas laiduoja geresnį gyvenimą.

Tegu tavo norai būna paprasti

„Turtuolis gali išsipirkti savo turtu, bet vargšui niekas negrasina.“ (Patarlių 13:8, Brb) Ko pamoko šie išmintingi žodžiai?

Turtas praverčia, bet negarantuoja laimės. Šiais neramiais laikais neretai turtuoliai ar jų namiškiai pagrobiami dėl išpirkos. Kartais turčius išsiperka arba išperka artimąjį, bet dažnai įkaitas nužudomas. Toks pavojus visada tyko turtuolio.

Šito nereikia bijoti žmogui, kurio pajamos nedidelės. Jis neturi tokių patogumų bei materialinių gėrybių kaip turtuolis, užtat retai tampa pagrobėjų auka. Tai viena, dėl ko mūsų norai turėtų būti paprasti, kad neeikvotume laiko bei jėgų turtams įgyti. (2 Timotiejui 2:4)

Džiūgaukite būdami šviesoje

Toliau Saliamonas sako, kad naudingiausia elgtis, kaip pataria Jehova. „Teisiųjų šviesa džiūgauja, — jis sako, — o nedorėlių žibintas gęsta.“ (Patarlių 13:9)

Žibintas simbolizuoja mūsų gyvenimo kelio šviesą. ‘Dievo žodis yra žibintas teisiojo žingsniams ir šviesa jo takui.’ (Psalmyno 119:105) Jis — neišsenkamų Kūrėjo žinių bei išminties lobynas. Kuo geriau perprantame Dievo valią bei jo tikslus, tuo ryškesnė darosi kelią mums rodanti dvasinė šviesa. Koks džiaugsmas! Kodėl mus turi blaškyti pasaulio išmintis arba „tariamasis pažinimas“? (1 Timotiejui 6:20; 1 Korintiečiams 1:20; Kolosiečiams 2:8)

O nedorėlio žibintas užges, kad ir kaip ryškiai šviestų, kad ir kaip žmogus klestėtų. Toks asmuo atsidurs tamsoje ir jo koja suklups. Be to, jis „neturi ateities“. (Patarlių 24:20)

Tačiau ką daryti, jei nežinome, kaip pasielgti tam tikromis aplinkybėmis? Kaip tada, jei abejojame, ar iš viso turime teisę veikti? Patarlių 13:10 perspėja: „Kvailas žmogus įžūlumu sėja vaidus.“ Pulti ką nors daryti neturint supratimo ar įgaliojimų būtų įžūlu ir galėtų sukelti kitiems nepasitenkinimą. Ar ne geriau pasitarti su tais, kuriems netrūksta žinių bei įžvalgos? „Išmintis atitenka priimantiems patarimą“, — sako supratingasis karalius.

 Venk tuščių lūkesčių

Pinigai gali praversti naudingiems tikslams. Turėti jų pakankamai kur kas geriau, nei stokoti — gyventi prastai ar varganai. (Mokytojo 7:11, 12) Tačiau klystume manydami, jog turėsime naudos iš neteisėtai įgyto turto. Saliamonas perspėja: „Niekingai įgytas turtas sumažėja, bet kas renka ranka, jį padaugina.“ (Patarlių 13:11, Jr, išnaša)

Pasvarstyk kad ir apie pagundą lošti. Lošėjas išleidžia savo sunkiai uždirbtus pinigus tikėdamasis laimėti didelę sumą. Tačiau kaip dažnai dėl to žlunga šeimos gerovė! O jeigu ir išlošia? Kadangi pinigai be vargo įgyti, laimėtojas tikriausiai nelabai juos vertins. Be to, jis gali neišmanyti, kaip panaudoti savo laimikį. Ar lobis neištirps taip lengvai, kaip ir atsirado? O palaipsniui kaupiamas turtas — uoliai darbuojantis — vis didėja ir suteikia naudos.

„Nuvilkintas lūkestis susargina širdį, bet išsipildęs troškimas yra gyvybės medis.“ (Patarlių 13:12, Jr) Neišsipildžiusios viltys sukelia nusivylimą ir dėl to širdis pasiligoja. Taip jau gyvenime nutinka. Tačiau kitaip yra su lūkesčiais, tvirtai pagrįstais Dievo Žodžiu. Galime visiškai pasitikėti, kad jie išsipildys. Net tariamas jų vėlavimas nenuvilia.

Štai žinome, kad artėja naujasis Dievo pasaulis. (2 Petro 3:13) Karštai jo laukiame ir esame džiugūs tikėdamiesi Dievo pažadų išsipildymo. Kaip viskas klostosi, jei laukdami dirbame „Viešpaties darbą“, drąsiname bendratikius ir ugdomės dar tvirtesnius santykius su Jehova? Užuot ‘pasiligoję širdimi’, džiūgaujame. (1 Korintiečiams 15:58; Hebrajams 10:24, 25; Jokūbo 4:8) Išsipildęs ilgai lauktas troškimas yra kaip gyvybės medis — tikrai sustiprina ir atgaivina.

Dievo pamokymas — gyvybės šaltinis

Apie tai, jog būtina paklusti Dievui, Patarlių 13:13 (Jr, išnaša) sakoma: „Kas nieku verčia žodį, iš to bus atimtas užstatas, bet kas bijo įsakymo, tam bus atlyginama.“ Jei skolininkas netesi pažado ir laiku negrąžina skolos, jis neatgaus užstato. Mes irgi kai ko neteksime neklausydami Dievo įsakymų. Ką prarasime?

„Išmintingojo pamokymas yra gyvybės šaltinis, gelbstintis iš mirties pinklių.“ (Patarlių 13:14, Brb) Gyvendami be visų išmintingiausiojo Dievo Jehovos pamokymų netenkame vadovavimo, padedančio gyventi geriau ir ilgiau. Koks didžiulis nuostolis! Tad būsime išmintingi, jei atidžiai įsiklausysime į Dievo Žodį ir leisime jam veikti mūsų mintis, kalbą ir veiksmus. (2 Korintiečiams 10:5; Kolosiečiams 1:10)

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Paklusti Rašto patarimams — puiki savidrausmė

[Iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

„Teisiojo širdis apsvarsto, kaip atsakyti“

[Iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

Dirbdami „Viešpaties darbą“ esame kupini džiaugsmo